Jaunystėje Aldona gyveno du gyvenimus: vieną civilinį, kitą statutinį. Moteris baigusi Kauno politechnikumą 23 metus dirbo Marijampolės maisto pramonės automatų gamykloje.
O Lietuvai atgavus nepriklausomybę, moteris buvo pastūmėta eiti į kariuomenę, galvodama, kad ten bus laisvai samdoma darbuotoja.
„Visgi 1993 metais rusų kariuomenė dar buvo neišvesta, tad man sakė: „Arba priimi priesaiką, arba būsi nereikalinga“. Žinoma, daugelis žmonių išsigando, tad vadovaudamiesi patriotiniais jausmais, pradėjome tarnauti“, – prisimena Aldona.
Pradėjusi tarnauti, moteris gavo tarnybos laipsnį – iš viso tarnavo 14 metų, nes suėjus 55-eriems tęsti tarnybos negalima.
„Išėjusi iš darbo ėmiausi įvairių darbų, tačiau nei vienas nesužavėjo ir nusprendžiau, kad labiau apsimoka gauti pensiją ir leisti laiką širdžiai priimtinu būdu – mokytis daug skirtingų dalykų“, – pasakoja moteris.
Moteris mokosi trečio amžiaus universitete
Aldona pasakoja, kad išėjusi iš darbo pradėjo ieškoti veiklos – taip rado Marijampolės trečio amžiaus universitą, kuriame mokosi jau 17 metų. Moteris lanko fizinio aktyvumo ir gamtos bei aplinkosaugos paskaitas. Taip pat ji yra gamtos ir aplinkosaugos fakulteto seniūnė.
„Universitete yra 12 fakultetų <...> Man patinka būti seniūne, nes visi seniūnai turi teisę lankyti kito fakulteto užsiėmimus, o tai reiškia, kad galiu sužinoti dar daugiau“, – įspūdžiais dalijasi A. Brusokienė.
Aldona neslepia, kad gamtos studijas pasirinko, nes ji su Lietuvos kraštovaizdžiais jaučia glaudų ryšį – tai pajautė jau vaikystėje.
„Man gamta svarbi, nes nuo vaikystės augau kaime. Aš labai myliu gamtą, prisidedu prie jos išsaugojimo. Man labai svarbu, kad žmonės nešiukšlintų ir tausotų mūsų turimą turtą. Negaliu pakęsti, kai matau pakelėse numestas padangas, išniokotus medžius, – pasakoja ji.
Senatvė – nėra nuosprendis
Aldona pokalbio metu pabrėžia, kad senatvė nėra nuosprendis. Moters teigimu, vienintelis gyvenimo nuosprendis – liga.
„Kai žmogus suserga, negali pajudėti ar eiti, užklumpa slogi senatvė – tai gali būti nusprendis. Kol gali visur eiti, tol reikia naudotis šia galimybe“, – sako ji.
„Senatvė būna nuosprendis, kai išeini iš darbo. Tuo metu būna sunku, bet jei randi veiklos, gali ramiai gyventi: vaikai, anūkai užaugę, tad gali užsiimti mėgstamomis veiklomis“, – priduria.
Aldona pasakoja, kad ji visada buvo žingeidi, norėjo sužinoti kuo daugiau: skaityti knygas, žiūrėti filmus ar spektaklius.
„Man dar taip nebuvo, kad nenorėčiau kažkur eiti: dažnai einu į gimtadienius, koncertus, įvairias šventes. Jei mane pakviečia – noriu ten eiti. Aš pati nežinau, kodėl taip mąstau. Gimiau tada, kai tėvai buvo prastai apsišvietę ir neturėjo tam tikrų žinių.
Seniau tėvams buvo svarbu, kad vaikas būtų materialiai aprūpintas, o dvasinis tobulėjimas nebuvo labai svarbus. Dabar džiaugiuosi, galėdama save dvasiškai ugdyti“, – teigia ji.
Savanoriavimas – savęs realizavimo būdas
Gamtos mokslai, fizinio aktyvumo užsiėmimai nėra Aldonos vienintelė veikla. Moteris su dar trisdešimt universitete studijuojančių moterų priklauso „Sidabrinei linijai“ ir telefonu bendrauja su vienišais senjorais.
„Jei vyresnis žmogus neturi su kuo pasikalbėti, jaučiasi vienišas, kitoje laido pusėje yra savanoriai, kurie jį išklauso. Pavyzdžiui, neseniai buvome Lietuvos „Sidabrinės linijos“ konferencijoje, kurioje dalijomės savo patirtimi, klausėme paskaitų.
Džiaugiuosi galėdama suteikti moralinę pagalbą žmonėms, kurie niekur neišeina ir vienintelis jų langas į gyvenimą – telefonas. „Sidabrinėje linijoje“ turiu už save senesnių pašnekovų. Mano pašnekovei yra 91-eri metai, tad kiekvieną trečiadienį su ja kalbamės, diskutuojame.
Atrodo, kad kartais nebeturi ką duoti žmonėms, tačiau tokia pagalba yra puikus būdas jiems padėti“, – apie naują veiklą pasakoja Aldona.
Paklausus kodėl Aldonai svarbu padėti žmonėms, ji sako, kad nori padėti, nes didžiausias jos tikslas būti geru žmogumi. Ji tiki, kad jei kitam linki jaustis gerai – tai sugrįš ir pačiam.
„Jei duosi, tai ir gausi. Galbūt, kai man reikės pagalbos, viskas sugrįš gražiuoju. Aš jaučiu, kad jei būni geras, Visata tau taip pat atsiunčia gėrį. O kai žmogus pasako, kad jam buvo labai smagu su tavimi pabendrauti, jautiesi labai gerai“, – šypsosi A. Brusokienė.
Auksiniai santykių patarimai
Aldona su savo vyru rugpjūčio mėnesį atšventė auksines – 50-ąsias vestuvių metines. Moteris pasakoja, kad ją ir vyrą sieja ypatingas ryšys, tačiau neslepia, kad norint būti kartu, labai svarbu nelaikyti senų nuoskaudų.
„Mano vyras taip pat žingeidus. Mes kartu daug kur dalyvaujame, lankome renginius. Mūsų pomėgiai yra beveik vienodi: kartu lankome trečio amžiaus universitetą, spektaklius, koncertus.
Didžiausias santykių patarimas – vienas kitą suprasti ir atleisti. Jaunimas kartais klausia, ar mums neatsibodo, o aš galvoju, kad net ir per pačius didžiausius pykčius svarbu neiškelti savo nepagrįstų principų.
Abi pusės turi stengtis susitaikyti ir norėti palaikyti gerą atmosferą. Juk kartais pykčio metu nusileidžia vienas partneris, o kitą kartą tai padarai ir tu. O susitaikius būna labai smagu.
Taip pat kai užauga vaikai ir anūkai, jauti įvykdęs savo gyvenimo misiją. Jiems norisi suteiktu kuo daugiau dėmesio, pagalbos, tad kai matai, jog pavyko – labai smagu. O vėliau eiti į kitą pusę net nebegalvoji. Turi sulaukti ne amžiaus, o santykių brandos“, – pasakoja Aldona Brusokienė.
