Skandinavijoje lenktynės ant ledo tapo populiaria žiemos pramoga dar XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Dažniausiai automobilių lenktynės vykdavo ant užšalusių Rämeno ir Sellnässjöno ežerų paviršiaus.
Trasos buvo ruošiamos itin kruopščiai. Pirmiausia ledo paviršius buvo laistomas vandeniu, kuris suformuodavo tolygų, tvirtą sluoksnį, o vėliau barstomas smėliu ir žvyru, kad pagerėtų sukibimas. Šis procesas trukdavo kelias savaites, kol trasa būdavo visiškai paruošta lenktynėms.
„Go-On II“ – rankų darbo kūrinys
Gunnaras Olssonas – svarbi Švedijos automobilių sporto figūra – pats suprojektavo ir sukonstravo šioms lenktynėms skirtą „Go-On II“.
Automobilio rėmas buvo suvirintas paties specialisto rankomis, o kitos, šiam projektui reikalingos detalės surinktos iš pačių įvairiausių pakampių ir modelių.
Pavyzdžiui, diferencialas ir radiatorius atkeliavo iš prieškarinio „Jaguar SS“, o variklis – iš „Alfa Romeo 6C 2500“. Šis šešių cilindrų variklis. su trimis karbiuratoriais, generavo maždaug 120 arklio galių.
Šis sprendimas buvo išties unikalus, nes dauguma to laikotarpio lenktyninių automobilių Skandinavijoje buvo aprūpinti patikimais ir galingais amerikietiškais V8 varikliais.
O štai automobilio kėbulą pagamino specializuotos kėbulų dirbtuvės „Svedbergs“. Galbūt tai tik sutapimas, tačiau automobilio dizainas priminė garsųjį „Alfa Romeo Alfetta 158“ – vieną žymiausių prieškarinių lenktynių automobilių.
Paprasta vairuotojo vieta
„Go-On II“ vairuotojo vieta buvo paprasta, tačiau funkcionali ir kruopščiai apgalvota. Po keturių stipinų vairu buvo įrengti „Jaeger“ gamybos prietaisai: tachometras, alyvos slėgio ir aušinimo skysčio temperatūros rodikliai. Ryškus raudonas signalas aiškiai įspėdavo apie galimus variklio gedimus.
Dėl varančiojo veleno konstrukcijos pedalai buvo išdėstyti nestandartiškai – akceleratorius ir stabdžių pedalas buvo sumontuoti dešinėje pusėje, o sankabos pedalas – kairėje.
Sėdynė, aptraukta tamsiai raudona oda, buvo aprūpinta dviejų taškų saugos diržais, o nedidelis priekinis stiklas ne tik efektyviai saugojo vairuotoją nuo vėjo, bet ir nuo smulkių ledo, padangų ar kitų gabaliukų, galinčių palikti randų ant vairuotojo veido.
Reikėjo šiltų darbužių
Ledo lenktynėms buvo naudojamos specialios padangos su aštriais plieniniais dygliais. Dygliai įsikąsdavo į užšalusią vandens dangą, suteikdami bent minimalų sukibimą, kuris leido variklių gausmą paversti judėjimu į priekį. Tačiau jei kam nors nukrisdavo ratas, tai galėjo sukelti nemenką chaosą, o tokių atvejų tikrai būta.
Kadangi automobiliai buvo atviri, lenktynininkai privalėjo dėvėti šiltus drabužius – kepures, šiltas pirštines ir specialią veido apsaugą, kuri padėtų apsisaugoti nuo šalčio. Įprasti to laikotarpio šalmai ir veido apsaugos nebuvo pakankamai veiksmingos atremti ekstremalias žiemos sąlygas, todėl kiekvienos lenktynės tapdavo tikru iššūkiu.
Natūralu, kad nepaisant speigo ir atšiaurių sąlygų, prie improvizuotų trasų plūsdavo tūkstančiai žiūrovų. Jų nesustabdydavo nei šalčiai, nei sniegas, nes viską atpirkdavo trasoje matomas vaizdas.
Įkūrė lenktynių trasą
Kad ir kaip ilgai G. Olssonas su bendraminčiais džiaugėsi užšalusių ežerų teikiamais privalumais, vyras vis svajojo apie vietą, kur būtų galima važinėtis automobiliais ištisus metus.
Pradėjęs svarstyti naujos lenktynių trasos idėją, jis netikėtai susipažino su vietiniu ūkininku Eliasu Frisku. Šnekučiuodamiesi apie automobilių sportą ir jo subtilybes, E. Friskas užsiminė turįs didžiulį, nenaudojamą plotą.
Išgirdęs tai, G. Olssonas ne tik nudžiugo, bet ir dar labiau apsidžiaugė pamatęs ūkininko žemę. Ji pasirodė ideali – patogi lokacija ir netoliese esantis žvyro karjeras vėliau labai pasitarnavo statant trasą.
Po ilgų pasiruošimo darbų ir trasos statybos, pirmosios lenktynės čia įvyko 1950 m. birželio 4 d. Debiutinės varžybos sutraukė net 15 000 žiūrovų.
1952 m. žvyro danga „Gelleråsen“ trasoje buvo pakeista asfaltu, taip užtikrinant geresnes sąlygas lenktynininkams. Vėliau trasa buvo pervadinta į „Gelleråsen Arena“ ir „Karlskoga Motorstadion“.
Laikui bėgant žiedinė trasa buvo pailginta iki trijų kilometrų, tačiau šiandien jos ilgis yra 2,35 km. Nuo starto iki finišo lenktynininkai turi įveikti 11 posūkių.
Šiandien „Gelleråsen“, įsikūrusi netoli Karlskogos miesto, ne tik aktyviai naudojama, bet ir laikoma svarbia Švedijos automobilių sporto istorijos dalimi.
Pateko į muziejų
Ledo lenktynėse naudotas vienvietis automobilis net 55 metus buvo saugomas Švedijos automobilių muziejuje, kuris jį įsigijo dar 1950-ųjų pabaigoje.
2015 metais automobilis pateko į naujo savininko rankas, kuris nusprendė jį prikelti antram gyvenimui.
Kruopštumą vertinęs automobilio savininkas tikino, kad restauracijos metu jam pavyko netgi gauti nemažai reikalingų detalių iš Italijos. Visgi – tai „Alfa Romeo“ gimtinė, kurioje tikimybė surasti reikalingų detalių yra didesnė negu Švedijoje.
Kita vertus, automobilio išorė liko nepakitusi. Automobilio savininkas buvo įsitikinęs, kad kovinės žymės leidžia papasakoti atskirą istoriją apie kiekvienas lenktynes ir žiūrint į „Go-On II“ kėbulą matyti, kad automobilis dalyvavo ne vienose varžybose, kuriose jis buvo paženklintas atkakliai dėl pergalės kovojusių varžovų.
