Karolina Kolosauskaitė
Šiandien Jums papasakosime apie merginą, kuriai galvą apsuko populiarumo nestokojanti „Mazda MX-5“. Būtent šis automobilis yra „kaltas“ dėl to, jog Aistė nusprendė tapti japoniškų automobilių bendruomenės dalimi.
„Tai automobilis, su kuriuo esu susiejusi savo ateities planus, noriu jį tobulinti ir net gi dalyvauti automobilių lenktynėse“, – sako mergina.
Kadangi automobiliai Aistei nėra tik eilinės transporto priemonės, būtų labai keista, jeigu merginos kiekviename žingsnyje nelydėtų automobiliai, su jais susijusi veikla ir žmonės, kurie laisvalaikiu ieško kažkur pasimetusio atsuktuvo antgalio.
(nuotr. Suited Media)
Kiek tau buvo metų, kai supratai, jog jauti meilę automobiliams?
Aistė: Viskas prasidėjo, kai man buvo aštuoniolika metų. Tada dar gyvenau kaime, aplink kurį nevykdavo jokie automobilių renginiai. Tačiau, turiu brolį, kuris tuo metu jau važinėdavo į „Nemuno žiede“ vykstančius renginius. Viskas prasidėjo nuo tada, kai su broliu nuvykome į pirmąjį mano autosporto renginį. Jei gerai pamenu, tai buvo „Honda meet/track day“ renginys. Nuo tada, taip pat, gimė didelė meilė „Honda“ markės automobiliams ir pačiai „JDM“ kultūrai. Dar šiandien gerai prisimenu, du šalia vienas kito stovinčius, trečios kartos „Honda Prelude“ modelius. Tos kėbulo linijos buvo kažkas nuostabaus. Tada ir supratau, kad be automobilių ir autosporto gyventi nepavyks.
(nuotr. Janz Works)
Kolekcionuoji automobilių modelius. Papasakok, nuo ko prasidėjo šis „fetišas“? Kokių išskirtinių modeliukų turi savo kolekcijoje?
Aistė: Viskas prasidėjo, kai gimtadienio proga nuo draugių gavau savo pirmąjį „Volkswagen Bora“ modeliuką. Būdama dar maža norėjau kolekcionuoti modeliukus ir tai buvo puiki pradžia, bei motyvacija pradėti. Iki šios dienos, man jau pavyko perkopti net gi dviejų šimtų vienetų ribą! Pas mane lentynoje puikuojasi tik tikri ir realybėje egzistuojantys modeliai, dauguma iš jų yra senesnių automobilių kopijos. Šioje kolekcijoje išskirčiau turbūt dvidešimties metų senumo „Porsche 911“ modeliuką, „BMW E36“ modeliuką, kurių gauti darosi vis sunkiau, „Toyota Supra“, na ir žinoma savo mylimiausią „Mazda MX-5 NB“, kuris yra beveik identiškas mano realybėje turimai „Mazdai“.
Kuri vektorinius automobilių piešinius. Kur viso to išmokai ir kodėl iš vis sugalvojai užsiimti tokia veikla?
Aistė: Kadangi studijavau reklamos technologijas, jų metu būdavo paskaita, per kurią tekdavo piešti vektorinius piešinius. Turbūt abejonių net ir nekyla, kad mano piešiniai visada buvo susiję su automobiliais ar jų detalėmis. Po truputėlį vis tobulėjau ir vieną dieną gavau pasiūlymą iš vienos drifto komandos, pavadinimu „Krebždesys“, nario pabandyti nupiešti jo sportinį automobilį. Pirmasis užsakymas tikrai labai nustebino ir buvo gana netikėtas, nes klientui net neturėjau galimybės pateikti savo atliktų savo darbų, bet priėmiau tai, kaip iššūkį sau. Kadangi, gautas rezultatas tenkino tiek mane, tiek draugą, tai nusprendžiau susikurti „Instagram“ paskyrą savo darbams ir pavadinau ją „Car.sauce.art“, tad nuo šiol, priimu įvairius užsakymus ir tiesiog mėgaujuosi šia veikla. Ateityje manau užsiimti ir aksesuarų gamyba, todėl ir kilo toks pavadinimas. Kiekvienas aksesuaras lyg padažas ant patiekalo, padaro automobilį dar geresniu.
