Asmeninės patirtys į 25-erių Gabrielės gyvenimą atnešė idėją siūti įkapių rūbus, o šiandien ji spinduliuodama ramybe sako, kad tik supratę savo laikinumą šioje Žemėje galime atsikratyti baimės, supančios mirtį.
Palietė asmeninė patirtis
Daugiau nei dvejus metus laidojimo drabužius savo rankomis siuvanti G. Jauniūtė atvira – idėja imtis šios veiklos negimė per dieną. Netikėtai iš mamos lūpų išgirstas pasiūlymas kurti jaukesnius drabužius laidotuvėms galvoje įstrigo ilgam.
„Ši mintis atkeliavo visai palengva ir augo kiekvienais metais. Pirmą kartą ji buvo išsakyta mano mamos, kuomet labai netikėtai netekome tetos. Mama keliavo padėti broliui pasiruošti išlydėjimo procesui, surasti rūbus, aprengti. Grįžusi tada man, dar moksleivei, ji sakė, kad labai liūdna, kad nėra iš ko pasirinkti, nėra kuo aprengti brangų žmogų“, – prisimena pašnekovė.
Nuo pat paauglystės Gabrielė svajojo tapti drabužių dizainere, o nuo to karto, kai išgirdo apie idėją kurti įkapių drabužius, sako supratusi tokios idėjos svorį ir svarbą.
Galiausiai, prieš kurį laiką, ilgai galvoje kirbėjusi idėja tapo kūnu – pasaulį išvydo pirmieji merginos rankomis sukirpti, siūti ir išsiuvinėti laidojimo drabužiai. To imtis pastūmėjo ir laidojimo namų pasiūloje esantys drabužiai mirusiesiems.
„Atsimenu pirmą įspūdį, pirmą jausmą, kad tai labai sintetiški audiniai, kai kurie traškantys tarp pirštų, nekokybiški ir labai pigūs, su „kvarbatkėlėmis“, išpuošti.
Niekas taip nesirengia ir, turbūt, nenorėtų būti taip aprengtas. Nežinau, kam jie skirti ir į ką orientuoti“, – sako G. Jauniūtė ir priduria, kad tvirtai žino, jog pati nenorėtų būti palaidota aprengta tokiu apdaru.
Kalbėdama apie kūrybos procesą, ji sako, kad pirmasis žingsnis buvo tinkamo audinio pasirinkimas. Tam ji pasirinko liną – artimą, žemišką ir kokybišką audinį, kuris ne tik patvarus, bet ir mažiau kenkia aplinkai:
„Laidojimo namų siūlomas asortimentas nesuteikė žmogui galimybės rinktis, priimti sąmoningesnius, tvaresnius, mažesnį neigiamą pėdsaką žemėje po mūsų paliekančius sprendimus.“
Svarbus ne tik drabužis
Visi merginos sukurti laidojimo drabužiai – subtilių, švelnių spalvų. Natūralių audinių, atspalvių parinkimas, drabužio dizaino kūrimas yra atsakingas ir iššūkius keliantis procesas. Juk drabužis turi būti universalus bei pritaikytas paskutiniajai kelionei.
„Nėra taip lengva kurti šiuos drabužius. Aš nežinau, kam jis skirtas, nežinau, koks tai žmogus, kokio amžiaus, kūno sudėjimo. Be to, rūbas turi būti uždaras nuo viršaus iki apačios – kūrybinės laisvės, eksperimentavimo procese nėra labai daug“, – atvirauja laidojimo rūbų prekės ženklo „TŮ“ įkūrėja.
Kūrybos procesas užtrunka, tačiau mergina sako, kad visa tai nėra tik apie patį rūbą – prasmė slypi daug giliau. Kiekvieną drabužį Gabrielė siuva žinodama, kad jis bus paskutinysis, kurį vilkės miręs asmuo, tačiau tai jos negąsdina, veikiau priešingai – priverčia prasmingiau žvelgti į gyvenimą.
„Ši veikla man labiausiai rezonuoja dėl to, kad, iš tiesų, čia negali kurti tik rūbo, tai nėra tik apie rūbą. Visa tai eina į daug gilesnius sluoksnius.
Norint rasti žmogų, kuriam svarbu natūralus, subtilus išlydėjimo rūbas, reikia nueiti ilgą kelią sąmoningumo link, gilintis ir tyrinėti, koks yra mūsų santykis su gyvenimu, su mirtimi, kelti klausimus, pasižiūrėti, iš kur kyla baimės, ko mes bijome ir ar ten išties yra ko bijoti. Jeigu bijom, galbūt galime kažką pakeisti savyje, dabartyje, kad baimės liktų mažiau“, – svarsto ji.
