– Kas nutiko kojai? – klausiam garbaus amžiaus vyriškio.
– Norėjau suruošti obuolius žiemai, todėl pasiėmęs kopėčias pasilypėjau į seną žieminę obelį nuskinti paskutiniųjų, o koja, nelaboji, ėmė ir nuslydo, nukritau, – skaudulius pasakoja senolis. Ir, pagavęs mūsų veidų minas, tuoj pat paaiškina: – juos (obuolius) labai mėgsta mano anūkai, kurių turiu net penkis. Stengiausi suspėt nuskinti, kol šalnos dar nepakando, kad turėtų kuo gardžiuotis žiemą.
Tokių ir panašių istorijų liudininkais pastaruoju metu tampame po keletą kartų per dieną – rudens darbams laukan išgynus žmones prasidėjo dar vienas bumas sezoninių traumų, tarp kurių šiomis savaitėmis ėmė lyderiauti sužalojimai, patirti nukritus nuo kopėčių.
Vyresnis amžius – pagrindinis tokias traumas patyrusių asmenų didesnio ligotumo ir mirštamumo rizikos veiksnys. Jei tokią traumą patyręs ir laiku pagalbos besikreipęs jaunuolis veikiausiai atsipirktų „tik“ operacija, keliomis savaitėmis imobilizacijos bei reabilitacijos, tai mūsų senjorams atlaikyti ilgą bei sudėtingą gydymą ir visiškai pasveikti tampa nemenku iššūkiu.
Per gyvenimą „užgyventos“ gretutinės ligos, su vyresniu amžiumi susijusi imunosupresija, osteoporozė, didesnė perioperacinė rizika, didesnė infekcinių, tromboembolinių komplikacijų rizika – visa tai iš pažiūros banalią traumą gali paversti ilgo prikaustymo prie lovos, sugadintos gyvenimo kokybės, o kartais – net mirties nuo sunkių komplikacijų priežastimi.
Siekdami užkirsti tam kelią ir sumažinti tokių traumų dažnį, norime atkreipti Jūsų dėmesį ir paprašyti keleto dalykų:
✅ prieš lipdami kopėčiomis įsitikinkime, kad jos pakankamai tvirtos ir saugiai pastatytos;
✅ atidėkime darbus, kuriems reikalingos kopėčios, jei tądien patys nesijaučiame puikiai ir tvirtai;
✅ pasirinkime tinkamą, neslidžią avalynę;
✅ stenkimės nelaipioti kopėčiomis lauke lietingu oru;
✅ pakartokime dažniausiai daromas klaidas, patyrus nesudėtingus lūžius, veiksmus, kaip turėtume elgtis bei atvejus, kada kreiptis į medikus būtina nedelsiant:
Ir pabaigai – atskiras prašymas Lietuvos anūkams ir vaikams. Kokie bebūtume užsiėmę, pasistenkime rasti laiko paskambinti mūsų seneliams bei tėvams ir paklausti, ar jiems nereikia mūsų pagalbos kovoje su rudens gėrybėmis ir kitais darbais. Dar geriau – pradžiuginkime juos apsilankymu. Suprasdami mūsų gyvenimo tempą jie neretai nedrįsta mūsų trukdyti ir už savo sveikatą bei jėgas gerokai didesnius darbus didvyriškai ir tyliai pasilieka sau…
P.S. Mes saviesiems pamokyti tokių istorijų darbe šiomis dienomis pradėjome skambinti vis dažniau.