Pati vairuoji „Mazda MX - 5“ automobilį. Kaip šis automobilis atsidūrė Tavo rankose ir kodėl pasirinkai būtent tokį modelį?
Aistė: Manau dauguma žino „Build Me Up“ video vlogus – tai vat iš ten ir gimė mano meilė „Mazda MX - 5“ modeliams. Tuo metu, kai pradėjau žiūrėti šiuos vlogus, tada dar vairavau „Volgswagen Golf“, kuris man pasirodė neįtikėtinai nuobodus, o ir nebuvo toks patikimas kaip sako tautosaka. Kuomet sugalvojau, kad reikia atsisakyti jo, skelbimuose radau geros būklės, patraukliai atrodantį „MX - 5“, kurio tiesiog negalėjau nenusipirkti.
Kadangi „Mazdą“ norėjau tausoti ir saugoti, vėliau įsigijau „Honda Civic“, su kuriuo važinėju žiemą ir saugojau „Mazdą“ nuo žiemiškų pavojų. Tokiu būdu tapau pilnaverte „JDM“ bendruomenės nare.
(nuotr. Janz Works)
Papasakok apie savo vairuojamą „Mazdą“. Kuo Tau patinka ši mašina? Kokių modifikacijų esi atlikusi ir kokie planai ateityje?
Aistė: Skelbimuose pastebėjau labai geros būklės „NB“ modelį, kuris buvo 1999 metų ir su 1,6 litro varikliu. Tiesiog negalėjau jai atsispirti.
Vos tik įsigijus ją, supratau, kad tai bus daugiau nei eilinis automobilis. Dėl šios priežasties aplankiau daugybę automobilistams skirtų susitikimų, taip pat su šia „Mazda“ išsileidome ir į ilgesnę kelionę.
Kadangi studentiškas biudžetas neleido iškart imtis norimų modifikacijų, rimtesni darbai į priekį pajudėjo sekančiais metais. Žiemą buvo pakeistas variklis (į tokį patį 1,6 litro), vasarą buvo nupirkti reguliuojamo aukščio ir kietumo amortizatoriai, sukurtas automobilio grafinis apipavidalinimo dizainas. Vis dėlto, tai – tik pradžia.
(nuotr. Janz Works)
Ateityje laukia investicijos į kėbulo darbus, grafinio apipavidalinimo dizaino realizavimas ant automobilio kėbulo, saugos lankų ir sportinių sėdynių sumontavimas, nes turiu didžiulį norą treniruotis „Nemuno žiede“.
Šiai dienai aš manau, kad 1,6 litro motoro patenkins mano poreikius lenktynių trasoje, nes noriu išmokti taisyklingai važiuoti pagal numatytas trajektorijas ir išnaudoti visą „Mazdos“ potencialą. Visgi, planai ir norai nuolatos keičiasi, todėl niekas gerai nežino kuo ši „Mazda“ virs, bet tikrai nežadu jos palikti standartinio automobilio būsenoje.
(nuotr. Janz Works)
Matėme, jog pati pradėjai dalyvauti autosporto varžybose. Papasakok nuo ko viskas prasidėjo, kokie buvo pirmieji žingsniai ir su kokiais su sunkumais teko susidurti?
Aistė: Viskas prasidėjo nuo draugo pasiūlymo suvažiuoti su „Honda Civic“ automobiliu „Endurance 333“ lenktynėse. Tuo metu, tai man pasirodė labai puiki mintis, nes pagaliau gavau galimybę išbandyti save „Nemuno žiedo“ trasoje.
Daug ruošiausi šioms varžyboms. Kadangi varžyboms reikėjo pasiruošti ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai, stengiausi lavinti savo vairavimo įgūdžius simuliatoriuje.
Kiekvienose varžybose likdavome ties viduriu bendroje rezultatų lentelėje, tačiau be tinkamų saugos priemonių į šias lenktynes nežadu grįžti. Pradžia sporte buvo padaryta, pamokos, kad saugumo priemonės trasoje yra svarbiausias dalykas, išmokta.
