Net ir šių metų „Aurum 1006 km“ lenktynėse buvo galima matyti komandų, kurių vairuotojai užaugo virtualiose trasose, absoliuti dauguma vairuotojų prieš varžybas Palangoje, ar Baltijos šalių čempionate prie kompiuterio, vyksta ir ralio čempionatai elektroninėje erdvėje. Kiek tai tikra?
Ralio lenktynininkas Justas Simaška nemažai laiko praleidžia prie lenktynių simuliatoriaus skrosdamas virtualias ralio trasas, šiemet su „Ignera“ jis pirmą kartą išbandė ir žiedines lenktynes, sėdo prie vieno greičiausių Baltijos šalyse „Mercedes-AMG GT GT3“ automobilio vairo, kuriam taip pat treniravosi prie kompiuterio, taigi turėjo progą palyginti skirtingas disciplinas virtualiame pasaulyje ir realybėje.
Patyrusiems ralistams nepadės, naujokams – tik šiek tiek
Jo teigimu, lenktynių simuliatorius gali suteikti neabejotinos naudos, tik ne visais atvejais.
„Ralyje simuliatorius leis tobulėti tik iki tam tikro lygio. Jei jau esi pravažiavęs sezoną ralio A lygoje – jis jau nepadės. Kompiuterius gerokai sudėtingiau perteikti automobilio fiziką ant žvyro, jis nesugeba perteikti tikro slydimo pojūčio, koks yra realybėje, simuliatoriuje visuomet važiuoji vienodu sukibimu, o realybėje žvyras nuolat keičiasi, automobilis šiek tiek slysta, ir vienu momentu padanga įsiremia į žvyrą, tai tas sukibimas posūkyje turi skirtingas fazes. Be to, ralyje yra per daug skirtingų greičio ruožų su nuolat kintančiomis sąlygomis, kad juos atidirbtum“, - patirtimi pasidalijo ralio ekspertas.
Įvairius ralio simuliatorius išbandžiusio Justo Simaškos teigimu, treniruotės virtualioje realybėje geriausiai tinka pradedantiesiems sportininkams, nes čia galima gerai išmokti klausyti šturmano, girdėti stenogramą. Aišku, stenograma simuliatoriuje surašoma paviršutiniškai, tad tobulėjant jos reikės mokytis iš specialistų. Ralio simuliatoriuje galima patobulinti ir bazinius vairavimo įgūdžius.
„Ralyje patirtį turintiems žmonėms dvi valandos prie simuliatoriaus vairo bus tiek pat naudingos, kiek ir 5 minutės prie realaus automobilio vairo. Ralyje mes daugiau pasikliaunam kėbulo išcentrinių jėgų ir padangų sukibimo pojūčiais, automobilio valdymas visai kitoks, tai manau, kad „ralistams“ nėra didelio tikslo nuolat sukinėti simuliatoriaus vairą“, - aiškino J. Simaška.
Ralisto teigimu, simuliatorius naudingesnis automobilio reguliavimo prasme. Pakeitus nustatymus virtualioje erdvėje, pavyzdžiui, amortizatorių kietumą, jis kitaip elgsis ir žaidime, o tai duoda neblogą supratimą, kaip keičiasi valdymas priklausomai nuo reguliavimo korekcijų.
Žiedas virtualiame pasaulyje ir realybėje beveik nesiskiria
Tačiau kalbai pasisukus apie žiedines lenktynes, sportininko nuomonė gana reikšmingai pasikeičia. Čekijoje, „BrnoAutodrom“ trasoje, kurioje nėra buvęs, sėdo prie vieno galingiausių kėbulinių automobilių „Mercedes-AMG GT3“ vairo, kurio nėra bandęs. Ir iš testų dieną automobiliu važiavusių sportininkų nebuvo lėčiausias, tiesą sakant, aplenkė net ir didelę patirtį žiede turintį komandos draugą, kuris taip pat toje trasoje važiavo pirmą kartą. Justas sako, kad treniruotės simuliatoriuje leido atlikti didžiąją dalį namų darbų.
„Aišku, pirmuose ratuose realybėje pajutus šonines perkrovas, garsą, apima daug emocijų, tačiau joms nuslūgus matai, kad viskas taip pat, kaip simuliatoriuje. Trasa tokia pati, automobilis elgiasi taip pat, tik pojūčių daugiau. Tai manau, jei būčiau važiavęs be treniruočių simuliatoriuje, man būtų reikėję pravažiuoti bent pusantro šimto sportinių kilometrų, kad įsiminčiau pačią trasą ir suprasčiau geriausias trajektorijas, kurių pats turbūt ir nebūčiau išsiaiškinęs, jei ne treneris, kuris prie simuliatoriaus dalino patarimus, ir kad būčiau tame supratime, kokiame atvažiavau pasitreniravęs prie kompiuterio. Man teliko dirbti su įvairiais niuansais, nes jau turėjau pakankamai žinių, kaip ką ten daryti“, - pasakojo J. Simaška.
Žinoma, sportininkas pripažįsta, kad skirtumų yra, ir tiesiog sėdus prie kompiuterio ir žaislinio vairo teisingai važiuoti neišmoksi. Sportinio vairavimo pagrindai tam būtini. Iš virtualaus tapti greitu tikru lenktynininku žiede tikrai galima, tačiau tam patartina turėti trenerį.
„Jeigu sėdęs prie simuliatoriaus važiuosi tiesiog taip, kaip supranti, tai bus ilgas ir ne itin tikslus mokymosi procesas. Bet jei turėsi patyrusį žiedinių lenktynių trenerį šalia, gausi teoriją, patarimus, kaip kas atrodo realybėje ir turėsi gaires – simuliatoriuje padarysi didžiąją dalį namų darbų. Realybėje prisidės tik išcentrinės jėgos ir baimės jausmas, nes klaidas atstatančio mygtuko ten nėra“, - aiškino „Ignera“ komandos pilotas.
Taigi simuliatoriai iš tiesų užugdo greitų lenktynininkų, tą galima pamatyti tiek pasaulyje, tiek Lietuvos trasose. Tačiau tai labiau taikytina žiedinėms lenktynėms. Ralio disciplina yra per daug kompleksiška, kad šiuolaikiniai kompiuteriai gebėtų atkartoti tikrovę, ir ten daugiausiai patirties įgyjama važiuojant gyvai.