Fotosesijos – su šeima
Ramybe spinduliuoja ir nuotraukos, kuriomis Gabrielė dalinasi savo rūbų laidojimui „TŮ“ paskyrose socialiniuose tinkluose. Ne kiekvienas pasiryžtų apsivilkti drabužį, kuris lydės į paskutiniąją kelionę, tačiau per asmeninį ryšį jai pavyksta rasti modelius. Tarp jų – ir jos mama bei močiutė.
„Tai buvo labai šeimyniška, asmeniška, be galo graži ir artima fotosesija, savo buvimu tarsi sukūrėme kitą erdvę, kurioje kartu ir kiekviena asmeniškai išjautėme gyvenimo laikinumą ir tai, kas anapus laiko, viena kitoje galėjome atpažinti priėmimą, meilę ir jausmą, kurį norisi perteikti, kuriuo norisi dalintis“, – sako ji.
Paklausta apie savo pačios santykį su mirtimi, G. Jauniūtė tvirtai sako, jog niekada, galvodama apie išėjimą, nejautė baimės. Subtilus prisilietimas prie dalykų, susijusių su mirtimi, jai vis primena, kad gyvenimas nesitęs amžinai.
„Man atrodo, kad labiausiai bijome mirti tuomet, kai jaučiame, kad negyvename taip, kaip norėtume gyventi. Jeigu nedarome dalykų, kurie mus daro laimingais, tuomet yra labai baisu mirti, išeiti ne laiku, kol nespėjome visko padaryti.
Galbūt reikėtų žiūrėti į gyvenimą ne kaip į kažką, kas man priklauso, bet žvelgti kaip į dalyką, kurio neužsidirbau ir neužsitarnavau, o gavau dovanų. Toks požiūris padeda paleisti įtampą bei gyventi dėkingumu“, – kalba Gabrielė ir sako, kad išėjimas nereiškia, kad iš mūsų yra atimamas gyvenimas, niekas negali iš mūsų atimti to, kas mums, vienaip ar kitaip, iki galo nepriklauso.
Siūlo keisti požiūrį į mirtį
Ji sako, kad, pažvelgus į gyvenimą kaip į dovaną, kurią gauname gimdami, turėtume ją išnaudoti dėkodami už tai, ką turime – tuomet ir mirtis nebus tokia baisi. Juk mirtis yra vienintelis užtikrintas dalykas, kurį žinome ateidami į šį pasaulį – visa kita yra nenuspėjama:
„Galvojant apie laidotuves ir išlydėjimą labai naudinga kiekvienam asmeniškai apgalvoti, kokio išlydėjimo norėtume kiekvienas iš mūsų. Paklausti savęs kaip iš tiesų norime gyventi? Kaip norime, kad mus prisimintų? Kokias žodžiais minėtų?
Galime į šiuos klausimus reaguoti su susikaustymu ir baime, bet taip pat, mes turime ir kitą pasirinkimą – pažvelgti žaismingai ir to dėka patirti labai įdomių, suartinančių, baimes į šalį nustumiančių pokalbių. Kokios laidotuvės būtų mums artimos, gražios, kas jas padarytų savomis?
Pagalvokime, ką galėtume padaryti truputį kitaip, kad žmonės atėję į laidotuves jaustų, jog jie čia tam, kad paminėtų mūsų gyvenimus: patirtis, pasiekimus, padėkotų už laiką, kurį praleidome kartu. Liūdesys niekur nedingsta, bet tuo pačiu galime suvokti, kokia tai buvo didelė dovana, kiek daug gavome.“
Mirtis nėra kažkas nešvaraus ar blogo, sako Gabrielė – tai priminimas, kad kiekviena akimirka yra džiaugsmo trupinėlis, kurį reikia branginti. Tuomet ir susitaikyti su išėjimu lengviau.
Susitaikymas ir gebėjimas nebijoti – tai padeda G. Jauniūtei ramia širdimi, savo erdvioje studijoje gamtoje siūti laidojimo drabužius. Čia vyrauja ramybė, kurią ji sudeda į kiekvieną drabužį, ir šiluma iš širdies gelmių. Galbūt padeda ir palaikymas, kurio ji sulaukia prabilusi apie savo veiklą.
Tai dar tik pradžia, Gabrielė vis plečia savo asortimentą, bando užmegzti ryšį su užsienio laidojimo namais, kur galėtų tiekti savo kurtus laidojimo rūbus. Visai neseniai ji drauge su projektu„Lydėtuvės“ sukūrė dviejų dalių laidojimo kostiumą, kuris tinka ir vyrams, ir moterims:
„Sąmoningėjimas ir suvokimas, kad galima rūbą pasiruošti iš anksto, jį pasidėti, jog artimiesiems nereikėtų pergyventi, kai jo labai staigiai prireikia, ateina lėtai. Po truputį žmonės prisimena ir iš naujo atranda, kad tai didelis palengvinimas šeimai sunkiu metu. Taip rūpinamės ne tik savimi, bet ir jais.“
