Santuokos pradžioje teko gyventi su vyro tėvais. Taupėme būsto paskolos įnašui, todėl glaudėmės pas juos namuose. Pirmosios savaitės praėjo gana ramiai, atrodė, kad sutarsime – būdavo, kad net vakarojame kartu, gerdavome arbatą, žiūrėdavome įvairius projektus per TV.
Vis dėlto praėjus keliems mėnesiams situacija ėmė keistis. Jei išplaudavau lėkštes ir sudėdavau jas į spintelę, pastebėdavau, kad netrukus ji jas perplauna.
Kartą įvyko dar keistesnis nutikimas. Išploviau grindis, o nepraėjus ir pusvalandžiui pamačiau, kad anyta vėl plauna tuos kambarius, kuriuos aš išploviau.
Kai vieną vakarą vyrų nebuvo namuose, o mudvi likome dviese, išdrįsau jos paklausti, kas atsitiko – gal esu nevykėlė, nepastebėjau kokios dėmės ar dar kažko?
Negali pamiršti anytos žodžių
Atsakymas mane sukrėtė, jo negaliu pamiršti iki šiol. Tikėjausi, kad paaiškins, gal net parodys, kurioje vietoje blogai sutvarkiau namus, o anyta man atsakė: „Tu man niekuomet neįtiksi. Kad ir kaip tu blizgintumei grindis, savo namuose geriausiai plaunu jas aš. Kad ir kaip plautumei indus, aš išplausiu juos švariau.“
Mano akyse ėmė kauptis ašaros. Man mano mama niekada gyvenime nebuvo pasakiusi nieko panašaus. Pasijutau sugniuždyta ir norėjau iš tų namų pabėgti kuo greičiau, ašaros tekėjo upeliais. Jaučiausi netinkama „partija“ jos sūneliui, jaučiausi prasta, nevykėlė, o dar ir ne savo namuose. Ką jau kalbėti apie tai, kad mano vyras jos akyse buvo tiesiog sūnus-didvyris. Būdavo, kad net po valgio lėkštės nuo stalo nenusineša, o ji jau randa dėl ko galėtų jį pagirti.
Kelias dienas stengiausi ją ignoruoti, nelikdavau dviese, tačiau netrukus pradėjome stipriai pyktis. Jei ji man ką nors pasakydavo, atsikirsdavau jai. Ne, nebuvo iš mano pusės neapykantos ar pagiežos žodžių, nes esu pakankamai taikus žmogus – tiesiog ėmiau pastovėti už save. Neleidau jai manęs žeminti, o ypač matant mano vyrui.
Dabar mudu gyvename atskirai. Aš jums pasakysiu – neįsivaizduojate, kokia laimė turėti savo namus! Tegul jie ir nedideli, nėra tokie erdvūs, kokių norėčiau, tačiau čia yra mano namai, mano kampelis. Gerai žinau, kad jeigu plaunu grindis, tai išplaunu jas geriausiai, o jeigu ir nusprendžiu neplauti, tai nesu prieš nieką atsakinga.
Vienintelis dalykas, ką tikrai dariau gerai ir kada nors patarsiu savo dukrai – jokiu būdu į santykius ir pykčius nereikia velti antrosios pusės. Jeigu būčiau savo vyrui pradėjusi pasakoti apie nesutarimus, jam būtų buvę dar sunkiai, būtų reikėję stoti tarp manęs ir mamos, o tai yra labai sunku ir skaudu.
Džiaugiuosi, kad mūsų apsižodžiavimų ir pykčių niekas nematė, tačiau tai, ką aš patyriau ir kaip stipriai tai mane gniuždė, nelinkiu patirti nei vienai mergaitei.
Drąsiai galiu pasakyti, kad jeigu būtume likę gyventi su uošviais metus ar ilgiau, su vyru būtume išsiskyrę. Nors ir myliu jį, bet būčiau neapsikentusi anytos draugijos.
Autorius: skaitytoja Edita
Turite ką papasakoti? Rašykite mums, konfidencialumą garantuojame.