Poniai Almai atgulus amžinojo poilsio Kauno Petrašiūnų kapinėse, V. Adamkus širdį virpinančiais žodžiais kreipėsi į visus, palaikančius šią sunkią netekties akimirką.
„Ačiū visiems, ištarusiems šiuos žodžius. Jūsų dėmesys ir atjauta, kiekvienas šiltas prisiminimas ir šviesaus buvimo paliudijimas, kiekviena Jūsų užuojauta, skirta man ir Almos artimiesiems, lieka labai brangūs ir šią sunkią valandą suteikia daug paguodos“, – padėkos žodyje nurodė prezidentas.
Svarbiausia – buvimas šalia
Anksčiau naujienų portalui tv3.lt psichologas, psichoterapeutas Gediminas Navaitis pasakojo, kad gedulą išgyvenantis žmogus gali elgtis dvejopai – arba nuo visų atsiriboti, daugiau laiko praleisti su savo mintimis, arba priešingai – būti tarp žmonių. Tokiu atveju, šilti žodžiai, šviesaus atminimo velionio prisiminimas yra tarsi balzamas širdžiai.
„Daugeliu atvejų tiesiog reikėtų būti su tuo žmogumi. Užtenka buvimo ir nelabai ką daugiau galime padaryti.
Nereikia bandyti nei linksminti, nei nukreipti dėmesį, nes dėmesys savaime nukryps, jeigu mes būnant kartu kalbėsimės, padėsime žmogui išsakyti savo jausmus.
O ką reiškia padėti? Tiesiog išklausyti, prisiminti. Galime jį kartu prisiminti, taip pat galime išklausyti prisiminimus mūsų draugo“, – patarė psichologas, psichoterapeutas G. Navaitis.
Pašnekovas teigė, kad gedulas yra natūralus jausmas, kylantis netekus brangaus žmogaus. Šio jausmo nereikėtų bandyti išvengti ar užgožti:
„Gedėjimas yra neišvengiamas stiprus emocinis atsakas į netekties skausmą, bet jis turi ir gydančios galios. Kyla daugybė problemų, jeigu žmogus bando išvengti gedėjimo. Visus jausmus galima nuslopinti, bet nuslopinti jie dar stipriau pasireikš.“
Gedėjimo laikotarpį kiekvienas išgyvena skirtingai, tačiau yra bendri bruožai, būdingi kone kiekvienam gedinčiajam – pereinamos penkios gedėjimo stadijos.
Pirmoji dažnai yra neigimas, kai dar negalime suprasti, kad netekome mylimo žmogaus, vėliau apima pyktis – taip mūsų kūnas bando nukreipti mintis nuo skaudaus fakto. Pyktį pakeičia derybos, bandymai ieškoti išeičių, nors derybose nėra antros pusės – tarsi deramės patys su savimi, bandydami nuslopinti netekties skausmą.
Po derybų prasideda vienas sunkiausių etapų, vadinamas depresija. Šiuo žodžiu, anot G. Navaičio, apibrėžiama ne ligos diagnozė, o psichologinis skausmas:
„Kartu ateina ir daugybė kitų neigiamų jausmų: beviltiškumas, elgesio pasikeitimai, nuolatinis verkimas, nesugebėjimas atlikti kasdieninių užduočių.“
„Mes nepaliausime gedėję mylimo artimo“
Išgyventi liūdesį tampa paties gedinčiojo užduotimi – tai uždavinys, su kuriuo susidūrus tenka pačiam jį spręsti, nes niekas kitas liūdesio perimti negali, tik jį palengvinti buvimu šalia, dalijantis prisiminimais ir, svarbiausia, išklausant, neneigiant gedinčiojo jausmų.
Tik perėjus keturis sunkius etapus, pagaliau pasiekiama penktoji stadija – susitaikymas. Tačiau susitaikymas toli gražu nereiškia, kad pamirštame išėjusį artimąjį. Tai reiškia, kad susitaikėme su netektimi ir gebame gyventi toliau.
Niekas negali pasakyti, kiek laiko turi trukti gedulas – kiekvienam šis laikotarpis yra individualus. Teigiama, kad apytikriai jis trunka apie metus, tačiau tai – ne taisyklė, svarbiausia leisti sau išjausti visas emocijas, jų neužgniaužti ir gedėti tiek, kiek jaučiame poreikį.
„Kartais aplinkiniai įsikiša su, kitaip nepasakysi, kvailais patarimais, kad baik pagaliau gedėti, praėjo kažkiek laiko, jau turėtum nustoti gedėti.
Jie nesupranta gedėjimo prasmės. Reikia leisti žmogui tai patirti, nes gedėjimas niekada nesibaigia. Mes nepaliausime gedėję mylimo artimo, tačiau gedėjimas padeda išmokti gyventi su netektimi“, – sakė G. Navaitis.
