Šios bendrovės kūriniais abejota net ir tada, kai „Vector“ pristatė pilnai funkcionuojantį modelį, 1979 metais. Tuomet jį išbandė beveik visi automobilių tema rašantys leidiniai. Net ir tuometinė „Top Gear“ komanda gavo progą jį pačiupinėti, bet tuo pačiu jai buvo liepta nebandyti pasiekti maksimalus „W2“ greičio, kuris, teoriškai, siekė 370 km/val.
Prasidėjus devintajame dešimtmečiui, Geraldas Wiegertas stengėsi iš visų jėgų surasti bendraminčių, kurie turėtų noro ir pinigų investuoti į daugybę ambicijų turintį gamintoją. Potencialių kandidatų būta ne vienas ir ne du, tačiau, ironiška, kiekvienas iš jų nusprendė „Vector Automotive“ atsukti nugarą. Vis dėlto, vieną dieną šviesa pasirodė tunelio gale. Geraldas Wiegertas į teismą padavė padangų gamintoją – gigantę – „Goodyear“, kuri ant vienos iš savo padangų panaudojo žodį – „Vector“. Ironiška, bet tai jam padėjo banko sąskaitą papildyti keliais milijonais, bet to neužteko pradėti bent minimalią serijinę gamybą.
Įvairios „Vector“ bėdos baigėsi devinto dešimtmečio pabaigoje, kai Geraldui Wiegertui pavyko pritraukti 14 mln. investicijų, kurių dėka, netrukus, kompanijoje dirbo 150 specialistų, milžiniškoje gamykloje, esančioje pietinėje Los Andželo dalyje. Ir galų galiausiai, 1990-ųjų metų pabaigoje, „Vector“ oficialiai pristatė savo pirmąjį, serijinei gamybai paruoštą „W8“.
Po akį traukiančia išvaizda slypėjo rimto kalibro užtaisas. Jis turėjo 6 litrų, 8 cilindrų variklį, kuris, tiesą sakant, mažai kuo skyrėsi nuo drago lenktynėse naudojamų motorų, todėl nenuostabu, jog pažvelgę į šio motoro sudėtį, joje pamatytume kaltinius stūmoklius, naujutėlį alkūninį veleną, iš nerūdijančio plieno pagamintą švaistiklio strypą, pagal užsakymą pagamintus įdėklus. Aprūpintas porele „Garrett“ turbinų, šis motoras išvystydavo 625 arklio galias.
Įspūdinga išvaizda ir įspūdinga dinamika sužavėjo Holivudo žymiausiuosius. Būtent jie stojo į eilė, jog galėtų įsigyti garsųjį „Vector W8“. Joje netgi galėjo išvysti Saudo Arabijos princus ar žiniasklaidos magnatus. Vis dėlto, jeigu reikėtų įvardinti žymiausią „Vector W8“ pirkėją, juo taptų Andre Agassi – tuometinė teniso žvaigždė. Jis buvo vienas iš tų žmonių, kuris išrašė 400 000 dolerių vertės čekį, automobilio netgi nebandęs. Vis dėlto, po to, kai jam teko garbė su automobiliu pasivažinėti Los Andželo gatvėmis, jis grįžo į „Vector“ dirbtuves ir paprašė sugrąžinti sumokėtus pinigus.
Kruvinas saulėlydis
Dešimto dešimtmečio pradžioje „Vector Automotive“ sulaukė pasiturinčių investuotojų dėmesio iš IT sektoriuje specializuojančios „Megatech“. Jeigu išgirdę šios bendrovės vardą galvojate, jog jis yra kažkur girdėtas – Jūs būsite teisūs. „Megatech“ – ta pati kompanija, kuri po savo sparnu priglaudė „Lamborghini“, ir tai ta pati kompanija, kuri desperatiškai bandė tapti automobilių pramonės žaidėjais.
„Megatech“ bandydama ištaisyti Geraldo Wiegerto kompanijos valdymo bėdas (nors ponas Wiegertas pasakoja absoliučiai kitą istoriją, kurioje siekiama pabrėžti, jog „Megatech“ nuo pat pradžių stengėsi perimti bendrovės kontrolę), į pagalbą pasikvietė Peterį Stevensą, kuriam buvo liepta sukurti civilizuotesnę, paprastam mirtingajam, šiek tiek antsvorio turinčiam vairuotojui skirtą superautomobilio versiją.
Po aptakiomis kėbulo linijomis slypėjo „Lamborghini“ specialistų sukonstruotas V formos, 12 cilindrų agregatas. Tai buvo 5,7 litro, 500 arklio galių, 576 Nm sukimo momentą iškočiojantis agregatas. To pilnai užteko, jog jis galėtų iki 100 km/val. įsibėgėti per maždaug 5 sekundes ir pasiektų 304 km/val. Teoriškai.
Pagal pirminį planą, skirtingose pasaulio šalyse turėjo atsirasti bent 100 naujojo modelio vienetų, bet kaip ir anksčiau, šis ambicingas planas sudegė kaip baltas popieriaus lapas. „Vector“ sugebėjo pagaminti tik 14 vienetų, kol galiausiai, 1999 metais, prieš kelis dešimtmečius įkurtos kompanijos valdymas sugrįžo į Geraldo Wiegereto rankas, ir tada atėjo metas padaryti dar vieną, itin skaudų darbą – visiems laikams uždaryti „Vector Automotive“.
REKLAMA
REKLAMA