Toliau sekė ne vienas slalomas, sprintas, autokrosas, „F – race 200“ varžybos ir treniruotės „Nemuno žiedo“ trasoje, iš kurių teko ir ne vieną taurę parsivežti.
Kalbant apie sunkumus, šis sezonas buvo kupinas jų. Sezono pradžioje, dėl netinkamai pasirinkto greičio ir trajektorijos, teko padailinti „BMW E36“ šoną į atitvarus, o sezono pabaigoje – išmokti išlipti iš apversto automobilio. Apvirtau „Nemuno Žiedo“ trasoje, nes tai buvo mano pirmas išvažiavimas ant šlapios dangos. Sunkiausia yra morališkai ištverti nuosmukius, bet galiausiai susitaikai su mintimi, kad tai dalis treniruočių ir šios pamokos tik priverčia iš jų pasimokyti ir tobulėti.
Kuris autosporto renginys Tau labiau įstrigo atmintyje?
Aistė: Labiausiai atmintyje įstrigo ralis „Aplink Lietuvą“. Nors ir neteko jame vairuoti, o tik šturmanauti, bet tai buvo išties nelengvas iššūkis tiek man, tiek vairuotojui. Pirmą kartą teko garsiai skaityti kelio knygą, buvo nelengva atsiminti kur kairė ir kur dešinė pusės. Tačiau, trasos apsižiūrėjimas prieš kiekvieną kelio ruožą gelbėjo, kuomet pasimesdavau knygoje.
Didelių gedimų nepatyrėme, o ir avarijų ar nuslydimų iš trasos nebuvo. Stengėmės kuo tvarkingiau suvažiuoti visas rungtis, pirmų vietų nesiekėme, todėl ir trasos įveikimo laikas, nebuvo labai svarbus. Pirmas kartas ralyje „Aplink Lietuvą“ buvo tiek man, tiek vairuotojui, tačiau mums tai atnešė labai puikius rezultatus. Iškovojome trečią vietą savo klasėje ir devintą vietą bendroje įskaitoje.
Tos trys ralio dienos prabėgo labai greit, bet su daugybe nuotykių bei įsimintinų akimirkų. Aišku, smagiausios buvo žvyro trasos dalys, kuriose vairuotojas man liepdavo tik skaičiuoti ratus ir mėgautis neprognozuojamu važiavimu ant nestabilios kelio dangos. Kalbant apie žvyrą, „Weekend Grand Race” varžybos taip pat tapo labai įsimintinos, nes važiuoti jose teko su laimėtu „BMW E39“ automobiliu. Buvo nelengva vienu metu vadovauti suburtai komandai ir tuo pačiu trasoje suvaldyti ne patį stabiliausią automobilį su universalo kėbulu.
Kokias modifikacijas pati sugebėtum atlikti savo automobiliui? Kokį sunkiausią remontą esi atlikusi?
Aistė: Iš manęs mechanikė, kol kas, tikrai nėra gera. Galėčiau pakeisti alyvą ar nuimti kėbulo dalis, tačiau visada noriu ir bandau viso to išmokti kartu su draugais arba „Youtube“ pagalba. Daugelyje vietų susiduriu su stereotipais, kad mechanikės darbas nėra skirtas moterims, todėl daugelis nėra linkęs nei pamokinti, nei leidžia pačiai ką nors daryti. Vis dėlto, mano svajonė – išmokti taisyklingai perrinkti automobilio variklį ar sutvarkyti automobilio važiuoklės gedimus.
(nuotr. Spyglius Photography)
Kaip atrodo Tavo kasdienybė susijusi su automobiliais?
Aistė: Mano socialinių tinklų naujienose dažniausiai puikuojasi tik automobiliai. Darbe, taip pat, kartais pasvajojame apie automobilius, o po darbo dažniausiai aplankau ir garažą. Dažnai mėgstu tiesiog išvažiuoti pasivažinėti su savo automobiliu vakarinėmis miesto gatvėmis praviru stogu ir tiesiog atsipalaiduoti. Visi savaitgaliai būna užimti automobilių renginiais ir kaip mes su draugais sakome: „negalime gyvent be varžybų ir be trasos“.
