Teatro vadovas Egidijus Stancikas, kuris pats teatre jau daugiau nei tris dešimtis metų – iš kurių jau daugiau nei dešimtmetį vaidina ir kartu vadovauja, naujienų portalui tv3.lt pasakodamas apie teatro 100-metį, prisiminė ryškiausias šimtamečio teatro asmenybes ir spektaklius. Taip pat papasakojo, kokiomis nuotaikomis aktoriai ir režisieriai gyvena šiuo metu, kai teatro veiklą pristabdė pasaulį sukausčiusi koronaviruso pandemija.
Nacionalinis Kauno dramos teatras – visų mūsų teatras
E. Stancikas, paklaustas, kuo išskirtinis yra Nacionalinis Kauno dramos teatras, atsako, kad tai – profesionaliojo Lietuvos teatro pradžia ir teatro meno istorijos ištakos. Jo teigimu, šis teatras per 100-tą metų palietė kiekvieną iš mūsų.
„Likimas lėmė, kad jis (Nacionalinis Kauno dramos teatras – aut. past.) yra visos Lietuvos teatro istorijos pradžia ir viso Lietuvos teatro lopšys. Iš jo išėjo visos kitos teatro linijos per visą Lietuvą. Natūralu, kad teatro menas būtent tik per mūsų teatro pradžių pradžią, per 100-tą metų, palietė visas kartas.
Vienus, kurie ieškojo pramogos – linksmino, tie, kurie ieškojo intelektinio maisto – tai būtent gavo prisiliesdami prie rimčiausios dramaturgijos, kas norėjo augti kaip asmuo, kaip pilietis, tai irgi kartu su patriotine ir vertybes propaguojančia dramaturgija ir spektakliais irgi augo.“
„Tai mano gyvenimo prasmė“
Teatro vadovo teigimu, sunku pasakyti, ką kiekvienam asmeniškai suteikė Kauno Dramos teatras, tačiau pats E. Stancikas sako be teatro neįsivaizduojantis savo gyvenimo.
„Tai mano gyvenimas ir mano gyvenimo prasmė. Savotiškai taip jau susiklostė per visas atsakomybes, per visus įsipareigojimus, kad tai yra ir mano gyvenimo didžioji meilė. Todėl labai smagu, kada gyvendamas, ieškodamas savo paskirties šioje žemėje, randi tokią erdvę ir kolegas, nes faktas, kad tai yra komandinis darbas.
Ir jau man vien trisdešimt metų darbuojantis teatre kiek kolegų išlydėta į anapilį, kiek kolegų išvyko į užsienį ar išėjo į kitus teatrus. Teatras kaip lizdas paukščiams, kurie nori, kad jų sparnai būtų labai plačiai išplėsti ir, kad tas paukštis būtų visada ir skrendantis, ir giedantis savo unikalią melodiją“, – kalba E. Stancikas.
Prisimena iškiliausias teatro asmenybes
Apžvelgdamas teatro 100-metį, E. Stancikas pažymi, kad per šį laiką teatralų gretas paliko daug iškilių asmenybių. Jų atminimui kiekvienais metais teatro kolektyvas puoselėja tradiciją ir Vėlinių išvakarėse vyksta pagerbti jau iškeliavusių kolegų kapų.
„Lankymą visuomet pradedame nuo režisieriaus Juozo Vaičkaus, pirmojo spektaklio režisieriaus, jis ilsisi Eigulių kapinėse Kaune. Paskui, aplankę kitus režisierius, aktorius Eigulių kapinėse, važiuojam į Petrašiūnų kapines“, – pasakoja E. Stancikas.
Jo teigimu, per 100-tą metų teatre dirbo daug puikių žmonių, o su kai kuriais, kuriuos turėjo garbės pažinti, E. Stancikas pasakoja turėjęs itin glaudų ryšį:
„Aišku, ryšys yra ir susibičiuliauji. Man likimas lėmė susibičiuliauti ir jausti globą bei tokį profesinį ir moralinį, ir etinį lygmenį aktorės Rūtos Staliliūnaitės. Man išties buvo didelė laimė ir garbė, kad aš galėjau būti taip arti jos. Faktas, kad tokių žmonių pasiilgstama.“
„Būtų galima vardinti labai daug – pasiilgstama vieno iš pirmųjų, kur atėjome į teatrą, seniausio aktoriaus Antano Mackevičiaus, nuostabaus aktoriaus Algimanto Voščiko, kuris buvo gerokai vyresnis, bet ypatingai draugiškas, o ką bekalbėti apie Leonardą Zelčių, tą patį Algimantą Masiulį, Antaną Tarasevičių, Viktorą Šinkariuką, Robertą Vaidotą.
