Moteris sutiko pasidalinti savo istorija vildamasi, kad galbūt ji pagelbės kitoms „angelų mamoms“.
Manė, kad negali pastoti
Iki pradedant lauktis Greta pasakojo, kad ji su vyru svajojo apie kūdikį ir mėgino susilaukti vaikelio jau kurį laiką. Tačiau vis nesėkmingai, nes, anot gydytojų, dėl sveikatos problemų, moteris natūraliai pastoti neturi šansų.
„Viskas prasidėjo taip, kad kurį laiką bandėme pastoti ir mums nepavyko. Pradėjau darytis tyrimus ir gegužės mėnesį sužinojau, kad turiu policistinių kiaušidžių sindromą. Pagal man atliktus hormonų tyrimus, viena endokrinologė pasakė, kad mano situacija prasta ir natūraliai pastoti aš neturiu šansų.
Nenorėjau tuo tikėti, atrodo, kad širdis plyšo iš skausmo. Greitu metu apsilankiau pas ginekologę, kuri peržiūrėjus tyrimų atsakymus pasakė tą patį ir pridūrė, kad būtina gerti kontraceptines tabletes, bet lyg nujausdama aš jų nepradėjau vartoti.
Rugpjūčio pabaigoje aš pastojau, bet apie nėštumą sužinojau tik gruodžio mėnesį nuėjusi pas ginekologę dėl nevaisingumo pasidaryti visus reikalingus tyrimus. Mums tuo metu jau buvo septyniolika savaičių.
Nebuvo jokių požymių, kad laukiuosi, jaučiausi kaip įprastai, mėnesinės visada buvo nereguliarios. Gydytoja sakė, kad kartais su pirmais nėštumais pilvukas atsiranda tik daug vėliau kaip nutiko ir man.
Kai per pirmąjį vizitą sužinojau, jog laukiuosi, atrodo negalėjau patikėti, kad mums pavyko, verkiau iš laimės. Visą tą laiką iki pastojimo, atrodo, lyg buvau užsidėjusi „skydą“ nuo to skausmo, stengiausi apie tai kuo mažiau galvoti, kad negaliu pastoti.
Iki tol galvojau, kad turiu gyventi toliau, ne visi gali susilaukti vaikų, galbūt pavyks vėliau su pagalbinio apvaisinimo pagalba. Maniau, kad dabar tiesiog tam ne laikas“, – apie žinią dėl nėštumo pasakojo Greta.
Po mėnesio pagimdė mergaitę
Ilgai nėštumu moteriai pasidžiaugti nepavyko. Gruodžio mėnesį Greta sužinojo, kad laukiasi, o sausio mėnesį jau vyko gimdymas.
„Man buvo šokas, negalėjau patikėti, kas vyksta, kad gyvenimas slysta iš po kojų. Visą šį laiką, nuo tada, kai sužinojau, kad laukiuosi, iki gimdymo buvo sunku patikėti, kad pavyko pastoti. Nespėjau susitaikyti su džiugia žinia ir greitu metu teko išgyventi jos netektį.
Viskas įvyko per greitai. Dukrytei Meilei buvo beveik 22 savaitės, kai ji gimė sausio 11 dieną, o pasaulį išvysti turėjo tik gegužės 20-ąją“, – pasakojo pašnekovė apie savo tuometinę emocinę būseną.
Gretos kūdikis neišgyveno. Tuo metu moteris buvo apimta panikos, didžiulio skausmo ir nevilties.
„Atrodė, kad aš ją ką tik turėjau, ką tik jutau savyje. Ir tada staigus praradimas. Nesupratau, kas įvyko, kodėl įvyko, už ką man.
Atrodo, dar nesenai pradėjau jausti jos judesius, sužinojau, kad laukiuosi mergaitės, išrinkome jai vardą – Meilė, nes ji atsirado mūsų gyvenime iš begalinės meilės.
Skaudžiausia, kad per vėlai sužinojau, neturėjau laiko ja pasidžiaugti, pasimėgauti nėštumu, juk jis man truko tik mėnesį laiko. Atrodė, kad viskas taip neteisinga, juk pagal genetinius darytus tyrimus rezultatai buvo geri, pagal visa tai, ką nusprendė medikai“, – graudinosi Greta.
Tuo metu gydytojai moteriai pasakė, kad mergaitė neišgyveno galimai dėl nėštumo metu patirtos infekcijos. Iš pradžių Greta nesuprato, iš kur galėjo atsirasti infekcija, tačiau vėliau ji prisiminė, kad pirmajame nėštumo trimestre buvo sirgusi koronavirusu.
