Kiekvienoje automobilių kompanijoje šį titulą – automobilių inžinierius – dėvi kelios dešimtys (jeigu ne daugiau) specialistų. Kiekvienas iš jų turi savo pareigybes ir vienaip ar kitaip prisideda prie galutinio produkto, ir didžiuojasi savo padarytu darbu nesiskelbdami socialiniuose tinkluose.
Talentingų inžinierių automobilių industrijoje netrūksta, bet ar galėtumėte įvardinti bent penkis šviesiausius automobilių pramonės protus, kurie tam tikru laikotarpiu ženkliai prisidėjo prie spartaus automobilių tobulėjimo? Sunki užduotis, ar ne?
Svarstydami potencialių kandidatų sąrašą, mes netikėtai prisiminėme pakankamai retai diskusijoje iškylančią pavardę – Gilberto Colombo. Italijoje gimusį ir užaugusį specialistą, kuris savo gimtojoje šalyje žinomas dėl kelių priežasčių: automobilių, dviračių ir buriavimo. Kadangi su dviračiais ir buriavimu neturime nieko bendro, susikoncentruokime į automobilius.
Pirmasis rimtas projektas – pirmasis „Ferrari“
Antrasis pasaulinis karas sugebėjo paveikti kone kiekvieną Europos gyventoją. Nepriklausomai nuo jo išsilavinimo, darbovietės ar sugebėjimų. Ne išimtis buvo ir Enzo Ferrari, kuris sėkmingą lenktynininko karjerą norėjo paversti į sportinių automobilių verslą.
Per antrąjį pasaulinį karą sunaikinta didžioji dalis Italijos pramonės turėjo rimtą poveikį bet kokiems bandymams užkurti veiklą, susijusią su gamyba. Būtent resursų trūkumas buvo vienas pagrindinių veiksnių, dėl kurių pirmasis serijinis „Ferrari“ dienos šviesą išvydo tik 1947 metais. Kodėl tai yra svarbu istorijoje, kurioje pagrindinį vaidmenį sutelkiame į Gilberto Colombo?
Matote, kuomet Enzo Ferrari dar tik planavo serijinio automobilio gamybą, Gilberto Colombo tuomet dirbo savo tėvo įmonėje, kuri gamindavo kvadratinius, stačiakampius ir kitų formų vamzdžius. Ir nors tai skamba kaip primityvi profesija, tačiau savo amatą puikiai išmanęs Gilberto Colombo ieškodamas kaip padidinti vamzdžių gamybos našumą, kreipėsi į Enzo Ferrari pagalbos, mat tuomet garsusis italas siekdamas išgyventi gamindavo stakles.
Gilberto Colombo nelaimei, Enzo Ferrari jam pasakė, jog staklių gamyba buvo sustabdyta ir dabar jam rūpi tik sportiniai automobiliai. Šnekučiuodamiesi abiem įdomiomis temomis, Enzo Ferrari išgirdo netikėtą Gilberto Colombo pasiūlymą. Jis Enzo pasiūlė naudoti aukštos kokybės vamzdelinę konstrukciją, kurią jis galėtų pagaminti už priimtiną kainą. Ir ką manote jūs? Abu vyrai sukirto rankomis ir tą pačią akimirką pradėjo glaudų bendradarbiavimą.
Kuomet garsusis lenktynininkas Gilberto Colombo įteikė būsimo automobilio važiuoklės brėžinius, jis sugrįžo į savo tėvo dirbtuves, kuriose auksinį šansą gavęs inžinierius per itin trumpą laikotarpį pagamino pirmąjį važiuoklės prototipą. Kaip ir buvo galima tikėtis, išrankusis Enzo savo partneriui turėjo pastabų. Ne dėl darbų kokybės, bet dėl važiuoklės svorio – ji siekė 53 kilogramus, o tai, Enzo Ferrari manymu, buvo pernelyg daug.
Enzo Ferrari tikėdamasis visokeriopos Gilberto Colombo pagalbos, paprašė sukurti važiuoklę, kuri būtų lengvesnė. Non c'è problema, tačiau atsižvelgus į tuometinę važiuoklės konstrukciją, Gilberto Colombo pasiūlė pakeisti važiuoklės konstrukciją ir ją prailginti. Enzo Ferrari sutiko. Ir tai buvo tik itin sėkmingos partnerystės pradžia, nes per sekančius 10 metų didžioji dauguma „Ferrari“ automobilių turėjo Gilberto Colombo suprojektuotas važiuokles, kurių dėka Italijos automobilių gamintojas tapo sunkiai sustabdoma jėga automobilių sporto arenoje.
Dirbo ne tik su automobiliais
Glaudi partnerystė su „Ferrari“ buvo viena iš priežasčių, dėl kurios Gilberto Colombo įkūrė savo kompaniją, kuri specializuodavosi važiuoklių, dviračių rėmų ir vėliau – burlaivių konstravimu, bet tai tik buvo viena iš dviejų gerųjų partnerystės su Enzo Ferrari dalių.
Sėkmingas Gilberto Colombo ir Enzo Ferrari projektas jaunama inžinieriui atvėrė duris ir į kitų gamintojų širdis. Gilberto Colombo klientų sąrašą papildė „Alfa Romeo“, „Ghia“, „Lancia“, „Maserati“ ir kiti automobilių gamintojai, kurie buvo pasiryžę bendradarbiauti su specialistu, kuris puikiai išmanydavo važiuoklių kūrimo amatą.
Vis dėlto, automobiliams skirtos važiuoklės nebuvo pagrindinis ir vienintelis Gilberto Colombo pragyvenimo šaltinis. Dviračių rėmai ir įvairių tipų laivai, taip pat sugebėjo pasižymėti Viduržemio jūros regione.
Eilė skirtingų burlaivių užėmė prizines vietas Italijoje organizuotose varžybose, o 1975 metais Italijos čempionate dalyvavusi ir bangas skrodusi „Roberta III“ leido įgulos nariams į viršų iškelti čempionato nugalėtojų taures.
Iki pat savo mirties 1988 metais, Gilberto Colomobo nesėdėjo rankų sudėjęs. Gilberto Colomobo nuolatos ieškojo būdų kaip galėtų vamzdelinę konstrukciją.
Devintame dešimtmetyje Gilberto Colomobo užregistravo keletą netradicinės konstrukcijos patentų, kurie visiems laikams pakeitė varžyboms skirtų dviračių gamybą. Pavyzdžiui, Gilberto Colomobo konstrukcija leido sukurti itin lengvą, bet ir tuo pačiu itin stiprų rėmą. Be to, naujoji konstrukcija leido sumažinti tarpą tarp priekinio ir galinio rato, ir tuo pačiu žemiau nuleisti dviračio vairo rankenėlės.
Idėjų nestokojantis vyras, kaip ir minėjome anksčiau, būdamas 67-erių metų, mirė 1988 metų lapkritį. Galbūt tai tik sutapimas, tačiau Gilberto Colombo mirė praėjus vos trims mėnesiams nuo Enzo Ferrari mirties.
