Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) specialistai plačiau papasakojo, kaip pelėsis patenka į maisto produktus, kokias grėsmes sukelia ir kaip reikėtų elgtis pamačius pelėsį ant maisto produktų.
Jau prasideda atsargų žiemai ruošimo metas – į lentynas nugula gardžiausios pačių virtos uogienės. Tačiau kartais atsidarius stiklainį ant uogienės viršaus pastebime pelėsį.
Vien nuimti pelėsio nepakanka
VMVT specialistai aiškina, kad uogienės pradeda gesti dėl vieno paprasto dalyko – per mažo cukraus, kuris veikia kaip konservantas, kiekio.
„Uogienėse cukrus veikia kaip konservantas. Per mažas jo kiekis neleidžia uogienei suželėti, todėl gali augti pelėsis ir mielės.
Nustatyta, kad didesnė nei 65 proc. cukraus koncentracija uogienėse slopina daugelio mikroorganizmų augimą, tačiau retais atvejais galimas mikroorganizmų augimas ir produkto gedimas“, – aiškinama.
Tad kaip elgtis, jei ant uogienės pamatėme pelėsį? Vieni sako, kad pakanka nuimti viršutinį sluoksnį ir galima drąsiai valgyti, tačiau specialistai įspėja – tokius produktus vartoti nesaugu:
„Jeigu pradarius uogienės stiklainį matomas pelėsis, reikia išmesti visą uogienę, o ne tik nuimti pelėsiu padengtą vietą.“
Pelėsis auga ne tik žiemai paruoštose gerybėse – dažniausiai jis pastebimas ant duonos gaminių. Duonos pelėjimas, anot VMVT, yra dažniausiai pasitaikantis duonos gedimas, kurį sukelia pelėsiniai grybai, patekę ant iškeptos duonos iš oro su dulkėmis.
„Dėl duonos minkštumo pelėsių hifai (grybiena) gali prasiskverbti labai giliai ir išsiraizgyti dideliame plote – didesniame nei paviršiuje matoma melsva dėmė, todėl pašalinti pelėsį reikia ypač atidžiai.
Matomo pelėsio plaukelių viršūnėse gausu subrendusių sporų, kurios nuo mažiausio skersvėjo pasklinda ore.“
Dėl itin lengvo pelėsių sporų plitimo, rekomenduojama supelėjusią duoną atsargiai įdėti į plastikinį maišelį ir išmesti.
Ne visos pavojingos medžiagos matomos plika akimi
Tačiau ne visada maiste knibždančias pavojingas medžiagas galime pamatyti plika akimi. Augalinius produktus užkrėtę pelėsiai, jei yra palankios sąlygos – aukšta temperatūra ir didelė drėgmė – gali gaminti įvairius mikotoksinus, pavyzdžiui, Aspergillus, Penicillium, Fusarium rūšies pelėsinius grybus.
„Mikotoksinai yra gana stabilios medžiagos, išliekančios produkte ir po juos pagaminusių pelėsių žūties. Jeigu pelėsį dauguma atvejų galime pamatyti plika akimi, tai mikotoksinų nei pamatysime, nei užuosime“, – įspėja VMVT specialistai.
Tad kaip patariama elgtis, jei ant maisto pastebime pelėsį ir kaip apsaugoti nuo jo augimo? Specialistų rekomendacijose nurodoma, kad reikėtų išmesti visą pelėsiais užterštą maistą, nevalgyti jokių susiraukšlėjusių, pelėsiais užterštų ar kitaip pažeistų riešutų.
Taip pat įspėjama: „Nelaikyti neuždengtų riešutų, žemės riešutų sviesto ir kitų panašių maisto produktų, kuriuose gali augti pelėsiai. Tokie produktai turi būti saugomi vėsioje, sausoje patalpoje, kad užsikrėstų pelėsiais.“
Vis dėlto, tam tikrų maisto produktų gamyboje yra naudojami kai kurių rūšių pelėsiniai grybai – nežinant, ar pelėsis yra gamybos dalis, nereikėtų rizikuoti.
„Jeigu vartotojas nėra tikras, kad maisto produkto paviršius padengtas specialiai to produkto gamybai naudotomis pelėsinių grybų kultūromis, pavyzdžiui, pelėsiniai sūriai ar dešros su pelėsiu, tokiu produktų nereikėtų vartoti“, – patariama.
