Agnė juokiasi, kad ji buvo tas vaikas, kuris jau gimė su teptuku rankoje. Tačiau išgirdusi iš tėvų, kad iš tapybos duonos nevalgys, nusprendė pasirinkti profesiją, kuri ne tik vertinama visuomenėje, bet ir garantuotų stabilumą.
„Kai jaunas žmogus, 18 metų žmogus, atrodo suaugęs, bet visumoje ne toks brandus, kad galėtų spręsti dėl savo ateities. Tėvų, visuomenės įtaka, prestižo vaikymasis ir stabilaus gyvenimo įvaizdis skatina jaunus žmones rinktis tai, kas nėra jų. Dėl to turime labai daug nelaimingų žmonių, kurie eina į darbą, nes taip reikia, taip yra „stabilu“. Kad tai gerai jam sako ir tėvai, ir visuomenė.
Tas „stabilumas“ priveda iki vidinių konfliktų, kai žmogus atsiduria duobėje, iš kurios nežino kaip išlipti. Tai tik jaunų žmonių pradžia ir norėčiau, kad jauni žmonės labai gerai apgalvotų, ko jie nori, išsakytų savo norus aplinkai ir atstovėtų už savo poziciją“, – šypsodamasi naujienų portalui tv3.lt sako Agnė.
Suabejojo susidūrusi su mirtimi
Agnė mediko darbą įsivaizdavo tokį, kokį matė filmuose ir serialuose – gražūs žmonės su baltais chalatais, gerbiami visuomenėje, atsakingi už žmonių gyvybes.
„Man atrodė, kad mediko darbas yra kopimas į Everestą ir užlipus nuo jo atsivers labai gražūs vaizdai, matysi gerą gyvenimą tiek finansiniu, tiek emociniu atžvilgiu. Galvojau, kad pavyks visus išgydyti ir viskas bus labai gerai. O realybėje taip nėra.
Kai pamačiau, kas yra mirtis ir kad tai nėra vien tik gražūs žmonės, kuriuos tu paglostai, pagydai, išoperuoji ir jie pasišokinėdami išeina. Taip nėra. Pradėjau ieškoti gyvenimo prasmės. Gimus antram vaikeliui sąlyginai turėjau daugiau laiko apmąstymams ir supratau, kad aš esu ne ten ir medicina nėra mano“, – pasakoja Agnė.
Tačiau pačios pirmosios abejonės pasisėjo dar anksčiau. Pirmą kartą gyvenimo pasirinkimu Agnė ėmė abejoti susidūrusi su pacientės mirtimi. Pacientė buvo vidutinio amžiaus ir buvo aišku, kad jos išgelbėti nepavyks. Paskutines savo gyvenimo valandas ji ir praleido su Agne.
„Pamačiau, kokia trapi riba tarp gyvenimo ir mirties. Maniau, kad aš susitaikysiu, susigyvensiu ir priprasiu. Bet mirčių buvo ne viena. Žmonės yra gyvos būtybės ir atsitinka daugybė įvairiausių dalykų – miokardo infarktai, kitos ligos.
Vėlesnių mirčių neištvėriau. Supratau, kad gyvenime yra ne vien kančia ir skundai, su kuo susidurdavau dirbdama ligoninėje, bet yra kur kas daugiau spalvų. Pradėjau kelti sau daug klausimų. Klausiau savęs: „Agne, ką čia darai, juk čia tik algoritmai, jokio polėkio ir kūrybos“. Juk čia ne aš“, – sako ji.
Bijojo neišpildyti lūkesčių
Po pacientų mirties Agnė kalbėdavosi su kolegomis apie tai, kad mirtis neišvengiama ir pasaulis taip jau sutvertas. Tačiau jai niekada to nepavyko priimti kaip tiesiog vieno iš gyvenime pateikiamų faktų.