Ir iš kitų teatrų ypatingai gražiai draugavome su Vladimiru Jefremovu iš Rusų dramos teatro, kai atvažiuodavo į gastroles, visada mus aplankydavo. Labai didelis ratas, kai lankome kapines, nustembame, kiek mūsų jau yra „anapilinio“ teatro trupės sudėty“, – jautriai kalba E. Stancikas.
Įsimintiniausi 100-mečio spektakliai
Nacionalinis Kauno dramos teatras savo veiklą pradėjo 1920 metais, pasivadinęs Dramos vaidykla. Debiutinis spektaklis – Hermanno Sudermanno drama „Joninės“, režisuotos Juozo Vaičkaus – suvaidintas 1920 m. gruodžio 19 d. Pasak E. Stanciko, šio spektaklio premjera – tai didelis įvykis, nes nuo jo prasidėjo teatro istorija.
Paklaustas, kokie dar spektakliai išsiskyrė teatro 100-mečio fone, E. Stancikas be spektaklio „Joninės“ išskiria dar kelis, jo nuomone, palikusius gilų pėdsaką teatro ir visos mūsų kultūros istorijoje:
„Tai Juozo Vaičkaus režisuotos Hermanno Sudermanno „Joninės“, tai čia jau tikrai įvykis, nes nuo to prasidėjo istorija, Aišku, paskui Oleka Žilinsko spektakliai tarpukaryje. Tada, kai Oleka Žilinskas pakvietė į teatrą iš Maskvos garsųjį aktorių ir režisierių Michailą Čechovą, tai jis statė čia spektaklius, tame tarpe ir „Hamletą“. Aišku, kai grįžo 1952-aisiais „gitisiečiai“ iš Maskvos, Henrikas Vancevičius su savo kurso draugais, prasidėjo visa nuostabioji istorija, spektakliai „Trys seserys“ ir kiti, visas toks repertuaras buvo.
Paskui atėjus Jonui Jurašui, aišku, spektaklis „Mamutų medžioklė“ ir „Šventežeris“. Tai išvis unikalus spektaklis, kuris buvo suvaidintas 800 kartų ar daugiau, labai ilgai ėjo, savotiškai toks apkarpytas, ne taip, kaip režisierius norėjo, nes režisierius buvo išvarytas iš Lietuvos. Teatras pats pakoregavo spektaklį, kad jis galėtų eiti ne taip aštriai rėždamas į skaudamas vietas to meto ideologams ir tas vietas nuglaistė.“
„Aišku, kitas spektaklis J. Jurašo „Barbora Radvilaitė“, kuris tapo legenda, kadangi viso spektaklio metu šviesios atminties aktorius Viktoras Šinkariukas, būdamas dailininku, išplėtojo su režisieriumi tą vaidmenį, jie tapė ir galų gale nutapė Barboros paveikslą, finale nuleido Aušros vartų Marijos paveiklą ir 1972-aisiais metais iškart spektaklis buvo uždraustas.
Ir kas gražu, kad mūsų žmonės nuo 1972 metų iki 1989 metų, tą patį juodžiausią sovietmetį, teatre išsaugojo šitą paveikslą, slėpdami po skudurais, žmonės drąsiai liudijo viltį, kad laikai pasikeis (...), saugojo tokius dalykus, nors už juos, jei kas nors būtų radę teatro erdvėje, tai būtų paskundę ir tie žmonės būtų darbę praradę ir nubausti ar net pasodinti.
