Kuo prastesnis matomumas – tuo didesnė avarijos tikimybė. Vaizdas pro pažeistą ar suskeldėjusį stiklą trukdo adekvačiai vertinti situaciją kelyje, todėl net jei pačiam vairuotojui „akutės“, įdaužos ar „plauko“ tipo įtrūkimai atrodo esant „smulkmena“, priklausomai nuo automobilio stiklo „traumos“ pobūdžio ir vietos, techninės apžiūros kontrolieriai gali laikytis visiškai kitokios nuomonės. Štai kokiais vertinimo kriterijais vadovaujamasi sprendžiant panašaus pobūdžio ginčus.
Valstybinės kelių transporto inspekcijos (VKTI) patvirtintuose „Techniniuose motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimuose“ labai aiškiai apibrėžtas, kokie trūkumai priskiriami „nedideliems“ (NT), kokie „dideliems“ (DT) ir kokiais atvejais techniką „draudžiama eksploatuoti“ (DE).
Kalbant apie automobilio stiklus, svarbiausias trūkumo klasifikavimo kriterijus yra vieta, kurioje atsirado įdauža ar įtrūkimas. Identiško dydžio defektas vienu atveju gali būti laikomas nereikšmingu, o kitu – jei patenka į vairuotojo tiesioginio matomumo zoną – bus pripažintas „dideliu trūkumu“. T. y. TA centrą teks lankyti dar kartą, prieš tai stiklą suremontavus ar pakeitus.
Šia zona vadinama 300 mm pločio stačiakampis, kurios vidurinė linija eina per vairaračio centrą, viršutinis kraštas sutampa su valytuvų nuvalyto stiklo paviršiaus kreive, apatinė riba – yra linija, išvesta per aukščiausiai vairuotojo pusės apatiniu stiklo valytuvo kraštu nuvalytą stiklo paviršiaus tašką.
TA patikrą pavyks įveikti, jei čia bus tik nežymūs ištrupėjusio stiklo pažeidimai (mažesni nei 3 mm; įtrūkių „spinduliai“ iki 10 mm), bus ne daugiau dviejų tokio pat dydžio įdaužų, o atstumas tarp defektų taškų ne mažesnis kaip 150 mm. Be to, I zonoje stiklo paviršius neturi būti matinis (neskaidrus), neturi būti valytuvų subraižymų, sudarančių matines (neskaidrias) juostas, neleidžiami ir įtrūkimai – „plauko“ pobūdžio įtrūkimai.
Mažesni reikalavimai keliami II priekinio stiklo zonai, kuriai priskiriamas likęs vairuotojo ir keleivio valytuvų nuvalytas stiklo paviršiaus plotas, abipus menamų I zonos ribų. Čia jau toleruojamos šiek tiek didesnės (iki 5 mm; įdaužų „spinduliai“ iki 20 mm) „akutės“ ir „žvaigždutės“, atstumas tarp trijų tokių pažeidimų turi būti ne mažesnis kaip 150 mm. TA kontrolieriai „nedideliu trūkumu“ laikys ir II zonoje esančius „plauko“ tipo įtrūkimus, jei jie neviršys 100 mm. Kaip ir svarbiausioje matomumo zonoje čia stiklo paviršius neturi būti matinis, neturi būti valytuvų subraižymų, sudarančių matines juostas, o stiklas negali būti atsisluoksniavęs.
Dar atlaidžiau vertinami III (juosta žemiau vairuotojo ir keleivio valytuvų nuvalyto stiklo paviršiaus) ir IV zonoje (viršutinis valytuvų šluotelių neliečiamas stiklo paviršiaus plotas) esantys stiklo defektai: jų gali būti ne daugiau kaip 5, išsibarsčiusių ne mažesniu kaip 50 mm atstumu.
Leidžiami nežymūs ištrupėjusio stiklo pažeidimai, kurių diametras iki 5 mm, o įmušimų atšakos 20 mm (apatinėje dalyje) – 40 mm. Įtrūkimų ilgis šiose zonose nėra ribojamas, tačiau įmušimo vietoje gali būti pažeistas tik vienas stiklo sluoksnis, o atsisluoksniavimo požymių neturi būti.
Kodėl stiklui keliami tokie aukšti reikalavimai? Techninių ekspertizių įmonės „Transporto studijos“ direktoriaus pavaduotojas Ramūnas Vėlavičius teigia, svarbiausiai laikomi du dalykai.
„Visų pirma nors stiklas iš esmės yra tvirtas ir ilgaamžis (jo tąsumo jėga didesnė nei metalo), tačiau pažeistas jis praranda 90 proc. tvirtumo. Nuo kėbulo vibracijos ar didesnių temperatūros svyravimų net nedidelis stiklo pažeidimas gali labai greitai išplisti sunkiai prognozuojamomis kryptimis ir trukdyti vairuotojui. Šviesos spinduliai įdaužose ir įskilimuose lūžta taip klaidindami ar blaškydami. Juos galima palyginti su miniatiūriniu akmenuku, įkritusiu į batą, ar krislu akyje. Net jei iš kurį laiką tai atrodys nevertu dėmesio dalyku, vairuotojas kur kas greičiau pavargs ir taps potencialiu grėsmės šaltini visiems eismo dalyviams, – pastebi R Vėlavičius. – Be to, stiklo įdaužos labai trumpina valytuvų šluotelių tarnavimo amžių, todėl matomumo kokybė sparčiai prastėja“.
Net jei stiklo pažeidimai atsiranda tose zonose, į kurias TA kontrolieriai nekreipia dėmesio, patartina kiek įmanoma greičiau pasirūpinti jų „gydymu“.
Specialistai pataria mažuosius stiklo „kraterius“ užklijuoti skaidria plėvele, kad įdaužose neprisikauptų purvo, ir kreiptis į stiklų remontininkus. Nedidelės „akutės“ pripildomos specialia derva, kuri keletą minučių pakaitinus ultravioletiniais spinduliais, sukietėja. Po to stiklą nuvalius ir nupoliravus, suremontuota vieta tampa vos pastebima.