„Esu labai empatiškas žmogus, įsijaučiu į kiekvieno žmogaus būseną, o tai tapyboje man labai padeda. Iš tikrųjų kiti gydytojai dažnai pacientų mirtį perleidžia per sarkazmo prizmę ir neima to taip giliai į širdį. Tai matydama visada klausiau savęs: „Agne, gal kažkas su tavimi negerai?“.
Galvojau, kad praeis šiek tiek laiko ir aš susitaikysiu su mirties faktu. Kai jaunas žmogus susiduria su stresu, tėvai ir visuomenė ima sakyti, kad čia viskas gerai, tai laikina, tu susitaikysi. O iš tikrųjų bijodamas neišpildyti tėvų lūkesčių jaunas žmogus nieko nežinodamas keliauja į tuos vilko nasrus ir vėliau užauga nelaimingu žmogumi“, – sako Agnė.
Jokio plano „B“
Agnė jau paauglystėje buvo maksimalistė, tad nusprendusi, kad stos į mediciną, tai buvo vienintelis jos gyvenimo variantas.
„Aš niekada nesu turėjusi plano „B“. Esu visiška maksimalistė ir visada žinau, kad man viskas pavyks. Nežinau ar čia labai gerai taip galvoti, bet niekada neturėjau plano „B“. Mano klasiokai, draugai, kaimynai visada turėjo ir „B“ ir „C“ planą ir taip toliau. Man tai buvo keista.
Aš turėjau tik vieną planą – mediciną ir žinojau, kad aš būsiu gydytoja, ir viskas bus puikiai. Taip nebuvo. Iš tikrųjų aš laikiausi visuomenės nuomonės, vaikiausi prestižo“, – apgailestauja Agnė.
Todėl pamačius, kad pavyko įstoti į medicinos mokslus, Agnė buvo beprotiškai laiminga. Atrodė, kad iš tos laimės galėtų ir skraidyti.
„Tai nebuvo lengvas kelias, reikėjo daug pastangų, gerų įvertinimų. Tuo metu galvojau, kad darau gerai. Tai lėmė ir tėvų, ir aplinkos reakcija. Maniau, kad darau gerai, čia yra mano kelias ir man pavyks išgydyti visus pasaulio žmones. Bet klydau“, – dabar sako Agnė.
Vėliau Agnei pavyko įstoti į kardiologijos rezidentūrą. Į šią vietą patenka tik patys geriausi studentai.
„Tas etapas irgi buvo labai džiuginantis. Tuo momentu vis dar maniau, kad einu tinkama linkme. Mane vis dar labai veikė visuomenės ir tėvų nuomonė, buvau bejėgė tam pasipriešinti. Atrodo ir tėvai tau linki gero, nori, kad tu ir finansiškai būtum apsirūpinęs. Tai eina iš kartos į kartą, kai jaunam žmogui yra primetamos kažkokios ribos ir aukšti reikalavimai, todėl jie ir galvoja, kad eina geru keliu.
Kai įstojau į kardiologijos rezidentūrą, buvo sunkus kelias. Tada įkopiau į tą Everestą ir pamačiau, kad nuo jo nesimato to, ko tikėjausi, tik kančia, ligos, ligoninė ir ten nėra jokių gražių spalvų. Tuo momentu iš manęs jau buvo pradėjusios lįsti spalvos. Atrodo, kad po to menas pas mane sugrįžo. Prieš studijuojant mediciną daug tapiau ir buvau surengusi ne vieną parodą mokykloje. Tiesa ta, kad į meną grįžau. Dabar esu labai laiminga“, – džiaugiasi Agnė.
Visuomenė spaudė sugrįžti
Gimus antrajam vaikeliui, atsirado pirmieji klientai, kurie norėjo įsigyti Agnės tapytus paveikslus. Visą eigą stebėjo Agnės vyras, jis džiaugėsi, kad jo žmona švyti ir palaikė jos kūryba. Palaiko iki šiol ir palaikys ateityje.
