Raimondai (pavardė redakcijai žinoma – aut. past.) teko ne tik iškentėti cezario pjūvį, bet ir patirti dar vieną operaciją – gimdos aprišimą.
Gulėjo kraujo klane
Raimonda pasakoja apie savo gimdymo patirtį, kuri buvo toli gražu ne rožėmis klota. Nors viskas prasidėjo gražiai, kaip ji pati sako, netikėtai situacija tapo sudėtinga. Jos vaikelis buvo pernešiotas dvi savaites ir nesirodė laiku.
Dėl šios priežasties Raimonda su vyru Andriumi pirmadienį nuvyko į ligoninę, kur buvo atlikti visi reikiami patikrinimai. Pasak moters, iš pradžių viskas atrodė gerai, nebuvo jokių kontraindikacijų, nėštumas ėjo sklandžiai.
„Viską patikrino, pasižiūrėjo, viskas buvo gerai ir nusprendė skatinti gimdymą. Nors niekas nesitikėjo, kad gimdymas prasidės tą pačią dieną, jis prasidėjo ir bandžiau natūraliai pagimdyti. Tačiau gydytoja pastebėjo, kad sąrėmio metu vaiko širdutė nustodavo plakti“, – prisimena ji.
Po dar vieno patikrinimo ir pasitarimo gydytojai nusprendė atlikti moteriai cezario pjūvį. Ją išvežė į operacinę, kur viskas buvo sutvarkyta. Kol siuvo žaizdą, slaugytojos atnešė parodyti vaiką – viskas atrodė gerai
Cezario pjūvis buvo atliktas dėl to, kad vaikelio virkštelė buvo apsivyniojusi aplink kaklą. Atvykus į ligoninę buvo atliktas echoskopas ir gimdymas prasidėjo pusę devintos ryto, o cezario pjūvis atliktas pusę dvylikos:
„Niekas net negalvojo, jog galėtų nutikti kas nors blogo – aš jaučiausi gerai, visi tyrimai buvo geri.“
Po cezario pjūvio operacijos Raimonda buvo perkelta į pooperacinę palatą, kur atsigavusi susidūrė su netikėta situacija.
„Andrius sako: „Parodyk, ar didelis tavo pilvas“. Pakėlė antklodę ir paaiškėjo, kad gulėjau kraujyje, o aš nieko nejaučiau dėl vietinės nejautros“, – pasakoja moteris.
Raimondos vyras pasakoja, kad tuo metu personalo nebuvo šalia, tik slaugytoja ėjo pro šalį. Jį greitai išvijo iš palatos, o Raimondą išvežė į operacinę.
Vyras sėdėjo koridoriuje ir laukė žinių, o paryčiais pasirodžiusi gydytoja pasakė, kad geriau grįžtų namo, nes žmonai padėti jau niekuo negali – situacija yra 50 prie 50: arba ji atsigaus, arba ne. Jis sėdo į automobilį ir grįžo į namus, kurie „buvo tušti ir viskas buvo ne taip, kaip tikėtasi“.
Nesusitraukė gimda
Raimonda pasakoja, kad situacija paaštrėjo, kai buvo apie 12 valanda nakties ir keitėsi gydytojų pamainos. Buvo du skyriai ir abu gydytojai atskubėjo į pagalbą. Raimondą išvežė atgal į operacinę, nes gimda nesusitraukė.
Moteriai buvo bandoma įvairiomis priemonėmis skatinti gimdos susitraukimą, tačiau niekas nepadėjo. Tuomet jai uždėjo kaukę ir ji daugiau nieko nebeatsiminė. Pabudusi po operacijos Raimonda buvo reanimacijos palatoje, prijungta prie vamzdelių.
„Aštuntą ryto atėjo vyras Andrius aplankyti ir papasakojo, kas vyko. Operacija buvo gimdos aprišimo. Gydytoja ryte sakė, kad gimdą surišo kaip skilandį“, – sutuoktinių balse pasigirdo kruopelytė juoko.
Moteris prisimena, kad dėl gimdos kraujavimo slaugytojos ir gydytoja svėrė palutes su krauju – ji matė, kad jų svoris siekė kilogramą, du.
Galiausiai, kai reikėjo kraujo, Santariškių ligoninė ėmė tiek savo kraują, tiek jį užsakinėjo, kraują atšildė ir, pagal išrašą, buvo panaudota 4-5 litrai kraujo.
Raimondos vyras stebėjo, kaip koridoriuje slaugytojos žmonai nešė kraują šaltkrepšiuose, nes jį laikė vėsiai – temperatūra turėjo būti kaip namų šaldytuve, apie 4,5 laipsnius šilumos, tačiau prieš perpylimą kraują sušildė.
„Nėščios moters organizme kraujas sudaro apie 60 proc. kūno masės, bet gimdyvės turi kraujo visada daugiau. Bet praktiškai supilta tiek, kiek vidutiniškai apskritai žmogus kraujo turi, ji buvo kraujo netekusi labai daug. Jie kraują ėmė iš kraujo banko“, – pabrėžia Andrius.
Pasak Raimondos vyro, standartiniu atveju, jei iš žmogaus paimama 450 ml kraujo, eritrocitų maišelyje yra apie 200 ml, kas atitinka maždaug dvi stiklines: „Jeigu Raimondai reikėjo penkių litrų kraujo, tai reikėjo, kad kraujo duotų 22 žmonės.“
Laiminga pabaiga
Raimonda, pasakodama apie sūnaus gimimą, pabrėžia, kad su kūdikiu viskas buvo gerai. Jis gavo 9 iš 10 balų sveikumo skalėje, nes gimė pridusęs dėl neplanuoto cezario pjūvio, tačiau neturėjo sveikatos problemų.
Viskas vyko pirmadienį, o Raimonda savo vaikelį pamatė trečiadienį, nes buvo reanimacijoje su labai žemu hemoglobinu ir negalėjo judėti.
„Kai gimė vaikas, mano pirmas klausimas buvo, ar jis turi visus pirštus“, – juokiasi ji ir priduria, kad sūnus buvo nuvežtas į inkubatorių, kur laikomi neišnešioti kūdikiai, ir ten praleido kelias dienas, nes mama negalėjo būti šalia.
Raimonda pastebi, kad po gimdymo jos kojos tapo labai ištinusios, nes ji neteko daug skysčių. Visgi, praėjus savaitei laiko, jai leido grįžti namo. Gydytoja pasakė, kad ji atsigavo labai greitai, palyginus su tuo, kas įvyko.
„Kas vyko tą naktį, esu nustūmusi į pasąmonės kampelį. Tai buvo pirmas ir paskutinis mano vaikas. Mano rūpesčiai sukosi aplink tai, kaip užtikrinti jo sveikatą, kaip jį ugdyti, kaip sukurti jam geresnį gyvenimą.
Kai stengiesi nepasiduoti mintims, neleidžiant sau gilintis į skaudžius dalykus, atsiranda kitų užduočių, į kurias nukreipi dėmesį“, – atskleidžia ji.
Raimonda teigia, kad kai ištinka bėda, natūralu norėti pagalbos ir galvoti, kaip padėti, tačiau kasdienybėje dažnai apie tai nesusimąsto.
Ji sako, kad sustojusi ir apmąsčiusi situaciją pradėjo vertinti savo gyvybę visai kitaip, ypač suprasdama, kad viskas galėjo pasisukti visiškai kita linkme.
Dėl šios patirties, kai kas nors paprašo pagalbos, ji stengiasi duoti kraujo ir niekada neatsisako padėti, nes žino, ką reiškia išgyventi tokią pačią situaciją.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
