Išskirtinio dizaino, kupinas modernių technologijų ir itin praktiškas modelis suteikia daug atsakingo vairavimo malonumo ir kartu įkūnija sėkmingą beveik devynių dešimtmečių „Opel“ patirtį kuriant kompaktinius automobilius.
Prieš pasirodant modeliui „Astra“, šiame segmente didelį populiarumą buvo įgijusi „Kadett“ serija. Dabar vienas iš jos atstovų švenčia solidų jubiliejų.
Lygiai prieš 50 metų pirmą kartą buvo pristatytas kompaktiškas, žaibo ženkleliu papuoštas trečiosios pokario kartos automobilis – „Opel Kadett C“. Jis pasižymėjo kur kas didesne įvairove, nei bet kuris kitas modelis.
Įvairovės svarba ir „Kadett“ kelionė aplink pasaulį
Išmanus šeimyninis automobilis, prašmatnus antrasis automobilis su praktiška bagažine ar sportiška kupė – 1973–1979 metais pagamintas „Kadett C“ modelis turėjo daug veidų. Galiniais ratais varomas „Kadett C“ debiutavo 1973-ųjų vasaros pabaigoje ir išsiskyrė aiškios formos kėbulu bei nauja dvigubų skersinių svirčių priekine pakaba.
Charakteringas dizainas apėmė plokščias radiatoriaus groteles, variklio dangtį su firmine markės raukšle ir priekinį apatinį oro aptaką. „Kadett“ ne tik puikiai važiuoja, bet ir yra tvirtai sukonstruotas bei dailus. Jis reikalauja nedaug priežiūros, yra lengvai remontuojamas ir ekonomiškas eksploatuoti“, – tuomet rašė automobilių testavimo specialistai iš „Auto Motor und Sport“ leidinio.
Klientai buvo palepinti pasirinkimo galimybėmis – galėjo išsirinkti norimą automobilio variantą pagal savo skonį. Trečioji „Kadett“ karta iš pradžių buvo siūloma kaip dvejų arba ketverių durelių sedanas su įprasta ar prabangia įranga, taip pat kaip trejų ir penkerių durelių universalas arba kupė. Vėliau automobilio versijų dar padaugėjo, mat „Kadett C“ buvo sukurtas globaliai rinkai.
Jis riedėjo nuo surinkimo linijų Vokietijoje, taip pat buvo gaminamas „Chevette“ pavadinimu „Vauxhall“ gamykloje Didžiojoje Britanijoje. Azijos, Australijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos rinkose buvo šiek tiek pakeistas kėbulas ir pritaikytos vietos sąlygoms tinkamos technologijos.
Vokietijoje surinktuose automobiliuose buvo naudojami našūs 1,2 litro darbinio tūrio 38 kW/52 AG ir 44 kW/60 AG galios varikliai. 1975 metų pradžioje buvo pristatytas ypač ekonomiškas 1 litro benzininis jėgos agregatas, pasiekdavęs 30 kW/40 AG. Tais pačiais metais debiutavęs GT/E versijų variklis su degalų įpurškimo sistema galėjo išvystyti 77 kW/105 AG. Jis pratęsė bendrovės sportinių „Rallye Kadett“ modelių tradiciją.
Pirmasis „Kadett“ su trijų taškų saugos diržais
1973-aisiais, prasidėjus C kartos gamybai, pirmą kartą „Kadett“ modelyje buvo įrengti trijų taškų saugos diržai vairuotojui ir priekyje sėdinčiam keleiviui. Jie buvo tvirtinami vadinamojo B statramsčio viršutiniame ir apatiniame taškuose bei diržo sagties spynelėje. Dėl paprasto valdymo viena ranka gyvybes gelbstinčią saugos priemonę pripažino net tie žmonės, kurie iki tol nemėgo saugos diržų.