Tuo metu dar atsirado nuostabaus režisieriaus Vytauto Čibiro spektaklis „Biografija: vaidinimas“, visiškai laužantis teatro supratimą, o paskui atėjo Jonas Vaitkus su savo drąsa, su savo ieškojimais, su „Karalium Ūbu“, su visais auksinio laikotarpio spektakliais. Paskui Juliaus Dautarto režisieriaus, paskui Gyčio Padegimo ir Gintaro Varno, Artūro Areimos spektakliai. Žinote, kiekviena karta turi savo lyderius, kiekviena karta turi savo teatrinę kalbą ir ji turbūt ir yra suprantama kaip ir teatro menas – čia ir dabar“, – tęsia jis.
Planus stipriai pakoregavo pandemija
E. Stancikas neslepia, kad pasitinkant teatro 100-metį, planus stipriai pakoregavo pasaulį sukausčiusi koronaviruso pandemija. Jis pasakoja, kad šiai iškilmingai progai paminėti buvo organizuojama įspūdinga šventė kurią, deja, teko atšaukti.
„Ji (koronaviruso pandemija – aut. past) tikrai išmušė visus iš vėžių ir karaliaudama padarė taip, kad netgi šimtmetį turėjome švęsti jai diktuojant sąlygas. Buvo ruošiami premjeriniai spektakliai, buvo sudėliotas visas repertuaras, pasikviesta kolegų ir iš pasaulio didžiųjų teatrų, su kuriais draugaujam, ir šiaip spektakliai, kuriuos norėjome, kad mūsų žiūrovai pamatytų šimtmečio fone – visa tai pandemija pakoregavo.
Teko ir koreguoti festivalio programą, daugelį spektaklių nuimti ir perkelti repertuarą į perspektyvą, ir premjerinius spektaklius, kuriuos turėjome vaidinti būtent šimtmečio minėjimo fone, visa tai turime nukėlę į po pandeminį laikotarpį“, – su kartėliu balse sako E. Stancikas.
Virtualios teatro premjeros
Vis dėlto karantino metu aktoriai nesiilsi – virtualioje erdvėje režisierius Antanas Obcarskas išleido spektaklį „Batsiuviai“, taip pat dar laukia kelios premjeros – „Ne sau žmonės“, pagal Vydūno kūrybą (rež. Jonas Vaitkus) ir „Ryšys/Spaced Away“ (rež. Agnija Leonova).
Taip pat žiūrovams turėjo pasirodyti ir gruzinų režisierės Nino Maglakelidze spektaklis „Vasaros vapsos kandžiojasi net lapkritį“. Šio spektaklio repeticijos karantino metu nevyksta, nes režisierė šiuo sunkiu metu yra Gruzijoje, su savo šeima.
„(...) Dabar metų pabaiga, tai skaičiuojamės, viską dėliojamės, tvarkomės ir suvokiame, kokį ypatingą laiką gyvename – ir šimtmečio, ir išlikimo laikmetį, vis tik mes teatre visada kalbame apie žmogų, apie žmogaus prasmę, apie jo vertę.
Ir kaip jautru, kad dabartinė ministrė Ingrida Šimonytė pirmoji savo kalboje ir pasakė: „O dabar, viską darykime, kad išgelbėtume žmones.“ Mane tai labai sujaudino“, – sako E. Stancikas.
Susirgimų koronavirusu išvengė
Teatro vadovas džiaugiasi, kad gerokai planus sujaukusi pandemija aplenkė teatro kolektyvą ir visi aktoriai bei režisieriai jaučiasi gerai. Tačiau jis su liūdesiu balse prisimena šiemet amžino poilsio iškeliavusį ir koronavirusu sirgusį dirigentą Petrą Bingelį.
„Mūsų Kauno miesto kultūros bendruomenė arba Lietuvos kultūros bendruomenė mirčių, kaip žinome, neišvengė. Labai skauda dėl maestro P. Bingelio išėjimo, net baisu galvoti ir suvokti tai. Tačiau mūsų teatrą dievulis saugojo ir mes rudenį, kai visi teatrai negalėjo darbuotis, suvaidinome netgi 73 spektaklius, kurie buvo perkelti iš pavasarinės pandemijos karantino laikotarpio.
Tai išties, mes laviravome labai gražiai ir, kiek žinau, nė vienas mūsų darbuotojas nesirgo, tik artimieji turėjo problemų, bet izoliavosi ir tokiu būdu kažkaip susitelkę, vienas kitą saugodami, mes labai gražiai šį pusmetį ir išgyvenome“, – sako jis.
