Japonijos automobilių gamintojai 1990-2000-ųjų laikotarpyje taip pat padarė didžiulę pažangą. Praktiškai visi automobilių konstruktoriai iš Japonijos savo modelių gamoje turėjo bent po vieną sportišką, technologiškai pažangų ratuotį, dėl kurio svaigo tūkstančiai automobilistų.
Nors per šį auksinį laikotarpį Europą pasiekė mažas tokių automobilių kiekis, tačiau net ir ganėtinai kukliose jų gretose buvo egzemplioriai, kurie dėl įvairiausių priežasčių labai greitai likdavo užmarštyje. Ir vienas iš jų – „Nissan Sunny GTi-R“.
Europietiškas „Sunny“
Kaip ir daugelis gamintojų iš tolimųjų rytų, „Nissan“ senąjį žemyną siekė pavergti įperkamais, praktiškais ir patikimais automobiliais. Skirtingai nei vietiniai gamintojai, „Nissan“ savo kompaktinės klasės atstovą kūrė galvodami apie praktiškai visas įmanomas pirkėjų grupes.
„Nissan“ puikiai išstudijavo Europos rinką ir „Sunny“ vardą klijuodavo ant keturių skirtingų kėbulo tipų: trijų durų hečbeko, keturių durų sedano, penkerių durų hečbeko ir praktiškojo universalo. Akivaizdu, jog net ir pats išrankiausias pirkėjas turėjo galimybę pasirinkti kėbulo tipą, atitinkantį jo poreikius.
Variklių gamoje buvo sunkiai užmušami benzininiai ir dyzeliniai varikliai, kurie išvystė 75 arba 90 arklio galių. Pavyzdžiui, dyzelinis motoras išvystęs 75 arklio galias ir 132 Nm iki 100 km/val. įsibėgėdavo praktiškai per amžinybę – 16,2 sekundės. Kita vertus, tuometinių variklių galia ir dinamika niekada neprilygdavo net ir pigiausiems sportiškiems modeliams kaip kad yra dabar.
Adrenalino injekcija – „GTI“
Gamintojas neslėpė, jog standartinės „Sunny“ modelio versijos buvo kuriamos siekiant įtikti gamykloje dirbančiam vyrui arba buhaltere dirbančiai moteriai. Galbūt todėl įprastos „Sunny“ modifikacijos buvo tokios niūrios ir nykios, tačiau apie maištaujantį jaunuolį pagalvoję „Nissan“ inžinieriai netrukus pradėjo reklamuoti „GTI“ raidėmis pažymėtą modifikaciją.
Skirtingai nei jūsų tėčiui ar mamai skirtos „Sunny“ versijos, vietoje nenustygstantiems jaunuoliams sukurtas „GTI“ modelis kaip reikiant pakėlė dinamikos kartelę. Priekinius ratus suko gerokai gyvybingesnis ir žvalesnis, 145 AG ir 180 Nm išvystantis agregatas, dėl kurio „GTI“ versija iki 100 km/val. spurtuodavo per 8,2 sekundės. Tačiau to „Nissan“ inžinieriams buvo negana.
Karštakošis GTi-R
Jeigu kojų apšilimui skirta versija (GTI) padėjo pakloti tvirtus pamatus siekiant suvilioti automobilių entuziastus, tai patį juodžiausią darbą atliko štai ši – „GTi-R“ versija, kuri Japonijoje debiutavo 1990 metais, o Europoje – 1991 metų viduryje.
„GTi-R“ iš pradžių buvo kuriamas tam, jog galėtų būti konkurencingas Pasaulio ralio čempionate. Tik vėliau, kai reikėjo sportinį bolidą pritaikyti bendro naudojimo keliams, „Nissan“ atsikratė tam tikrų kėbulo detalių, interjere atsirado normaliam žmogui reikalinga komforto įranga.
Vis dėlto, ant bagažinės dangčio esantis spoileris ir variklio dangtyje esančios angos bylojo, jog šis „Nissan“ hečbekas nėra iš kelmo spirtas. Tai anuomet galėjo patvirtinti bet kuris „Lancia Delta“ ar „Ford Sierra RS Cosworth“ vairuotojas.
Pulsar GTi-Ra
Sportiškiausia hečbeko modifikacija turėjo dar dvi versijas. Pirmoji – „Pulsar GTi-Ra“. Šis modelis buvo kuriamas taip, jog jį įsigiję žmonės su juo galėtų važinėti ir į darbą, ir į sodą – kur tik akys veda. „Pulsar GTi-Ra“ versija iš gamyklos išriedėdavo turėdama tokius privalumus kaip: oro kondicionierius, „ABS“, elektra valdomus langus ir veidrodėlius.
