Tad vienas iš pagrindinių kriterijų dėl kurių nusprendėme aplankyti Šilalę buvo noras papietauti restorane „Meldai“, su mintimi pranešti Lietuvai, kad mažuose miesteliuose išsilaiko ne tik kavinukės ar užeigos su karbonadais ir cepelinais, bet savo klientus sugeba rasti ir restoranai siūlantys net midijas.
Antra vizito priežastis buvo ta, kad po apsilankymo Šilalės kavinėje „Provincija“, o vėliau parašius prastą atsiliepimą jutau savotišką vietinių gyventojų spaudimą, kurie komentaruose tada rašė, kad Šilalėje nėra jau taip blogai su maitinimu.
Tad restoranas „Meldai“ ir jau antras Katinų vizitas į Šilalės miestelį.
Apžvalga
Restorano interjeras jaukus, nors didžiulė erdvė ir nepadalinta į atskiras erdves, bet tos sienų dekoracijos ir baldų spalvos suteikia tai didelei erdvei savotiško namų jaukumo.
Ir tai ne mano žodžiai, o Katinienės. Tie, kas skaitote mano apžvalgas nepirmus metus, puikiai žinote, kad jai gal net svarbesnis interjeras nei pats maistas.
O man atvirkščiai, labiau rūpi maistas, tad apsidžiaugęs kad Katinienei interjeras įtiko, ramiau atsidusęs pradedu studijuoti meniu.
Kainos nors ir žemesnės nei didmiesčiuose, bet pagalvojęs apie mažytį Šilalės miestelį privalau prisiminti šios apžvalgos pradžią ir pakartoti pirmą jos žodį – drąsu.
Spėju, kad vietinius ir aplinkinius gyventojus turėjo šokiruoti ne tik patiekalų kainos, bet ir jų pasiūla, kuri yra visiška priešingybė to, ką siūlo kitos maitinimo įstaigos šiame krašte.
Pasirenkant sunkesnį meniu, iškyla daugybė kliūčių jam tinkamai įgyvendinti. Paminėsiu dvi: žaliavos kokybė ir personalo profesionalumas.
Pateiksiu konkretų pavyzdį, kaip patikrinti padavėjo žinias, kuriuo pasinaudojau restorane „Meldai“.
Mūsų stalelį aptarnavusios padavėjos pasiteiravau iš ko sudarytas chermoula padažas.
Labiau nustebino ne tai, kad ji nežinojo to padažo sudedamųjų dalių, labiau nustebino tai, kad ji nuėjusi į virtuvę pasiteirauti informacijos apie mane dominantį padažą, sugrįžusi man papasakojo kaip gaminamas olandiškas padažas, kuris taip pat minimas prie „Šamo“ patiekalo.
Tad ties šia vieta padavėjos egzaminavimą ir baigiau. Bet kas liečia įrankių išdėstymą pagal konkretų kliento užsakymą egzaminas buvo išlaikytas su teigiamu balu.
Meniu pasirinkimas
Virtuvė mus pavaišino duonele. Gal akį rėžė tik storomis riekelėmis supjaustyta duona, bet tą klaidelę kompensavo minkštutės duonos skonis.
Kreminė morkų-salierų sriuba – 6,00 eur. Gaila, kad negalėjau pažvelgti į ateitį, kai Katinienė gyrė puikiai atkartotą klasikinę morkų-salierų sriubą, o aš jai pritardamas sakiau, kad greičiausiai čia reiks palikti aukštą įvertinimo balą.
Negalėjau pažvelgti į ateitį, kurioje mūsų laukė visiškas nusivylimas šio restorano maistu.
Apie sriubą, paminėsiu, kad krevetės puikiai papildė švelnų morkų bei salierų poskonį įnešdamos sodresnės tonacijos sriubai.
Krevečių užkandis – 11,00 eur. Krevečių užkandis atneštas ant mūsų stalo susilaukė tiek mano kritikos, kad jei po indelio, kuriame buvo sudėtos krevetės būtų išdygusios kojytės ir indelis išraudęs iš gėdos raudonais žandais būtų pasileidęs į virtuvę, aš būčiau nenustebęs.
Nes šis patiekalas buvo visiškas restorano „Meldai“ fiasko.
Pirma. Krevetės patiektos šaltos. Ir greičiausiai krevetes paruošę keptuvėje, jas perdėjo į šaltą patiekimo indą, kuriame krevečių temperatūra nukrito ties 20 laipsnių.
Antra. Kas meniu sudariusiam įkalė į galvą, kad svečias valgydamas aliejumi pramirkusius ryžių traškučius nežiauksės po to aliejumi.
Aš asmeniškai neišdrįsau jų net paskanauti. Daug mieliau būčiau valgęs krevetes su paskrudintomis prancūziškos duonelės riekelėmis. Bet jei jau norite svečius stebinti kažkuo panašiu į ryžių traškučius, siūlau naudoti keptus papadum. Jie gražiau žiūrisi ir ruošiami mažiau įgeria aliejaus.
