Į Ukrainą su bičiuliais S. Ivoška išvyko pirmadienį perpiet, o antradienį jau buvo Ukrainoje. Pirmąjį viešnagės vakarą jie lankėsi restorane, kur šalia vyko net dvejos vestuvės. Žmonės šventė ir niekas negalėjo įtarti, kas jų laukia.
Visgi, S. Ivoška sako, kad pats vykdamas į Ukrainą turėjo nuojautą, kuri nuo pat pradžių sakė, kad geriau vykti savu automobiliu nei skristi lėktuvu:
„Aš turėjau kažkokią nuojautą ir pasirinkau į Ukrainą vykti ne lėktuvu, o automobiliu, nes jeigu reikėtų evakuotis su automobiliu būtų paprasčiau. Mano bičiuliai dar labai vangiai žiūrėjo į vykimą automobiliu, bet Lietuvoje pirmadienį buvo paskelbta, kad stabdomi skrydžiai į Ukrainą, todėl jie prisijungė prie manęs ir išvykome“, – pasakoja jis.
Ryte pažadino sprogimai
S. Ivoška ir jo bičiuliai buvo apsistoję Kijeve, visai netoli krovininio Antonovo oro uosto, kuris tapo vienu pirmųjų Rusijos taikinių.
„Viešbutis nuo oro uosto buvo per nepilną kilometrą. Ketvirtadienį apie 5 valandą ryto pabudome nuo bombų sprogimų. Neužilgo atėjo ir viešbučio administratorė ir pasakė, kad rusai užpuolė Ukrainą, Putinas paskelbė karą. Pasakė, kad mes turime spręsti, ką toliau darysime“, – pasakoja jis.
Vyrai suskubo evakuotis, tuo metu lauke buvo girdimi sprogimai, matėsi danguje skraidantys sraigtasparniai, o į Kijevo gatves jau buvo išėję kariai. Prieš laukiančią kelionę jie užsuko į degalinę prisipildyti kuro. Nors degalinėse eilės buvo milžiniškos, tačiau galima sakyti, kad lietuviams pasisekė – jų automobilis varomas dyzeliu, o tokie automobiliai Ukrainoje nėra labai populiarūs, tad jiems leistis į kelią link Ukrainos-Lenkijos sienos pavyko gana greit.
„50 km už Kijevo autostradoje pasipylė kamščiai, avarijos, keliai buvo užblokuoti ir važiuoti buvo labai sunku. Greitai žemėlapyje susiradau keliukus per kaimus, miškus ir važiavau per gruntinius prastus kelius, bet tai labai pasiteisino“, – sako jis.
Į automobilį priėmė ukrainiečių šeimą
Nors įprastai kelią nuo Kijevo iki Lenkijos sienos reikia apie 6-7 valandų, S. Ivoška ši kelionė truko beveik 12 valandų. Pasienyje juos pasitiko maždaug 5 kilometrų automobilių eilė.
„Stojome į eilę, judėjome lėtai ir apie vidurnaktį buvo paskelbta, kad ukrainiečiams vyrams nebegalima išvažiuoti iš šalies. Prasidėjo didysis chaosas prie sienos, kai vyrai išlipa prie sienos, o moterys su vaikais stengiasi kirsti sieną. Kai kurios šeimos tiesiog apsisukdavo ir važiuodavo atgal. Kai kurie vyrai ieškojo, pas ką galėtų įsodinti savo šeimą, kad jie būtų pervežti per sieną į Lenkiją.
Prieš mane važiavo ukrainiečių šeima ir kai taip lėtai judi, užsimezgė kontaktas, ryšys. Daug žmonių eilėje stebėjosi, ką čia daro lietuviai, nes kitų užsienietiškų automobilių nesimatė. Aš pasiūliau prieš mane eilėje stovėjusiam vyrui, kad galiu pervežti jo šeimą per sieną. Žinoma, jie pasiūlymą priėmė. Kitą dieną jie lydėjo mus iki pat muitinės, o tada įsodino šeimą į mano automobilį“, – pasakoja jis.
Nors išvykimo iš Ukrainos tvarka buvo supaprastinta, nebereikėjo koronaviruso testo, bet, pasak S. Ivoškos, Lenkijos muitininkų darbas buvo labai vangus.
„Mes įvažiavę į muitinę ten prastovėjome dar 3 valandas, kol mus patikrino ir išleido. Toje vietoje tikrai galima reaguoti greičiau. Dauguma automobilių eilėje prastovėjo po parą laiko, juose mamos su mažais vaikais, kai kurie dar maitinami krūtimi. Evakuacijos pradžia buvo tikrai labai sunki, kaip yra dabar nežinau, bet tenka matyti vaizdus, kad situacija pasienyje tikrai nėra dėkinga.
Kai mums buvo likę apie 2-3 kilometrus iki sienos, už mūsų buvo susidariusi beveik 18 kilometrų eilė. Teko matyti, kad šeimos meta automobilius ir bando kirsti sieną pėsčiomis. Buvo susidariusi didžiulė eilė, kurie laukė šaltyje su vaikais, kada juos praleis“, – pasakoja vyras.
Į S. Ivoškos automobilį įsodinta šeima, nusprendė, kad jie pasiliks Lenkijoje, nes Varšuvoje gyvena moters mama. Tad vyras pavežė šeimą iki Liublino geležinkelio stotį, iš kurios šeima galėjo saugiai pasiekti Varšuvoje gyvenančius artimuosius.
Trijų parų kelionė
S. Ivoška su bičiuliais ketvirtadienio rytą evakavosi iš Kijevo ir tik šeštadienio vakarą pasiekė savo namus.
„Tai tikrai labai jausmingas potyris, kai bombarduoja, pajauti tikrąjį karo kvapą. Ta emocija yra tokia nepavydėtina, nes reikia rūpintis savo gyvybe. Tu tiesiog nesuvoki, kas vyksta ir sunkiai sekasi save patį suvaldyti. Vėliau pradeda reikštis nuovargis. O dar tos emocijos, kai matai, kad šeimos skiriasi yra labai graudu ir jausminga, o ypač, kai aš pats esu tėvas“, – sako jis.
Alytaus mero patarėjas sako, kad dar niekada anksčiau nebuvo taip norėjęs atsidurti Lenkijoje, o vėliau – grįžti į savo namus ir pamatyti šeimą, nei evakuacijos iš Ukrainos metu.
