I. Daunoravičiaus kelias į asmeninius iššūkius prasidėjo maždaug prieš metus, kai jis debiutavo motociklų lenktynėse pernai Maroke. Jo tikslas yra startuoti „Male moto“ įskaitoje, kurioje sportininkas yra pats sau ir mechanikas, ir komandos draugas, ir pagalbininkas.
Daugiau naujienų iš automobilių sporto pasaulio galite perskaityti „Automobilių sportas“ rubrikoje.
Šių metų pradžioje Ignas jau sėkmingai įveikė Dakarą su Karoliu Raišiu, nors ir ramesniu režimu. Jų ekipažas, dalyvaudamas klasikinės technikos įskaitoje, pirmajame Dakare iškovojo trečiąją vietą bendroje rikiuotėje.
Beveik iš karto po finišo Saudo Arabijoje, I. Daunoravičius sulaukė pasiūlymo prisijungti prie prancūzų komandos „Compagnie Saharienne“. Artėjančiame Dakare jis veiks kaip šturmanas, padėsiantis finišą pasiekti lenktynininkui iš Indonezijos.
Ignas atviras – naujasis jo komandos bičiulis nėra toks patyręs vairuotojas kaip Karolis Raišys, todėl Ignui teks ne tik naviguoti, bet ir padėti pilotui, jį apmokyti. Tačiau šį kartą duetas važiuos turėdamas visos komandos palaikymą. Tai reiškia, kad puikūs I. Daunoravičiaus mechaniko įgūdžiai, kurie pravertė pernai, šiame ralyje galės atsidurti „antrame plane“, nes visais remonto reikalais po etapo pasirūpins komanda.
Maroko ralis buvo sudedamoji dalis, siekiant pasiruošti Dakaro 2027 metų planui, kuriuo I. Daunoravičius kaupia patirtį ir kilometrus.
Mokytojo visureigis
Rugsėjį sportininkas dalyvavo ralyje Portugalijoje, kur paliko visą savo įrangą. Vėliau pats mikroautobusu važiavo iš Portugalijos per Gibraltarą į Maroką, kas jam yra įprasta praktika, siekiant suderinti darbus Vokietijoje ir lenktynes.
Prieš Maroko ralį jis dalyvavo naujosios komandos testuose, kur susipažino su būsimuoju ekipažo pilotu. Vienas iš jo mokytojų buvo garsus 40-metis prancūzų šturmanas Francois Cazaletas. Būtent jis tapo netikėtos avarijos dalyviu.
Nestandartinė situacija įvyko antrajame Maroko ralio etape, likus maždaug 10 km iki finišo. Po šuolio per vienos kopos viršūnę, I. Daunoravičius nukrito: KTM motociklas ir lenktynininkas liko gulėti smėlyje.
Tačiau po kelių sekundžių nuo tos pačios kopos viršūnės nusileido „Toyota“ visureigis. Ignas spėjo atšokti, tačiau visureigis pervažiavo jo motociklą, visiškai jį sudaužydamas ir paskandindamas smėlyje. To ekipažo šturmanas – F. Cazaletas – buvo vienintelis Igno draugas tarp maždaug 100 automobilių ekipažų ir 120 motociklininkų.
Stebuklingas išsigelbėjimas
E. Hountondji parodė, kad pats yra sveikas, o prancūzas vėliau pripažino, kad nepastebėjo motociklo, tik pajuto, jog pervažiavo kažkokį plastiką ir metalą. Ant kopos šlaito Ignui teko palikti šalmą – tai įprastas signalas, įspėjantis apie motociklininką už kopos.
Pirmiausia Ignui teko išsikasti motociklą iš smėlio. Tuomet jis pamatė, kad kai kurios detalės laikosi tik ant laidų, navigacijos įrenginys buvo sulaužytas, vairas – kreivas, o akceleratoriaus trosą teko laikyti rankoje.
Nepaisant to, jam pavyko kažkokiu stebuklingu būdu išvažiuoti iš kopos į kelią ir pagal sraigtasparnių skraidymo kryptį susiorientuoti, kur yra finišas. Net ir laikydamas „gazo“ trosą rankoje, Ignas sugebėjo pasiekti vieną tarpinį tašką ir sėkmingai įveikti finišą. Nors jam buvo skirtos baudos, antrasis etapas buvo įveiktas.
Susirinkęs sulūžusias detales ir susitvarkęs motociklą, Ignas buvo pasirengęs tęsti lenktynes. Trečiąjį etapą teko pradėti beveik iš rikiuotės galo, lenkti lėtesnius kolegas ir atlaikyti anksti pasivijusių automobilių keliamas dulkių ir akmenų „krušas“. Nepaisant to, tą dieną Ignas baigė sėkmingai, aplenkęs apie 30 motociklininkų ir finišavo 33-ioje pozicijoje savo klasėje, pasiekdamas geriausią ralio rezultatą.
