Vienas įdomiausių eksperimentų „Fiat“ markės istorijoje buvo „Mephistopheles“. Šio eksperimento pradžia prasidėjo dar 1908 metais, kai „Fiat“ pristatė „Grand Prix“ lenktynėms skirtą „SB4“. Kol bolidas siautėjo lenktynių trasoje, šiuo automobiliu susižavėjo aristokratas Ernestas Eldridge'as. Turtingam britui į galvą šovė neįprasta ir tuo metu labai radikali mintis – transformuoti „Grand Prix“ bolidą į sausumo greičio rekordininką.
Žiedinėms lenktynėms skirtas „Fiat SB4“ turėjo 18 litrų darbinio tūrio agregatą, kuris Ernestui Eldrige'ui pasirodė per mažas. Britas buvo įsitikinęs, kad norint pagerinti greičio rekordus, po kapotu reikia sumontuoti lėktuvo variklį. Ieškoti tinkamo variklio ilgai nereikėjo. Britas nuvyko į „Isotta Fraschini“ dirbtuves ir įsigijo 20 litrų motorą, kuris pasirodo nebuvo pats tinkamiausias pasirinkimas. Po keletos bandymų „Isotta Fraschini“ variklis šį automobilį išjudinti tik iki 163 km/val.
Tačiau į pagalbą atėjo keli gabūs „Fiat“ inžinieriai, kurie pasiūlė į automobilį sumontuoti „Fiat A.12“ variklį. Kadangi tuo metu „Fiat“ specializavosi ne tik automobiliais, bet ir lėktuvais, toks pasiūlymas britą suintrigavo. 
Po maždaug dviejų savaičių, italai pakvietė Ernestą Eldridge'ą į savo dirbtuves, kuriose buvo pademonstruotas ką tik surinktas „Fiat A.12“ motoras. Šio variklio darbinis tūris siekė net 21.7 litro!
Vos tik pamatęs variklį, Ernestas Eldridge'as pradėjo galvoti apie modifikacijas. Britas pakeitė cilindrų galvą, pridėjo du karbiuratorius, o kompresiją padidino iki 5:1. Po maždaug dviejų savaičių, šešių cilindrų motoro galia padidėjo nuo 245 iki 320 arklio galių esant tik ties 1800 aps/min. 
Sekantis žingsnis – važiuoklė. Dėl pakankamai didelio, sunkaus ir ilgo variklio, automobilio važiuoklė nebūtų išlaikiusi padidėjusių apkrovų. Kokį sprendimo būdą pasirinko italai? Jie įsigijo sudaužytą dviaukštį autobusą ir jo važiuoklę panaudojo kaip pagrindą.
1924 metais, liepos šeštą dieną, penkių metro ilgio ir daugiau kaip dvi tonas sveriantis automobilis atvažiavo į mažą Prancūzijos miestelį Arpajon. Šio miestelio apylinkėse nuolatos rinkdavosi įvairiausio greičio maniakai - ta diena nebuvo išimtis. Kartu su Ernestu Eldridge'u į miestelio apylinkes atvyko ir Rene Thomas su ne ką mažiau įspūdingu „Delage V12“.
Ponas Eldridge'as ir jo mechanikas Johnas Amesas, atvyko į Prancūziją su misija. Pirmasis bandymas pagerinti greičio rekordą buvo net labai sėkmingas. Britas su patobulintu „Fiat“ sugebėjo pasiekti 230.55 km/val. greitį. Tačiau džiūgauti buvo per anksti. Praėjus vos 30 minučių, Rene Thomas sugebėjo šį rekordą pagerinti ir pasiekti 230.63 km/val. greitį.
Po nesėkmingo bandymo patekti į pasaulio rekordų knygą, britas vos po šešių dienų sugrįžo į Arpajon su šiek tiek patobulintu monstru. Liepos dvyliktą į mažą Prancūzijos miestelį atvykęs britas buvo nusiteikęs ne tik pagerinti, bet ir sutriuškinti „Delage V12“ pasiektą rekordą. 
Po keletos atidėjimų, už vairo sėdo šios idėjos iniciatorius ir greičio maniakas – Ernestas Eldridge'as. Nors oro sąlygos buvo ne pačios geriausios, tačiau britas su itališku monstru sugebėjo pasiekti 234.980 km/val. greitį.
Reikėtų paminėti, kad tuo metu greičio rekordai buvo gerinami ne uždarose lenktynių trasose ar aerodromuose, o bendro naudojimo keliuose. Šiais laikais toks bandymas pagerinti greičio rekordą būtų laikomas beprotybe.
Pagerinęs greičio rekordą, aristokratas iš D.Britanijos nuvažiavo prie dirbtuvių, kuriose buvo sukurtas „Delage V12“ ir pradėjo šūkauti, kad jo „Fiat“ yra pats greičiausias automobilis pasaulyje.
Tačiau šiuo rekordu Ernestas pasidžiaugė neilgai. 1924 metų, rugsėjo 25 dieną, Malcolmo Campbello vairuojamas „Sunbeam Blue Bird“ ankstesnį greičio rekordą pagerino vos 0.24 km/val.