Trečia. Ką prie šio patiekalo veikia avokadų gvakamolė? Nesakau, kad ji nedera su krevetėmis, ji greičiau nedera su ryžių traškučiais. Va jei būtumėte patiekę mano minėtą prancūzišką duonelę, tada visai kitas reikalas, gvakamolė būtų pasitarnavusi kaip užtepėlė.
O dabar gaunasi mirkome atšalusias krevetes į avokado masę ir užkandame viską taukuotais ryžių traškučiais…
Midijos – 15,00 eur. Bet štai midijos jau buvo patiektos tinkamos temperatūros. Jas valgiusi Katinienė jų dominuojantį kartumą bandė nurašyti padažui, bet aš paskanavęs padažo įspėjau ją, kad greičiausiai tai bus susiję su midijų laikymo sąlygomis.
Nekaltinu restorano netinkamai laikant jūros gėrybes, bet padažas aitrumo skonio savyje neturėjo jokio, tad vienintelis loginis paaiškinimas, kuris tuo metu man atėjo į galvą ir buvo ta mintis, kad greičiausiai midijos dėl dažno jų atlaidinimo bus kiek sugedusios.
Šamo filė – 16,00 eur. Kai rinkdamiesi patiekalus su Katiniene aptarinėjome kainas, ji minėjo, kad kainos greičiausiai vietiniams gyventojams per didelės. O aš atvirkščiai sakiau, kad kainos į mažąją pusę ir kaip argumentą paminėjau šamo filė kainą.
Nepamenu kada teko matyti kur restorane šamo patiekalo kainą mažesnę nei 20 eur. Taip pat nepamenu kada yra tekę matyti taip nevykusiai išpildytą patiekalą.
Nors geriau jį išpildyti pagal esamą receptūrą negalėtų net „Michelin“ žvaigždėmis įvertinto restorano virtuvės šefas.
Ir tam priežastis 3 skirtingi padažai suvelti į vieną patiekalą. Kas sakė kūrusiam meniu, kad maišyti skirtingų regionų virtuves vienoje lėkštėje yra teisinga, ypač tada, kai naudojami padažai kardinaliai skiriasi ir pjaunasi tarpusavyje, o ne vienas kitą papildo.
Pabandykite įsivaizduoti patiekalo skonį. Ant virtų saldžių bulvių užteptas švelnus trintas avokadas. Tada ant jo uždėtas gerai sukepintas šamo uodegikaulis, o ant jo viršaus aitrus chermoula padažas, kuriam sodrių spalvų suteikia ne tik česnakas, bet ir kalendros, kuminas, citrina.
O dar tas baltas riebalas šalia, kuriuo greičiausiai buvo bandoma patiekti kažką panašaus į olandišką padažą, bet tai labiau priminė „helmans“ majonezą, gardintą kietuoju sūriu.
Ir svarbiausia restorano klaida – „arklinės“ citrinos. Aš jas dar vadinu mėsinėmis.
Nes dažniausiai jos būna viduje išsausėjusios ir tinkamos restorane nebent patiekti gilioje lėkštėje kartu su vandeniu, norint, kad svečias tuo vandeniu nusiplautų rankas, jei prieš tai tomis rankomis valgė kokius riebius šonkaulius.
Bet šiais laikais jau yra atsiradusios vienkartinės šlapios servetėlės.
Tad grįžtant prie citrinų temos, kurios didesnės nei pats patiekalas, keiskite jas laimu. Jis ne tik kad nepagadins vaizdo lėkštėje, bet ir nepakenks patiekalo skoniui.
Apibendrinimas
Reziumuoju. Kaip jie išsilaiko? Tokį klausimą man uždavė Katinienė važiuojant namo.
Atsakymas paprastas – nėra konkurencijos. Mažame miestelyje niekas negali nieko panašaus „prabangaus“ pasiūlyti.
Tai spėju, jei artimiesiems pasakai, kad gimtadienis, ar vaikų krikštynos, ar dar kokia šventė vyks restorane „Meldai“, tai artimųjų rate greičiausiai nuvilnys kalbos, kad tie tai matai kaip pinigais sklaidosi…
Vertinu restoraną silpnu 2/5, nuo visiško dugno išgelbėjo kreminė sriuba. Suprantu, kad gerus specialistus mažuose miesteliuose išlaikyti yra labai sunku, tam reikalingos didelės algos, bet tada gal reiktų pagalvoti apie svečius ir tai, ką jie patiria pietaudami jūsų restorane.
Aplinka graži, meniu įdomus, o visa kita – muilo burbulas, kuris mums lankantis sprogo.
Pasiteirauti komentaro tv3.lt susisiekė ir su restorano „Meldai“ administracija. Šie nuo komentaro apie apžvalgą susilaikė.
Apžvalgos autorius: Riebus Katinas
