Prieš maždaug mėnesį Arnas socialiniame tinkle „Instagram“ pradėjo naują projektą. Paskyroje, kuri vadinasi „Tėtis pasakorius“, jis ėmė dalintis savo mintimis ir jausmais, kuriuos jam sukėlė atžalos laukimas, dalyvavimas gimdyme ir kone kasdien užklumpantys nauji tėvystės iššūkiai.
„Manau, kad daugelis vyrų dar nėra taip atsiveriantys, per daug linkę kalbėtis tomis temomis. Moterims yra įprasta, kai apie tokius dalykus rašo moterys, bet ne vyras, todėl joms visada įdomu sužinoti, kaip jis mąsto, ką galvoja vienoje ar kitoje situacijoje.
Man buvo minčių proveržis, todėl pagalvojau, kodėl tuo nepasidalinti?“, – kaip gimė šis projektas atskleidžia Arnas.
Tiesa, pirminė jo projekto idėja buvo susijusi su kelionių įspūdžių, patarimų ir nuotraukų dalijimusi, mat vien per 2019 metus jis su žmona aplankė net 12 šalių. Tačiau kurį laiką brandinta mintis taip ir liko neįgyvendinta, o galiausiai viskas labai natūraliai susitapatino su tėvyste.
Nors dabar vyras daugiausiai rašo apie patirtį auginant vaiką, jis neatmeta galimybės giliau paliesti ir kitas temas, pavyzdžiui, apie santykius.
Arnas pamažu sulaukia ir vis didesnio skaitytojų susidomėjimo bei komplimentų, kad jo mintys labai paliečia širdį, o kai kada net sugraudina.
Mama atstojo ir mamą, ir tėtį
„Per ašaras liejosi vaizdas“, „Džiaugiuosi, kad vis daugiau tokių tėčių atsiranda“, „Net šiurpai ėjo skaitant“ – tokie ir panašūs komentarai plūsta po Arno tekstais. Ir iš tiesų – skaitant jo mintis, neįmanoma nepastebėti, jog jis yra ne tik įtaigus rašytojas, bet ir be galo rūpestingas vyras bei tėtis.
„Augau su mama, o ji yra iš tų žmonių, kuri visada kitiems padeda, tad pirmiausia tai turbūt atėjo iš jos. Pamenu, kad jau nuo mažens, būdamas kokių 5–6 metų, prieidavau prie giminaičių ir sakydavau, kad galiu ką nors padaryti, atnešti, padėti.
Tas rūpestingumas ir sąmoningumas buvo nuo vaikystės ir jis niekur nedingo, tik stiprėjo. Aš pats tai kėliau kaip prioritetinį dalyką, vertybę, tad pagarba moteriai, antrai pusei ir vaikui turbūt natūraliai susiformavo“, – svarsto Arnas.
Pašnekovas augo be tėčio, tad pavyzdžio, iš kurio galėtų mokytis su tėvyste susijusių dalykų, kaip ir neturi. Tačiau vyras sako, jog nuoskaudų dėl to nelaiko, nes meilės jam niekada netrūko.
„Tikrai jaučiau daug meilės iš mamos ir senelių, todėl dabar tą meilę, kurią aš gavau, man norisi grąžinti su kaupu, nes žinau, kokiomis sąlygomis manęs laukėsi mama, kaip ji turėjo auginti mane. Žinant tą faktą, elementariausiai noriu aprūpinti šiluma, dėmesiu tiek, kiek galiu, kiek išeina.
Pykčio aš nelaikau, nes to žmogaus net nemačiau. Žinau, kad jis norėjo, jog aš negimčiau, tai neturiu to gero pavyzdžio. Bet šeimoje mama man visada atstojo ir mamą, ir tėtį, esu labai jai už viską dėkingas“, – šiltai kalba vyras.