Žiemą būna truputį liūdniau, nes automobilių renginių beveik nebūna, tačiau tai puiki proga grįžti į garažą ir vykdyti vasarą užsibrėžtus tikslus arba užsiimti vektoriniais automobilių piešimais. Šis sezonas yra pirmasis sezonas, kaip esu „Ivanule Racing Team“ komandos dalis. Buvimas komandoje taip pat įneša į kasdieninį gyvenimą daug autosporto subtilybių.
Kaip manai, ar jau pasikeitė požiūris į vairuojančias merginas? Su kokios replikomis ar kaip tik komplimentais Tau tenka susidurti?
Aistė: Manau, kad jau šiek tiek pasikeitė. Mergina vairuojanti išskirtinesnį automobilį sulaukia tikrai nemažai aplinkinių dėmesio ir pagarbos, tačiau dar tenka susidurti su nusistatymais, kad automobiliai ne merginoms. Pavyzdžiui, nuvykus į servisą bandoma išaiškinti dalykus, kurių net negali būti, nes tu esi mergina ir tikriausiai nieko nesupranti apie automobilius. Tačiau per įvairius autofanatikų susirinkimus neretai susilaukiu pagyrimų, dėl tvarkingai atrodančio automobilio, o praeiviai mielai rodo iškeltus nykščius. Smagiausia išgirsti kai vaikai sako: „Žiūrėk mama, sportinis automobilis važiuoja“. O ten būnu tik aš su savo „Mazdute“.
(nuotr. Janz Works)
Kaip ir Tau, taip ir kitoms merginoms, kartais trūksta motyvacijos ar drąsos žengti tą pirmąjį automano žingsnelį. Ko joms palinkėtum?
Aistė: Palinkėčiau merginoms nebijoti išsiskirti iš minios, nepasikliauti stereotipais ir pirkti įdomius automobilius, kadangi juos tikrai daug smagiau vairuoti. Manau, kad seni automobiliai turi sielą ir palinkėsiu kiekvienai rasti tokį modelį, kuris turėtų Jums giminingą sielą. Padėti visada sunku, bet tam yra puiki frazė: „kartą paragavęs – negali sustoti“.
(nuotr. Suited Media)
Ir pabaigai – trys greitukai-klausimukai:
Karolina Kolosauskaitė
Šiandien Jums papasakosime apie merginą, kuriai galvą apsuko populiarumo nestokojanti „Mazda MX-5“. Būtent šis automobilis yra „kaltas“ dėl to, jog Aistė nusprendė tapti japoniškų automobilių bendruomenės dalimi.
„Tai automobilis, su kuriuo esu susiejusi savo ateities planus, noriu jį tobulinti ir net gi dalyvauti automobilių lenktynėse“, – sako mergina.
Kadangi automobiliai Aistei nėra tik eilinės transporto priemonės, būtų labai keista, jeigu merginos kiekviename žingsnyje nelydėtų automobiliai, su jais susijusi veikla ir žmonės, kurie laisvalaikiu ieško kažkur pasimetusio atsuktuvo antgalio.
(nuotr. Suited Media)
Kiek tau buvo metų, kai supratai, jog jauti meilę automobiliams?
Aistė: Viskas prasidėjo, kai man buvo aštuoniolika metų. Tada dar gyvenau kaime, aplink kurį nevykdavo jokie automobilių renginiai. Tačiau, turiu brolį, kuris tuo metu jau važinėdavo į „Nemuno žiede“ vykstančius renginius. Viskas prasidėjo nuo tada, kai su broliu nuvykome į pirmąjį mano autosporto renginį. Jei gerai pamenu, tai buvo „Honda meet/track day“ renginys. Nuo tada, taip pat, gimė didelė meilė „Honda“ markės automobiliams ir pačiai „JDM“ kultūrai. Dar šiandien gerai prisimenu, du šalia vienas kito stovinčius, trečios kartos „Honda Prelude“ modelius. Tos kėbulo linijos buvo kažkas nuostabaus. Tada ir supratau, kad be automobilių ir autosporto gyventi nepavyks.
(nuotr. Janz Works)
Kolekcionuoji automobilių modelius. Papasakok, nuo ko prasidėjo šis „fetišas“? Kokių išskirtinių modeliukų turi savo kolekcijoje?