Nenuostabu, bet būtent šių automobilių buvo pagaminta daugiausiai – 13 131 vnt. Japonijai skirti automobiliai turėjo variklius, kurie išvystė 230 arklio galių ir 290 Nm sukimo momentą, ir iki 100 km/val. gebėdavo įsibėgėti vos per 5,4 sekundės.
Pulsar GTi-Rb (RNN14)
O štai ši japoniško samurajaus versija buvo skirta lenktynių trasoms, įvairioms autosporto disciplinoms. Tai buvo visiems prieinamas, gamykloje sulipdytas bolidas.
„Nissan“ potencialiems klientams siūlė susikomplektuoti automobilį pagal savo poreikius. Pavyzdžiui, papildomos įrangos sąraše buvo pavarų dėžė su trumpesniais perdavimų skaičiais, riboto praslydimo diferencialas, standesnė pakaba.
Esant poreikiui, gamintojas galėdavo netgi sumontuoti galinio lango valytuvą ar oro kondicionierių.
Nismo Pulsar GTi-R (RNN14)
Glaudus ryšys tarp „Nissan“ ir „Nismo“ paskatino dar vieno kūdikio atsiradimą.
„Nismo“ versija buvo sukurta specialiai tiems, kas svajoja su „Pulsar“ dalyvauti žiedinių lenktynių varžybose.
Būtent dėl šios priežasties jis neturėjo garso izoliacijos, galinių sėdynių, galiniai langai buvo plastikiniai.
„Nismo“ specialistai taip pat sumontavo saugos lankus, sportinius „lopšius“, riboto praslydimo diferencialą, gerokai standesnę pakabą. Tuo tarpu variklis išliko absoliučiai standartinis.
Nissan Sunny GTi-R (EGNN14)
„Nissan“ puikiai žinojo kaip europiečiai mėgsta protingai įkainotus, greitus ir smagiai valdomus hečbekus. Būtent dėl šios priežasties „Nissan“ į Europą pradėjo eksportuoti senajam žemynui pritaikytą versiją.
Europos rinkai skirti modeliai neturėjo tam tikros komforto įrangos, dėl griežtesnių taršos reikalavimų benzininis variklis išvystė 220 arklio galių ir 267 Nm sukimo momentą.
Europietiška modelio versija iki 100 km/val. galėdavo įsibėgėti per 6,4 sekundės ir pasiekti 220 km/val. greitį.
„Nissan“ mūsų regione sugebėjo parduoti vos 771-ą „Sunny GTi-R“ vienetą. 103 automobiliai buvo pagaminti su vairu dešinėje ir iškeliavo į D.Britaniją, Airiją, Maltą ir Kiprą.
Konkurencijos netrūko
„Nissan Sunny GTi-R“ ir „Pulsar GTi-R“ serijinėje gamyboje išbuvo pakankamai trumpai. Nepaisant puikaus recepto ir „Nissan“ inžinierių įdėto triūso, japoniškam hečbekui koją pakišo du veiksniai: prastas pasirodymas tarptautinėje automobilių sporto arenoje ir Europoje sukurti analogai, o tiksliau – „Lancia Delta HF Integrale“ ir „Ford Escort RS Cosworth“. Vėliau „Nissan“ nublanko net ir prieš savo tautiečius: „Mitsubishi Lancer Evo“ ir „Subaru Impreza WRX STI“.
Visi anksčiau paminėti modeliai sulaukė visuotinio pripažinimo, net tik automanų bendruomenėse, bet ir tarp tų, kurie norėjo įsigyti greitą automobilį. „Delta“ buvo mylima dėl tikslaus valdymo, variklio sukuriamos dramos ir nuostabių kėbulo linijų. „Escort“ buvo dievinamas dėl fantastiško „Cosworth“ motoro, o „Impreza“ ir „Evo“ dėl milžiniško puikių savybių kraičio. Tuo tarpu „Nissan Sunny GTi-R“ neturėjo ne vieno rimto kozirio, kuris leistų išsiskirti iš kitų, labai talentingų konkurentų.
Per kelis automobilio gyvavimo metus „Nissan“ į bendro naudojimo kelius išleido šiek tiek daugiau nei 14 000 „GTi-R“ modelių. Net 80 procentų pagamintų modelių buvo parduoti gimtojoje Japonijoje.