Negalėjo matyti mamų su vaikais
Praėjęs mėnuo Gretai buvo nežmoniškai sunkus. Moteris pasakoja, kad patyrė įvairių emocijų, užsidarė savyje. O labiausiai ją skaudino matyti moteris su vaikais.
„Mums psichologai sakė, kad tai, ką išgyvename emociškai, yra normalu, kadangi viskas įvyko per daug greitai. Pastoviai susiduriu su potrauminiu stresu. Negaliu niekur būti, kur matau kūdikius, vaikus, nėščiąsias, vežimėlius.
Atrodo, kad bandau stengtis valdyti savo emocijas iš paskutiniųjų, bet vis nesigauna. Ryte prabudusi suimu save į rankas, keliuosi, einu pasivaikščioti su augintiniu, bet tik kažkur pamatau mamą su vežimėliu ir pradedu verkti. Norisi bėgti namo. Užsidarau savyje.
Atrodo, kad jau reikėtų pradėti grįžti į gyvenimą. Dažnai pagalvoju apie savo mylimą darbą, bet suprantu, kad jis man sukeltų dar daugiau neigiamų emocijų, kadangi darbe mane supa tik tėveliai su savo kūdikiais ir mažais vaikais. Pagalvojus pradeda bėgti ašaros ir suprantu, kad aš dar nesu pasirengusi padėti kūdikiams ir vaikams. Klausiu savęs, kodėl gyvenime taip susiklostė, kad pasirinkau dirbti tokį darbą, kuris susijęs su vaikais ir negaliu dabar į jį grįžti tik todėl, kad matydama kitus vaikus, galvosiu apie savo prarastą kūdikį.
Dėl to puikiai suprantu visas angelų mamas, kurios verkia, jaučia pyktį, kurios klausia, už ką joms taip, kodėl būtent joms, suprantu jų visas emocijas, taip turi būti, nes mes turime teisę išgedėti savo prarasto kūdikio“, – tragiško mėnesio jausmais dalijosi Greta.
Susiduria su savigrauža
Po gimdymo moteris daug analizavo situaciją. Greta vis svarstė, ką būtų galėjusi padaryti kitaip, kaip viskas galėjo pasisukti. Ji atskleidė, kad labiausiai gailisi dėl to, kad gimdymo palatoje ji psichologiškai buvo palūžusi ir negalėjo priimti kitokio sprendimo, nei priėmė.
„Kaltinu save, kad kai ją pagimdžiau, pati nesupratau, kas vyksta, buvau, lyg ne savam kūne, be emocijų. Tuo metu, kai man po viso to tragiško gimdymo pasiūlė ją pamatyti, aš buvau išsigandusi. Buvau šoko būsenoje ir verkdama maldavau nerodyti jos nei man, nei mano vyrui. Nenorėjau, kad kažkas ją matytų.
Paskui tik po kurio laiko pagalvojau, kad gal visgi turėjau pamatyti ją, atsisveikinti su ja, prisiglaudus pabūti su ja, nors paskutinį kartą“, – tarsi su gumulu gerklėje kalbėjo Greta.
„Jaučiu kaltę, kad neatsisveikinau su Meile tinkamai. Kai pabūnu ilgiau su savo mintimis, paanalizuoju, įsivertinu, ką galėjau padaryti kitaip, kodėl taip nepadariau.
Esu dėkinga medikams, nes klinikose, akušerijos ir ginekologijos skyriuje pasitaikė geri specialistai: suteikė dėžutę, į kur ją galėjome įsidėti ir užtiesalą, į kurį buvo galima ją suvynioti.
Dar man pasiūlė pasidaryti Meilės pėdutės ir delniuko įspaudus, mes sutikome. Tuo metu aš nesupratau, kam viso to reikia, man buvo per daug skaudu. Bet kai po gimdymo pamačiau jos įspaustą pėdutę ir delniuką, gerklėje, lyg guzas atsirado, pradėjau verkti. Jie buvo vos trijų centimetrų.
Pirmoji tada šovusi į galvą mintis buvo, kad noriu pasidaryti sau amžiną atsiminimą, – pėdutės ir delniuko tatuiruotę. Kai pasidariau tatuiruotę, tam momentui psichologiškai buvo šiek tiek geriau, nes jaučiau, kad dabar turiu dalelę jos su savimi. Mano vyras pasidarė irgi labai panašią tatuiruotę“, – apie dukters įamžinimą pasakojo pašnekovė.