Aistė: Viskas prasidėjo, kai gimtadienio proga nuo draugių gavau savo pirmąjį „Volkswagen Bora“ modeliuką. Būdama dar maža norėjau kolekcionuoti modeliukus ir tai buvo puiki pradžia, bei motyvacija pradėti. Iki šios dienos, man jau pavyko perkopti net gi dviejų šimtų vienetų ribą! Pas mane lentynoje puikuojasi tik tikri ir realybėje egzistuojantys modeliai, dauguma iš jų yra senesnių automobilių kopijos. Šioje kolekcijoje išskirčiau turbūt dvidešimties metų senumo „Porsche 911“ modeliuką, „BMW E36“ modeliuką, kurių gauti darosi vis sunkiau, „Toyota Supra“, na ir žinoma savo mylimiausią „Mazda MX-5 NB“, kuris yra beveik identiškas mano realybėje turimai „Mazdai“.
Kuri vektorinius automobilių piešinius. Kur viso to išmokai ir kodėl iš vis sugalvojai užsiimti tokia veikla?
Aistė: Kadangi studijavau reklamos technologijas, jų metu būdavo paskaita, per kurią tekdavo piešti vektorinius piešinius. Turbūt abejonių net ir nekyla, kad mano piešiniai visada buvo susiję su automobiliais ar jų detalėmis. Po truputėlį vis tobulėjau ir vieną dieną gavau pasiūlymą iš vienos drifto komandos, pavadinimu „Krebždesys“, nario pabandyti nupiešti jo sportinį automobilį. Pirmasis užsakymas tikrai labai nustebino ir buvo gana netikėtas, nes klientui net neturėjau galimybės pateikti savo atliktų savo darbų, bet priėmiau tai, kaip iššūkį sau. Kadangi, gautas rezultatas tenkino tiek mane, tiek draugą, tai nusprendžiau susikurti „Instagram“ paskyrą savo darbams ir pavadinau ją „Car.sauce.art“, tad nuo šiol, priimu įvairius užsakymus ir tiesiog mėgaujuosi šia veikla. Ateityje manau užsiimti ir aksesuarų gamyba, todėl ir kilo toks pavadinimas. Kiekvienas aksesuaras lyg padažas ant patiekalo, padaro automobilį dar geresniu.
Pati vairuoji „Mazda MX - 5“ automobilį. Kaip šis automobilis atsidūrė Tavo rankose ir kodėl pasirinkai būtent tokį modelį?
Aistė: Manau dauguma žino „Build Me Up“ video vlogus – tai vat iš ten ir gimė mano meilė „Mazda MX - 5“ modeliams. Tuo metu, kai pradėjau žiūrėti šiuos vlogus, tada dar vairavau „Volgswagen Golf“, kuris man pasirodė neįtikėtinai nuobodus, o ir nebuvo toks patikimas kaip sako tautosaka. Kuomet sugalvojau, kad reikia atsisakyti jo, skelbimuose radau geros būklės, patraukliai atrodantį „MX - 5“, kurio tiesiog negalėjau nenusipirkti.
Kadangi „Mazdą“ norėjau tausoti ir saugoti, vėliau įsigijau „Honda Civic“, su kuriuo važinėju žiemą ir saugojau „Mazdą“ nuo žiemiškų pavojų. Tokiu būdu tapau pilnaverte „JDM“ bendruomenės nare.
(nuotr. Janz Works)
Papasakok apie savo vairuojamą „Mazdą“. Kuo Tau patinka ši mašina? Kokių modifikacijų esi atlikusi ir kokie planai ateityje?
Aistė: Skelbimuose pastebėjau labai geros būklės „NB“ modelį, kuris buvo 1999 metų ir su 1,6 litro varikliu. Tiesiog negalėjau jai atsispirti.
Vos tik įsigijus ją, supratau, kad tai bus daugiau nei eilinis automobilis. Dėl šios priežasties aplankiau daugybę automobilistams skirtų susitikimų, taip pat su šia „Mazda“ išsileidome ir į ilgesnę kelionę.
Kadangi studentiškas biudžetas neleido iškart imtis norimų modifikacijų, rimtesni darbai į priekį pajudėjo sekančiais metais. Žiemą buvo pakeistas variklis (į tokį patį 1,6 litro), vasarą buvo nupirkti reguliuojamo aukščio ir kietumo amortizatoriai, sukurtas automobilio grafinis apipavidalinimo dizainas. Vis dėlto, tai – tik pradžia.