Tiesa, jis pripažįsta, jog nors būdamas mažas apie tai, kad auga be tėčio, pernelyg daug negalvojo, ankstyvoje paauglystėje, girdint vis daugiau klausimų – „o kur tavo tėtis?“, jam įvyko kertinis lūžis. Arnas panoro apie jį išsiaiškinti visą tiesą:
„Aš žinojau, kad jis mirė nuo ligos, bet vėliau paaiškėjo, kad ne, jis pats pasitraukė iš gyvenimo, o tai du labai skirtingi dalykai. Kai tai sužinojau, nebuvo lengva, bet aš tai labai greitai paleidau, nes nebuvau jo matęs. Žinojau, ką jis norėjo padaryti man, todėl viską paleidau, nes grįžti prie to nereikia.“
Susikaupę išgyvenimai virto depresija
Arnas prisimena, kad mokykloje buvo paprastas ir ramus berniukas, tačiau susidūrė su itin skaudžia patirtimi – patyčiomis, kurios prasidėjo nuo penktos klasės.
„Mokykla man asocijuojasi su nelabai gera patirtimi, nes aš tiesiog atkentėjau tą laiką, nors ir sunkiai, bet atlaikiau. Negeras jausmas, liūdesys po mokyklos baigimo manęs neapleido dar keletą metų, nes ta patirtis buvo skaudi.
Turbūt galėčiau sakyti, kad labiausiai sau esu pakenkęs su tuo gerumu ir noru visiems padėti. Galiausiai tu tiesiog supranti, kad negali pakeisti žmonių prigimties, būdo, manierų. Kai tai supratau, atrodo, kad iš karto nuo nugaros nukrito akmuo“, – pasakoja panevėžietis.
Jis pripažįsta, kad dar mokykloje prasidėjusios neigiamos emocijos kaupėsi, kol galiausiai teko pripažinti, jog jis serga depresija.
„Anksčiau ši tema išvis buvo tabu, niekas iš aplinkinių nenorėjo žinoti, kad vaikui yra depresija, o kai tu pats esi vaikas, nelabai tą supranti. Viskas taip dėjosi, įvairios mintys kėlė perdėtą stresą, o lūžis buvo 2019 metų pradžioje, kelionių metu. Aš pajutau, kad man yra labai blogai...“, – išgyvenimais dalijasi pašnekovas.
Jis labai džiaugiasi, kad tuo metu šalia jo buvo žmona, kuri tinkamai sureagavo į Arno savijautą ir tiesiog pasiūlė su kuo nors apie tai pasikalbėti:
„Aš pats nebūčiau niekur ėjęs, todėl labai gerai, kad šalia buvo žmogus, kuriam rūpėjau. Nuėjau pas psichoterapeutę, iš karto atradau tinkamą žmogų ir mes pradėjome kalbėtis.
Buvo sudėtinga, nes teko daug krapštytis po savo galvą ir kartais atrodydavo, kad nebenoriu eiti, nes labai sunku. Bet supratau, kad tai visų pirma yra pagalba sau, kad aš gerai jausčiausi, ir artimiesiems, kad jie mane matytų laimingą.“
Po maždaug 8–9 mėnesių Arnas, kaip pats sako, atsistojo ant kojų ir pasijuto daug geriau, mat savyje atrado daug toksiškų minčių:
„Prisikėliau iš naujo. Į viską pradėjau žiūrėti daug paprasčiau, paleisdamas nereikšmingus dalykus. Psichoterapeutė man padėjo paleisti perdėtą norą pakeisti visą pasaulį ir tada tas pasaulis nušvito kitomis spalvomis.
Dabar drąsinu draugus, pažįstamus nebijoti kreiptis pagalbos, apie tai kalbėtis. Nieko neteisiu, tiesiog leidžiu išsikalbėti ir galvoju, ar galiu ką nors patarti, ar užtenka to, kad išklausau.“
Viso gimdymo metu buvo šalia žmonos
Pamažu išsilaisvinęs iš neigiamų emocijų ir kitomis akimis pažvelgęs į gyvenimą, Arnas sulaukė ir džiugios žinios, kad taps tėčiu. Jis neslepia, kad pirmomis laukimo savaitėmis buvo šiek tiek nesupratimo, kas laukia ateityje, streso, tačiau kartu su žmona jie rado nusiraminimo šaltinį.
