Portalui tv3.lt patriotiškas jaunuolis papasakojo, jog dalį pinigų skiria Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms.
Vladimiras į Lietuvą atvyko su gausia šeima: motina, besilaukiančia seserimi, pussesere, sūnėnu ir močiute. Jo tėvas iki karo pradžios jau gyveno ir dirbo Lietuvoje.
Jaunuolis teigia, kad dar iki karo pradžios buvo susikrovęs pačius reikalingiausius daiktus į kuprinę: „Pirmąją karo dieną ėjau miegoti apie 2 valandą nakties.
Mane prabudino mamos žodžiai „sūnau, prasidėjo karas, kelkis“. Jos mokyklos draugas tarnauja armijoje ir savaitę prieš karą jis mums pasakė, kad karas gali prasidėti bet kuriuo momentu, ir patarė susidėti daiktus į kuprines, krepšius, kad prasidėjus karui turėtumėme daugiau laiko pabėgti. 23 dieną susikroviau daiktus į kuprinę o jau kitą dieną man jų prireikė.“
Gyvenimas karo sąlygomis
Pirmomis karo dienomis Vladimiro šeima gyveno savo bute, tačiau kartais prireikdavo slėptis rūsiuose.
„Iš pradžių nakvojome namuose, koridoriuje, kadangi tai buvo saugiausia vieta bute. Uždarydavome kambarių durys, užklijuodavome langus lipnia juosta, kad nesusižeistume stiklo šukėmis. Uždengdavome langą antklode, nejungdavome šviesos po 7 valandos vakaro nes mums taip rekomendavo valdžios atstovai“, – sako pašnekovas.
Atvykus į Lietuvą šeima labiausiai stokojo rūbų, taip pat jai teko ieškoti būsto. Pasak Vladimiro, šeimai su 3 nepilnamečiais surasti butą Vilniuje yra ypač sunku, tačiau jiems padėjo geras pažįstamas. Dabar 6 žmonių šeima gyvena 3 kambarių bute.
Patriotiška veikla
Praleidęs keletą mėnesių Lietuvoje, Vladimiras dirbo viename iš pagalbos ukrainiečiams fondų, o neseniai, pardavęs brangias, konkurse laimėtas ausines, nusprendė prekiauti Ukrainos vėliavomis:
„Vėliavas perku iš pažįstamo, jis siūva, o aš parduodu. Deja, šiuo metu klientų yra nedaug. Prieš 2 metus konkurse laimėjau brangias ausines, jų kaina tuo metu siekė apie 170 eurų.
Aš jas atvežiau į Lietuvą, bet kadangi su savimi negalėjau atvežti kompiuterio, nusprendžiau jas parduoti už 80 eurų o už uždirbtus pinigus nupirkti vėliavas. Dalį savo uždarbio skiriu pagalbos Ukrainai fondui, aš ten dirbau“ – šypsosi pašnekovas.
Nors klientų nėra daug, vaikinas nepasiduoda ir nuolat jų ieško socialiniuose tinkluose. Pasak jo, tai leis jam netik užsidirbti keletą eurų savo reikmėms, bet ir nors truputį padėti nuo karo kenčiančiai tėvynei.
Straipsnio autorė – praktiką atliekanti žurnalistė Paula Stepanenkova.