„Vėliau sužinojo ir tėvai, nes tapyba veržėsi per kraštus, iš manęs tryško spalvos. Tėvai matė mano kūrybą. Jiems buvo šokas, manė, kad čia gal antro vaikelio įtaka, tačiau jie tikėjosi, kad viskas praeis ir grįšiu į mediciną.
Reikėjo storos odos atlaikyti visą spaudimą dėl noro nutraukti mediciną. Dabar kiekviena diena su tapyba man yra džiaugsmas. Kiekvieną dieną mokausi ir mokysiuosi, bet turiu tai daryti dėl to, kas verčia mane jaustis geriausiai“, – sako Agnė.
Visgi, nors ji ir buvo laiminga, tačiau susitaikyti su faktu, kad medikė ji nebebus, tėvams prireikė beveik 5 metų. O pati Agnė dėl savo sprendimo iki šiol nesuabejojo nė akimirkos.
„Man išeiti nebuvo sunku. Pajutusi, kas yra mirtis ir gyvybė, supratau, kad nebenoriu to jausti, nebenoriu su tuo gyventi. Norėjau žmones gydyti spalvomis, menu, kitais gražiais dalykais. Ligoninė yra ta vieta, kur nėra didelės laimės ir euforijos. Žemai lenkiuosi prieš tuos, kurie gimę būti gydytojais.
Kai patys pajaučiat, kad kelias, kuriuo einant yra ne jūsų, iš tikrųjų reikia daug drąsos tai pripažinti ir išdrįsti ieškoti savo kelio. Aš nieko nesigailiu. Pravažiuojant pro ligoninę dabar atrodo, kad viskas vyko sapne arba praeitame gyvenime. Dabar ten noriu būti tik svečias, papietauti su buvusiais kolegomis, pasilabinti, bet kaip gydytoja niekada nenorėčiau ten sugrįžti“, – tvirtina Agnė.
Su teptuku užkariaus pasaulį
Moteris juokiasi, kad nuo mažų dienų visi matė, kad Agnė ir teptukas – neatskiriami dalykai. Nuo 5-erių Agnės tapyba liejosi laisvai.
„Taip, visi vaikai mėgsta piešti. Taip, vaikai irgi tapo. Bet mano artimieji matė, kaip beprotiškai aš tai myliu. Piešiau ir ant sienų, ir ant popieriaus. Mama nespėjo rinkti visų popierių. Mokykloje buvo surengtos mano tapybos pamokos, lankiau ir dailės mokyklą. Pamačiusi, kad visuomenėje yra vertinamas gydytojo darbas, ir tėvai man sakė, kad iš tapybos šiame pasaulyje neišgyvenama, pasirinkau gydytojos kelią.
Tuo momentu buvo tapybos langas, aš jį pamiršau. Kartais prireikdavo meno anatomijoje, kai reikėdavo geros iliustracijos. Gimus antram vaikui pasakiau: „Agne, stop, daugiau taip negalima“. Nusprendžiau grįžti prie to, ką labai mylėjau. Dabar tas teptuko paėmimas yra pats tvirčiausias. Gal bus metas, kai nuo tapybos norėsis pailsėti, bet nemesiu niekada“, – šypsosi Agnė.
Gimus antram vaikui moteris suprato, kad nenori užsisukti buities rūpesčiuose ir ieškojo, kaip ją praskaidrinti.
„Buitis menininkui yra kaip peilis po kaklu. Nenorėjau joje paskęsti. Du vaikai, vyras, buitis – labai svarbu, bet norėjosi visą save išnaudoti maksimaliai. Miegant vaikui, naktimis, tapiau pirmuosius užsakymus. Žinojau, kad teptukas yra mano rankose ir su juo užkariausiu pasaulį.
10 metų medicinoje mane užgrūdino ir padarė brandžiu žmogumi, išmokė atskirti, kas gerai, o kas ne. Be šių metų turbūt nesuprasčiau, kad tapyba yra mano“, – tvirtai sako ji.