„Tikrai buvau pavargęs, tačiau diena džiaugiausi. Viena, sugebėjau susitvarkyti motociklą, kuris atrodė nepataisomai sulaužytas. Kita – savo tempu lenkiau kolegas, kuriems antras etapas tikrai buvo lengvesnis“, – pasakoja I. Daunoravičius.
Mirtis ant rankų paskutiniame etape
Deja, nuovargis po ilgo ir sekinančio antrojo bei trečiojo etapo pareikalavo daug jėgų. Sportininkas prisipažįsta, kad du paskutiniai ralio etapai buvo sunkūs: organizatoriai į santykinai mažesnį kilometražą įtraukė daug techniškai sunkių atkarpų.
Penktajam, paskutiniajam, etapui Ignas vėl nusiteikė pozityviai, siekdamas ralį užbaigti greitai. Jis važiavo savo tempu, lenkė varžovus ir jautėsi „susidraugavęs“ su didelėmis kopomis. Paskutinę etapo dalį jis važiavo su 46-erių Jorge Brandao iš Portugalijos, su kuriuo kartu dalyvavo ir ankstesniame „Addax“ ralyje 2024 metais. Jų tempas buvo panašus.
Įveikus paskutinę, didžiausią kopą, iki finišo liko vos keli kilometrai. Galima buvo rinktis tiesesnį arba ilgesnį kelią link finišo. Šiame ralyje pavojaus signalai kelis kartus per dieną pasiekia dalyvius, signalizuodami apie artimą problemą. Tačiau į juos kartais kreipiama mažiau dėmesio, nes signalai įsijungia net užklimpus smėlyje.
Ignas pasirinko vieną kelią, jo kolega – kitą. Po pirmo bandymo jam nepavyko įveikti kopos, tad pabandęs kitą trajektoriją, kopos viršūnėje jis pamatė baisų vaizdą: kolega patyrė avariją, motociklas gulėjo šone, o lenktynininkas – nejudėdamas. Aliarmo signalas šį kartą buvo pagrįstas.
Prie kritinės vietos jau skubėjo ralio žiūrovai, ten nuvažiavo ir Ignas. Jis susisiekė su ralio organizatoriais, kurie pažadėjo išsiųsti sraigtasparnį, tačiau situacija sparčiai blogėjo. Deja, telefonu, beveik nekalbantis angliškai, ralio štabo medikas tik kartojo, kad sraigtasparnis jau skrenda, o lenktynininko gyvybė gęso tiesiog akyse. Galiausiai, kitame laido gale atsirado ispaniškai kalbantis medikas, o su juo bendravo ir ispanai žiūrovai. Užsimezgus tikslesniam pokalbiui, atskrido sraigtasparnis. Ignas galėjo judėti link finišo – liko vos keli šimtai metrų.
Organizatoriai jam padėkojo, kad sustojo ir padėjo iškviesti medikus. Tačiau sportininkas jautė, kad situacija kritiška. Sraigtasparnis sužeistą lenktynininką nuskraidino į ligoninę, deja, bet jis neišgyveno. „Visi tokių lenktynių dalyviai žino apie pavojus, suvokia, kas jų laukia, tačiau kai savo akimis pamatai mirtį iš taip arti – jausmai nenusakomi. Tokia yra lenktynių kaina“, – liūdnąją ralio pusę atskleidžia Ignas.
Dakaras laukia 2027 metais
Ignas atsiėmė medalį, skirtą Maroko ralio finišą pasiekusiems sportininkams, ir gali būti ramus – kvalifikacinį egzaminą dalyvauti 2027 metų Dakare jis išlaikė.
„Esu patenkintas tuo, kaip sekėsi. Važiavau ne dėl rezultato, ypač po antros dienos, kai džiaugiuosi, jog pats likau gyvas ir sugebėjau susitaisyti motociklą. Tikrai negaliu ir neketinu konkuruoti su gamyklinių komandų lenktynininkais, tačiau mano tikslas yra kitoks. Po poros savaičių grįšiu į Maroką: į nedidelį ralį, kuriame bus gal 30–40 dalyvių, kuriame debiutavau prieš metus. Šiemet jaučiuosi kur kas stipresnis, tie 5 šiemet įveikti raliai įvairiose šalyse pridėjo ir patirties, ir pasitikėjimo“, – sako I. Daunoravičius.
Jis jaučiasi dar geriau pažįstantis kopas, tad Saudo Arabija 2026 metų pradžioje bus kur kas geriau pažįstama. Jei Dakare su Karoliu Raišiu jam reikėjo būti ir mechaniku, tai šiemet komanda turės net masažuotoją, o tai reiškia, kad Dakaras bus lengvesnis. „Aišku, kiek apie šias lenktynes galima sakyti, jog jos iš viso yra lengvos“, – juokauja Ignas Daunoravičius, pasiryžęs prisijungti prie gausėjančios lietuvių komandos sunkiausiose pasaulio lenktynėse.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