„Kai liko mėnuo iki gydytojo pateikto gimdymo termino, pasižiūrėjome akušerės pamokėlę apie gimdymą, ką svarbu apie tai žinoti. Tada aš nusiraminau, atsistojau į tokią tvirtą poziciją, kad reikia būti pasiruošusiam ir ramiai išlaukti tos akimirkos.
Dieną iki termino širdis labai virpėjo, taip pat ir kitą dieną, ir dar kitą, nes vaikelis gimė kiek vėliau. Sudėtingiausia buvo, kai nežinojai, kada, kurią dieną ir valandą reikės važiuoti į ligoninę. Atrodė, kad iškrisiu iš kojų, nes susidėjo ir nuovargis, ir mintys, kada čia viskas bus, kiek dar reikės laukti“, – prisimena Arnas.
Tačiau jis suėmė save į rankas, nusiramino ir viso gimdymo metu buvo šalia savo žmonos, ją besąlygiškai palaikė ir drąsino.
„Kai atvažiavome į gimdymą, manęs paklausė – „jūs čia taip anksti su žmona norite būti? Važiuokite namo, išsimiegokite ir grįžkite, nes dar reikės palaukti“. Aš pasakiau, kad ne, kad būsiu iš karto.
Po to mums su žmona sesutė pasakė, jog klausia tokių dalykų, nes dažnas vyras ateina nuo pradžių ir jam atsibosta tas laukimas. Ji pasakojo, kad buvo vyriškis, kuris po 6–8 valandų laukimo paprašė, kad pradėtų skatinti gimdymą, nes jam reikia į darbą.
Tokie pavyzdžiai man yra protu nesuvokiami... Todėl norisi motyvuoti, padrąsinti tuos pačius vyrus, kad gimdyme nieko baisaus nėra, juk esi su savo mylimu žmogumi ir nieko ten bijoti nereikia“, – tikina pašnekovas.
Dukrai skiepija vertybes, kuriomis vadovaujasi kartu su žmona
Dar vienas dalykas, kurio svarbą itin pabrėžia Arnas, yra tai, kad jis stengiasi kaip įmanoma daugiau padėti su vaiko priežiūra. Nors šiuo metu jis dirba už du asmenis, kad jo šeimai nieko netrūktų, tačiau nepamiršta ir suteikti poilsio savo žmonai:
„Dėl darbų aš būnu išvykęs, kartais ir ne vieną dieną. Tačiau stengiuosi dėliotis darbus taip, kad jie būtų kaip įmanoma glausčiau, per kelias dienas ir aš galėčiau grįžti, būti kartu ir padėti žmonai.
Mes neturime griežto susitarimo, kada kas eis prie vaiko, pas mus viskas labai intuityviai vyksta. Jei matau, jog žmonai yra sudėtinga pavalgius vaiką nešioti, kad jis atsirūgtų, aš tiesiog pasiimu, nelaukiu, kol žmona prašys, ar galiu paimti vaiką. Stengiuosi kaip įmanoma daugiau prisidėti, kad žmona jaustų elementarų dėmesį, pagalbą ir galėtų bent šiek tiek atsipūsti.“
Prieš kelis mėnesius tėčiu tapęs Arnas atvirai sako, kad ši patirtis visiškai pakeitė jo gyvenimą. „Vaiko atėjimas yra visiškas skrydis į kosmosą“ – taip viename iš savo tekstų rašo pašnekovas.
Šiandien jis pasidalija ir keliomis mintimis, kurios ateityje jam pačiam tarsi galėtų patvirtinti, jog jis yra geras tėtis ir augindamas dukrą jai perdavė tas vertybes, kuriomis ir pats vadovaujasi gyvenime.
„Aš norėčiau, kad užaugusi ji būtų sąmoninga, pilietiška, supratinga, kad suprastų, kaip sukasi pasaulis. Kad augtų be jokių žalingų įpročių, be barnių, be, kiek įmanoma, neigiamų pavyzdžių iš aplinkinių rato.
Norėtųsi, kad ji būtų mylima ir mylėtų pasaulį. Kad matydama mūsų su žmona meilę, ji rastų motyvacijos, išsineštų tą pavyzdį su savimi ir jį išaugintų“, – šiltai kalba Arnas.