Ne mažiau svarbu ir tai, kad prisisegę keliautojai galėjo be didesnių pastangų pasiekti visus jungiklius bei mygtukus ir patogiai matyti prietaisų rodmenis.
Ištobulinta galinė ašis puikiai derėjo su visa pakaba: ji suteikė neutralesnį valdymą ir aukštesnį aktyviojo saugumo lygį. Per susidūrimą keleivių sužalojimo riziką mažino smūgius sugerianti vairo stiprintuvo apsauga, tiek gale, tiek priekyje įrengtos smūgio sugėrimo zonos, o salonas buvo suprojektuotas lyg atskira saugesnė kapsulė.
Todėl nenuostabu, kad „Kadett C“ buvo naudojamas kaip pagrindinis 1974-ųjų OSV 40 (angl. Opel Safety Vehicle) saugos automobilis. Stabilios išilginės ir skersinės sijos bei sustiprintos durys ir slenksčiai saugojo keleivius per susidūrimą ar apsivertimą. Automobilis buvo sukurtas taip, kad atlaikytų priekinį susidūrimą su standžia kliūtimi judėdamas 65 km/val. greičiu, o tai prilygsta smūgiui važiuojant 40 mylių per valandą greičiu, todėl pavadinime yra skaičius „40“.
Šiuo gamybai beveik paruoštu prototipu „Opel“ įrodė, jog pažangiausios pasyviojo saugumo priemonės gali būti pritaikytos ne tik dideliuose ir sunkiuose modeliuose, bet ir kompaktiškuose, lengvesniuose automobiliuose. OSV 40 svėrė tik 960 kilogramų. Jį kuriant įgyta patirtis vėliau buvo panaudota įvairiuose masinės gamybos modeliuose.
„Kadett GT/E“ mėgavosi sportine sėkme
1975-aisiais pristačiusi „Kadett GT/E“, įmonė „Opel“ įrodė, kad trečiosios kartos „Kadett“ yra ne tik saugus, bet ir labai sportiškas. Jame sumontuotas 1,9 litro variklis su „Bosch L-Jetronic“ degalų įpurškimo sistema išvystė 77 kW/105 AG galią. Tik apie 900 kg sveriantis automobilis galėjo pasiekti didžiausią 184 km/val. greitį.
Jo dizainas ypač džiugino automobilių sporto gerbėjus: nuo kėbulo pusiaujo linijos GT/E buvo ryškiai geltonos spalvos, o apatinė jo dalis buvo juoda. Apie GT/E tuomet svajojo ne tik jauni vairuotojai. 1976 metais jų salonuose įsitaisę labai gerai žinomi „Opel“ vairuotojai netrukus pateko į automobilių sporto istoriją.
Walteris Röhrlis ir Rauno Aaltonenas, pilotuodami 165 kW/225 AG galios GT/E bolidus, sėkmingai pasirodė Monte Karlo ir Portugalijos raliuose. W. Röhrlis drauge su pirmuoju profesionaliu Vokietijos šturmanu Jochenu Bergeriu užėmė sensacingą ketvirtą vietą Monte Karle, o „Opel“ finišavo net antroje pozicijoje bendroje markių įskaitoje.
1976 metais „Opel“ pasiūlė dar daugiau „Kadett“ versijų. Per išvykas maloniu oru „Kadett Aero“ vairuotojas ir keleiviai galėjo leisti vėjui kedenti savo plaukus. Štutgarto kėbulo specialistų „Baur“ pagamintas „Kadett Aero“ buvo nepaprastas „Targa“ tipo kabrioletas, turintis keleivius avarijos metu saugančią stogo siją ir minkštą sulankstomą stogo dangtį.
Taigi „Aero“ sujungė kelis automobilius: kabrioletą, atostogų ir šeimos transporto priemonę, taip pat universalų, miesto ir priemiesčių eismui skirtą keturratį. Šiais laikais – tai legendinė klasika, sulaukianti entuziastingo dėmesio daugybėje senovinių automobilių ralių.