Natūralu, kad remonto kaina priklauso nuo naudojamų detalių (originalios ar pakaitalai) ir darbų įkainio. Autorizuoto serviso valandinis tarifas gali siekti 100 eurų, o „garažiuke“ dirbantis meistras gali paprašyti vos 30 eurų.
Daugiau patarimų perkant naudotą automobilį – specialioje rubrikoje „Iš antrų rankų“.
„Servisai kainas skaičiuoja pagal savo investicijas į įrangą, darbuotojų kvalifikaciją, rinkodaros išlaidas. Taip turime visą spektrą: nuo paprasčiausių garažų iki autorizuotų atstovybių, kurios privalo laikytis gamintojų standartų. Tai ir lemia kainų skirtumą“, – aiškina „carVertical“ verslo plėtros vadovas Matas Buzelis.
Šį skirtumą puikiai iliustruoja pinigų pasiskirstymas. Iš 100 eurų, sumokėtų legaliame servise, darbuotojui atitenka apie 50 eurų, o likusią dalį sudaro PVM, pajamų ir socialinio draudimo mokesčiai. Tuo tarpu „garažiuke“ sumokėjus 50 eurų, visa suma greičiausiai atiteks meistrui, o valstybė negaus nieko.
„Šešėlio“ anatomija
Didžiausią įtaką nesąžiningai konkurencijai daro mokesčių vengimas. Valstybinės Mokesčių Inspekcijos (VMI) teigimu, pagrindinė problema – pajamų neapskaitymas, kai klientui tiesiog neišduodamas joks mokėjimą patvirtinantis dokumentas.
„Turime tokių automobilių remontą vykdančių asmenų, kurie per metus sugeba deklaruoti vos tūkstantį eurų pajamų“, – pasakoja VMI Operatyvios kontrolės departamento vadovas Rolandas Puncevičius. Anot jo, praėjusiais metais VMI išsiuntus užklausas 4,5 tūkst. tokių asmenų, jų deklaruotos pajamos greitai išaugo iki 6 milijonų eurų. Tai rodo milžinišką „šešėlio“ mastą.
Kita populiari schema – dalies atlyginimo mokėjimas „vokeliuose“. Nors darbo skelbimuose mechanikams siūlomas 1400–2600 eurų atlygis „į rankas“, VMI duomenys rodo, kad daugelyje servisų vidutinis atlyginimas „ant popieriaus“ nesiekia nė 1000 eurų.
Iškreipta konkurencija ir patiklūs vairuotojai
Mokesčių slėpimas ir aplinkosaugos reikalavimų nesilaikymas leidžia nesąžiningiems servisams siūlyti mažesnes kainas ir taip iškreipti konkurencinę aplinką. Pasitaiko ir kuriozų, kai valstybinių įstaigų skelbiamus konkursus aptarnauti jų transportą laimi būtent tokie mokesčių vengiantys servisai.
Taip pat pelnomasi ir iš patiklių vairuotojų. Tipiškas pavyzdys – prekybos centrų aikštelėse veikiančios kondicionierių pildymo palapinės. Dažniausiai jos veikia pažeidžiant reikalavimus, o pildant neatliekama privaloma sistemos sandarumo patikra. Dėl to klientas po kelių dienų vėl priverstas ieškoti serviso ir mokėti iš naujo.
Kodėl pigiau ne visada geriau?
Dauguma vairuotojų nori sutaupyti, tad kodėl jiems turėtų rūpėti, ar servisas moka mokesčius? VMI atstovo teigimu, retai kada pajamų slėpimas lemia mažesnę kainą klientui – dažniausiai tai tiesiog padidina serviso savininko pelną.
Tačiau svarbiausia – mokėjimo dokumento reikalavimas apsaugo patį klientą. „Jei neturėsime jokio dokumento – nei kvito, nei sąskaitos faktūros – negalėsime reikšti pretenzijų dėl nekokybiško remonto arba nekokybiškos detalės.
Kiekvienam klientui svarbu išsireikalauti dokumentą, kad būtų galima įrodyti, jog paslauga buvo suteikta, ir prireikus reikalauti ištaisyti broką“, – pabrėžia R. Puncevičius.
M. Buzelis prideda, kad sąskaita apsaugo ir nuo visiško sukčiavimo: „Yra pasitaikę atvejų, kai abejotinos reputacijos servisas tik užgesina įspėjamąją lemputę, net alyvos nekeičia.“ Be to, oficialūs įrašai serviso knygelėje ar išsaugota remonto istorija padeda automobiliui išlaikyti aukštesnę vertę antrinėje rinkoje.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