Mėgina sau padėti
Praėjus mėnesiui po netekties Greta įvairiais būdais bando kapstytis iš liūdesio. Šiuo metu ji daug dėmesio skiria savo augintiniui, užsiima fizine veikla ir skaito knygas.
„Šiuo metu daugiausiai dėmesio skiriu savo augintiniui, jis man padeda emociškai kapstytis iš tos situacijos. Jaučiu rūpestį jam, suteikiu be proto didelę meilę. Jis mane priverčia atsikelti ryte iš lovos ir išeiti į lauką.
Fizinė veikla taip pat labai padeda. Pradėjau lankyti jogos treniruotes, pilatesą. Kai nueinu į treniruotes žinau, kad negaliu ten pradėti verkti prie žmonių. Turiu bandyti suimti save. Grįžus namo einu pasivaikščioti su šuniu.
Skaitau knygas apie potrauminį stresą, kaip jis veikia mus, mūsų kūną ir apie išėjusias sielas. Knygos man padeda.
Vienos dienos būna kiek geresnės, kitos tokios, kad sunku valdyti savo emocijas, atrodo kiekviename žingsnyje tik verkiu, nebematau aplink nieko gražaus. Nebandau savęs apgauti, leidžiu sau verkti kiek reikia. Žinau, kad net ir praėjus daugeliui metų, mums sukūrus šeimą, gyvenimas vis tiek tęsis, jis nesustos, bet jau viskas bus kitaip. Mes niekada napamiršime savo dukrytės“, – naudojamos pagalbos sau būdus įvardijo pašnekovė.
Labiausiai erzina netinkama pagalba
Išgyvendama netektį moteris suprato, kad neretai aplinkinių „pagalba“ gali labiau pakenkti nei padėti mamai, išgyvenusiai kūdikio netektį. Ji pasidalijo, kokia pagalba yra tinkama gedinčiai mamai, o kokia – ne.
„Esu nagrinėjusi nemažai psichologijos ir pagal savo asmeninę patirtį matau ir jaučiu, kad didžioji dalis mūsų visuomenės dar vis nemoka tinkamai padėti šeimai, netekusiai kūdikio.
Jei norisi kažką pasakyti ar parašyti šeimai, praradusiai kūdikį, ypatingai nežinant kaip padėti, galite tiesiog leisti jiems žinoti, kad jūs esate šalia ir, kad visada galima į jus kreiptis, kai tos pagalbos prireiks. Pasakyti, kad žinote, jog jiems nebus lengviau, kad ir kas ką pasakys ar bandys paguosti, bet priminti tai šeimai, kad jie niekada nebus vieni.
Per šį laikotarpį išgirdome daug netinkamų žodžių: „Viskas bus gerai“, „Privalai susiimti“, „Privalai pamiršti, kas buvo“, „Tu dar labai jauna“, „Jūs susilauksit dar daug vaikų“. Visus šiuos žodžius girdėjau ir nesupratau, kaip galima pamiršti? Ką pamiršti? Kad buvau nėščia, kad praradau savo kūdikį? Tai kokia viso to prasmė, jeigu mes bandysime viską savyje užgniaužti, kad turėjome gyvybę, turėjome kūdikį.
Kartais mane apima pyktis ant artimųjų, draugų, pažįstamų, kurie savo žodžiais labai skaudina mane, patys to net nesuprasdami. Tačiau mes su vyru tik trokštame įprasminti dukters atminimą. Žinome, kad turime Meilei būti dėkingi, kad ji apskritai atėjo pas mus, pasirinko mus ir parodė, kad mes galime susilaukti vaikų. Ji nutiesė kelią savo sesutėms ar broliukams, aš tuo tikiu.
Gyventi kažkuo tikint – lengviau. Gal bandau save taip paguosti, bet paguoda man tokia, kad gyvenime tai liks pamoka, turiu iš to pasimokyti, kad niekada neprarasčiau vilties susilaukti vaikų ateityje ir niekada nepasiduočiau. Turiu būti stipri dėl jos“, – atskleidė Greta.
Su moterimis, kurios išgyvena kūdikio netektį, Greta pasidalijo savo elektroninio pašto adresu: [email protected]. Greta ragino su ja susisiekti „angelų mamas“, kurioms šiuo metu sunku, jos nori išsikalbėti ar joms reikalinga kitokia pagalba.