(nuotr. Janz Works)
Ateityje laukia investicijos į kėbulo darbus, grafinio apipavidalinimo dizaino realizavimas ant automobilio kėbulo, saugos lankų ir sportinių sėdynių sumontavimas, nes turiu didžiulį norą treniruotis „Nemuno žiede“.
Šiai dienai aš manau, kad 1,6 litro motoro patenkins mano poreikius lenktynių trasoje, nes noriu išmokti taisyklingai važiuoti pagal numatytas trajektorijas ir išnaudoti visą „Mazdos“ potencialą. Visgi, planai ir norai nuolatos keičiasi, todėl niekas gerai nežino kuo ši „Mazda“ virs, bet tikrai nežadu jos palikti standartinio automobilio būsenoje.
(nuotr. Janz Works)
Matėme, jog pati pradėjai dalyvauti autosporto varžybose. Papasakok nuo ko viskas prasidėjo, kokie buvo pirmieji žingsniai ir su kokiais su sunkumais teko susidurti?
Aistė: Viskas prasidėjo nuo draugo pasiūlymo suvažiuoti su „Honda Civic“ automobiliu „Endurance 333“ lenktynėse. Tuo metu, tai man pasirodė labai puiki mintis, nes pagaliau gavau galimybę išbandyti save „Nemuno žiedo“ trasoje.
Daug ruošiausi šioms varžyboms. Kadangi varžyboms reikėjo pasiruošti ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai, stengiausi lavinti savo vairavimo įgūdžius simuliatoriuje.
Kiekvienose varžybose likdavome ties viduriu bendroje rezultatų lentelėje, tačiau be tinkamų saugos priemonių į šias lenktynes nežadu grįžti. Pradžia sporte buvo padaryta, pamokos, kad saugumo priemonės trasoje yra svarbiausias dalykas, išmokta.
Toliau sekė ne vienas slalomas, sprintas, autokrosas, „F – race 200“ varžybos ir treniruotės „Nemuno žiedo“ trasoje, iš kurių teko ir ne vieną taurę parsivežti.
Kalbant apie sunkumus, šis sezonas buvo kupinas jų. Sezono pradžioje, dėl netinkamai pasirinkto greičio ir trajektorijos, teko padailinti „BMW E36“ šoną į atitvarus, o sezono pabaigoje – išmokti išlipti iš apversto automobilio. Apvirtau „Nemuno Žiedo“ trasoje, nes tai buvo mano pirmas išvažiavimas ant šlapios dangos. Sunkiausia yra morališkai ištverti nuosmukius, bet galiausiai susitaikai su mintimi, kad tai dalis treniruočių ir šios pamokos tik priverčia iš jų pasimokyti ir tobulėti.
Kuris autosporto renginys Tau labiau įstrigo atmintyje?
Aistė: Labiausiai atmintyje įstrigo ralis „Aplink Lietuvą“. Nors ir neteko jame vairuoti, o tik šturmanauti, bet tai buvo išties nelengvas iššūkis tiek man, tiek vairuotojui. Pirmą kartą teko garsiai skaityti kelio knygą, buvo nelengva atsiminti kur kairė ir kur dešinė pusės. Tačiau, trasos apsižiūrėjimas prieš kiekvieną kelio ruožą gelbėjo, kuomet pasimesdavau knygoje.
Didelių gedimų nepatyrėme, o ir avarijų ar nuslydimų iš trasos nebuvo. Stengėmės kuo tvarkingiau suvažiuoti visas rungtis, pirmų vietų nesiekėme, todėl ir trasos įveikimo laikas, nebuvo labai svarbus. Pirmas kartas ralyje „Aplink Lietuvą“ buvo tiek man, tiek vairuotojui, tačiau mums tai atnešė labai puikius rezultatus. Iškovojome trečią vietą savo klasėje ir devintą vietą bendroje įskaitoje.
Tos trys ralio dienos prabėgo labai greit, bet su daugybe nuotykių bei įsimintinų akimirkų. Aišku, smagiausios buvo žvyro trasos dalys, kuriose vairuotojas man liepdavo tik skaičiuoti ratus ir mėgautis neprognozuojamu važiavimu ant nestabilios kelio dangos. Kalbant apie žvyrą, „Weekend Grand Race” varžybos taip pat tapo labai įsimintinos, nes važiuoti jose teko su laimėtu „BMW E39“ automobiliu. Buvo nelengva vienu metu vadovauti suburtai komandai ir tuo pačiu trasoje suvaldyti ne patį stabiliausią automobilį su universalo kėbulu.
Kokias modifikacijas pati sugebėtum atlikti savo automobiliui? Kokį sunkiausią remontą esi atlikusi?
Aistė: Iš manęs mechanikė, kol kas, tikrai nėra gera. Galėčiau pakeisti alyvą ar nuimti kėbulo dalis, tačiau visada noriu ir bandau viso to išmokti kartu su draugais arba „Youtube“ pagalba. Daugelyje vietų susiduriu su stereotipais, kad mechanikės darbas nėra skirtas moterims, todėl daugelis nėra linkęs nei pamokinti, nei leidžia pačiai ką nors daryti. Vis dėlto, mano svajonė – išmokti taisyklingai perrinkti automobilio variklį ar sutvarkyti automobilio važiuoklės gedimus.
(nuotr. Spyglius Photography)
Kaip atrodo Tavo kasdienybė susijusi su automobiliais?
Aistė: Mano socialinių tinklų naujienose dažniausiai puikuojasi tik automobiliai. Darbe, taip pat, kartais pasvajojame apie automobilius, o po darbo dažniausiai aplankau ir garažą. Dažnai mėgstu tiesiog išvažiuoti pasivažinėti su savo automobiliu vakarinėmis miesto gatvėmis praviru stogu ir tiesiog atsipalaiduoti. Visi savaitgaliai būna užimti automobilių renginiais ir kaip mes su draugais sakome: „negalime gyvent be varžybų ir be trasos“.
Žiemą būna truputį liūdniau, nes automobilių renginių beveik nebūna, tačiau tai puiki proga grįžti į garažą ir vykdyti vasarą užsibrėžtus tikslus arba užsiimti vektoriniais automobilių piešimais. Šis sezonas yra pirmasis sezonas, kaip esu „Ivanule Racing Team“ komandos dalis. Buvimas komandoje taip pat įneša į kasdieninį gyvenimą daug autosporto subtilybių.
Kaip manai, ar jau pasikeitė požiūris į vairuojančias merginas? Su kokios replikomis ar kaip tik komplimentais Tau tenka susidurti?
Aistė: Manau, kad jau šiek tiek pasikeitė. Mergina vairuojanti išskirtinesnį automobilį sulaukia tikrai nemažai aplinkinių dėmesio ir pagarbos, tačiau dar tenka susidurti su nusistatymais, kad automobiliai ne merginoms. Pavyzdžiui, nuvykus į servisą bandoma išaiškinti dalykus, kurių net negali būti, nes tu esi mergina ir tikriausiai nieko nesupranti apie automobilius. Tačiau per įvairius autofanatikų susirinkimus neretai susilaukiu pagyrimų, dėl tvarkingai atrodančio automobilio, o praeiviai mielai rodo iškeltus nykščius. Smagiausia išgirsti kai vaikai sako: „Žiūrėk mama, sportinis automobilis važiuoja“. O ten būnu tik aš su savo „Mazdute“.
(nuotr. Janz Works)
Kaip ir Tau, taip ir kitoms merginoms, kartais trūksta motyvacijos ar drąsos žengti tą pirmąjį automano žingsnelį. Ko joms palinkėtum?
Aistė: Palinkėčiau merginoms nebijoti išsiskirti iš minios, nepasikliauti stereotipais ir pirkti įdomius automobilius, kadangi juos tikrai daug smagiau vairuoti. Manau, kad seni automobiliai turi sielą ir palinkėsiu kiekvienai rasti tokį modelį, kuris turėtų Jums giminingą sielą. Padėti visada sunku, bet tam yra puiki frazė: „kartą paragavęs – negali sustoti“.
(nuotr. Suited Media)
Ir pabaigai – trys greitukai-klausimukai:
