sovietmetis

Kaip ir kasmet Mokslo ir žinių dieną miestus užlieja kardelių jūra – gatvėse jų siūlo prekeiviai, mokiniai dovanoja mokytojams, o šie, nešini glėbiais gėlių, keliauja namo. Visgi dėl šios tradicijos netrūksta diskusijų, esą tai sovietinis reliktas, kurio reikėtų atsikratyti.

LGBTQ istorija sovietmečiu yra traumų istorija, sako lyčių studijų ir istorijos mokslų daktarė Rasa Navickaitė. Būti homoseksualiu, trans ar kitaip save identifikuojančiu žmogumi Sovietų Sąjungoje reiškė kęsti patyčias, persekiojimą, priverstinį gydymą ar net kaltinimus pagal tuo metu galiojusį baudžiamąjį kodeksą.

Sovietmečiu gyvenusiems vyrams viena labiausiai traumuojančių patirčių galėjo tapti tarnyba to meto kariuomenėje. Nors tuo metu buvo įgyvendinta visuotinė karo prievolė vyrams, jie jos bandydavo išvengti simuliuodami ligas ar pradėdami studijas universitetuose. Šiandien sovietinė kariuomenė dažnai prisimenama dėl išnaudojimu pagrįstos dedovščinos sistemos, masinio nepritekliaus, korupcijos.

Per Kovo 8-ąją kaip ir kiekvienais metais driekiasi eilės prie tulpių, moterims plūsta sveikinimai su Tarptautine moters diena. Tačiau ką iš tiesų reiškia gėlių dovanojimas, ir kodėl vis mažiau vyrų moterims dovanoja gėles šia proga, o moterys vis mažiau jų gauna.  Istorikas Mindaugas Nefas pabrėžia, kad kovo 8-os dienos šventimo būdas dovanojant gėles išpopuliarėjo sovietmečiu.

Religinės mažumos Lietuvoje iki šiol yra stigmatizuojamos, tam didelę įtaką turėjo sovietmetis, kurio metu siekta, kad visuomenėje visi būtų vienodi. „Santvarka pasikeičia, bet visuomenė taip greitai nepasikeičia. Stereotipai, štampai – egzistuoja“, – taip apie Lietuvoje esančias religines mažumas kalbėjo religijos sociologė Milda Ališauskienė.

Grupė parlamentarų siūlo Seimui priimti įstatymų pataisas, sudarančias galimybę iš miestų bei miestelių reprezentacinių vietų deramai perlaidoti Sovietų Sąjungos karių palaikus į kapines. Jas inicijavęs Seimo Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ seniūno pavaduotojas Domas Griškevičius siūlo suteikti teisę Vyriausybei nustatyti Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos karių palaikų perkėlimo ir laidojimo vietos įamžinimo, pažymėjimo tvarką.

Statomos klizmos, specialus krūtų spenelių apruošimas, artimųjų nebuvimas šalia, gimdymas priverstine padėtimi – tai dabar ne vieną jauną moterį išgąsdintų, tačiau būtent taip gimdymai vykdavo sovietmečiu. Ilgametę patirtį turinčios akušerės dalijasi prisiminimais, darbo gimdykloje kasdienybe sovietmečiu ir pirmaisiais nepriklausomybės metais.

Nors praėjo daugiau nei 30 metų Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, anksčiau atlikti tyrimai rodo, jog apie 30 proc. visuomenės vis dar teigiamai vertina sovietmečio laikotarpį ar jam prijaučia. Jie įvardija visą eilę priežasčių – vieniems atrodo, kad tuo metu žmonės buvo vieningesni ir daugiau bendravo, kiti mini ekonomines sąlygas – nemokamai dalijamus butus, ar privatizuotus kolūkius.

Sovietų okupacijos žala Lietuvai praktiškai neišmatuojama, ypač jei įvertinsime ir dvasinius praradimus. Norma tapęs alkoholizmas ir vagystės darbe, nepasitikėjimas valdžia ir aplinkiniais, slapukavimas ir gyvenimas su dvigubu dugnu.

Sovietų okupacijos žala Lietuvai praktiškai neišmatuojama, ypač jei įvertinsime ir dvasinius praradimus. Norma tapęs alkoholizmas ir vagystės darbe, nepasitikėjimas valdžia ir aplinkiniais, slapukavimas ir gyvenimas su dvigubu dugnu.

Rusija nusprendė vėl atgaivinti sovietmečiu veikusius kontržvalgybos padalinius „Smerš“, o 2024 m. sausio pradžioje paviešintuose vaizduose matyti operatyvininkai, dėvintys uniformas su „Smerš“ antsiuvais, socialiniame tinkle „X“ pranešė Didžiosios Britanijos gynybos ministerija. Apie tai, kad vėl bus steigiama „Smerš“, rusų politikai paskelbė 2023 m. gale.

Vyriausybei šių metų biudžete neskyrus lėšų, Seimo sudaryta vadinamoji Desovietizacijos komisija, vertinanti nuo sovietmečio likusius viešuosius užrašus ir simbolius, dirba be atlygio.  Komisiją aptarnaujantis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) teigia, kad komisijos veiklai lėšų numatyta tik 2024 metų biudžete, todėl negalės atlyginti už šiemet vykusius posėdžius.

Nors apie psichinę sveikatą kalbame vis daugiau, sovietmečiu taikyti psichiatrijos metodai vis dar lieka mažai tyrinėjama tema. Dažnai sovietmečio psichiatrija siejama išskirtinai su  disidentų persekiojimu, nors iš tiesų ligoninėse buvo įvairių pacientų – daugelis jų buvo gydomi žiauriais, žmogaus teises pažeidžiančiais būdais. Vis dėlto, nuo praeities klaidų suvokimo priklausys mūsų visų psichinė sveikata.

Susitikimo su draugais ar giminaičiais metu neretai būna vartojami alkoholiniai gėrimai. Žmonės juos vartoja norėdami atsipalaiduoti, lengviau bendrauti su kitais asmenimis, tačiau kartais nekaltas išgėrimas gali baigtis priklausomybės liūnu, iš kurio vėliau bus sunku išlipti. Kaip pasirūpinti savo ir artimųjų sveikata, neįklimpti į priklausomybių liūną ir kada jau reiktų kreiptis pagalbos, laidoje „Sveikatos DNR“ kalba Priklausomybės ligų centro gyd.

Nors pagal laimės indekso rodiklius Lietuva nėra žemoje vietoje, kai kurie žmonės teigia, kad yra nelaimingi. Apie tai, kodėl žmonės net ir turėdami socialines garantijas gali jautis nelaimingi naujienų portalo tv3.lt tinklalaidėje „Sveikatos DNR“ pasakoja Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro vadovas, gydytojas psichiatras Martynas Marcinkevičius.

Būti mama anaiptol nėra lengva. Darželiuose trūksta vietų, išmokos vaiko auginimui yra gerokai per mažos, o ką jau kalbėti apie fizinius vargus, kuriuos tenka iškęsti. Sovietmečiu mamos apie tokius vargus galėjo ir pasvajoti – į darbus jos sugrįždavo praėjus vos dviems mėnesiams nuo gimdymo, o finansinės parama buvo menka. Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotoja dr.

„Dolerinės“ parduotuvės, rezervuotos eismo juostos ir akivaizdus melas. Sovietinėje visuomenėje buvo gausu paradoksų, su kuriais gyventojai buvo priversti susitaikyti. Sveikiname atvykus į komunistų pasaulį. ALKOHOLIS Degtinė svaigino gyventojus Sovietų darbininkai degtinei vidutiniškai išleisdavo pusę mėnesinio atlyginimo. Jie gerdavo iš esmės norėdami pamiršti savo apgailėtinas gyvenimo sąlygas ir priespaudą.

Kodėl Vakarai taip dvejoja dėl aiškios Ukrainos pergalės? 1991 metų rugpjūtį tuometinis JAV. Prezidentas George'as H.W. Bushas buvo Kijeve, kad patartų ukrainiečiams nesiekti valstybingumo. Likus tik kelioms savaitėms iki Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo ir likus keliems mėnesiams iki Sovietų Sąjungos žlugimo, Bushas susirūpino dėl sovietų valdžios žlugimo.

Klaipėdos miesto savivaldybės taryba trečiadienį pritarė sprendimui nukelti Karių kapinių skulptūrinę grupę, žyminčią Sovietų Sąjungos karių palaidojimo vietą. Priėmus šį sprendimą, bus demontuojama kompozicija, kurią sudaro du vertikalūs balto betono skydai, tarp jų nuleistas kalavijas bei jo rankeną puošianti ąžuolo lapų girlianda, bei paminklas, kurį sudaro postamentas, bronzinė trijų karių skulptūrinė grupė ir rausvo granito penkiakampės žvaigždės formos amžinosios ugnies įrenginys.

Mumyse dar daug sovietmečio, bet jo likučius bandome išpurtyti kas kaip mokame. Vieni griebiasi smurto ar savidestrukcijos, kiti – vėliavų, kryžių ir mitingų už kažką, ko tiksliai nesupranta, na, o treti rašo knygas ir stengiasi suvokti dalykus, kurių beveik neprisimena. Pasak mokslininkų, tyrinėjančių sovietmečio atspindžius dabartyje, mes jau suprantame savo žaizdas ir pamažu atsiveriame, nors kelias iš sovietinių pinklių ir nėra lengvas.

Praėjusią savaitę Lietuvos mokyklose abiturientai minėjo Paskutinio skambučio šventę. Komentatoriams socialiniuose tinkluose į akiratį pateko Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos abiturienčių apranga. Jų įsitikinimu, rudai juodas uniformas vilkėjusios moksleivės aukština sovietinius reliktus, o tai – netinkamas elgesys vykstančio karo Ukrainoje kontekste. Visgi mokyklos vadovė ir istorikai juos ramina – tai tarpukario laikų aprangos.

Vilniaus savivaldybė parengė planą, kaip atkurti sovietmečiu sunaikintą senąją Žydų gatvės trajektoriją ir kvartalo erdves. Kaip penktadienį pranešė Vilniaus savivaldybė, rekonstruojant istorinę XVI amžių menančią Žydų gatvę ir architektūriniais akcentais būtų siekiama pažymėti ir Vilniaus Didžiosios sinagogos, sugriautos per Antrąjį pasaulinį karą ir sovietmečiu, buvusią teritoriją.

Neringoje stūksojęs sovietinis paminklas buvo uždengtas.  Apie tai socialinio tinklo „Facebook“ grupėje „Mūsų Neringa“ pranešė vietos gyventojas.  „Pabodus laukti kol Neringos sprendimų priėmėjai krūpčiodami vietoje galiausiai imsis sovietinio palikimo naikinimo klausimo, veiksmų ėmėmės patys. Užteks žiūrėti į nepageidaujamas sovietinio „išlaisvintojo“ akis. Slava Ukraini!“ – rašo vietos gyventojas.

Palangos taryba pritarė siūlymui demontuoti kurorto centre esantį obeliską su sovietine simbolika, ketvirtadienį socialiniame tinkle pranešė Palangos meras Šarūnas Vaitkus. „Šiandien posėdžiavusi Savivaldybės taryba vienbalsiai pritarė siūlymui demontuoti Palangos centre esantį obeliską su sovietine simbolika. Karių palaikai nebus iškelti“, – pranešė meras.

Teniso aikštyną Palangoje statyti ėmęsis tenisininkas savame sklype atkasė sovietmečiu statytą, vadinamą Molotovo linijos bunkerį. Statinį apžiūrėję paveldosaugos ir turizmo ekspertai teigia, kad tai ne tik istorijos dalis, bet gali tapti ir puikiu turistų traukos objektu. Lietuvoje esą jie dar per menkai išnaudojami. Sklypo savininko atstovas siūlo visuomenės atsiklausti, ar verta saugoti šį sovietmečio palikimą.

Daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų mano, kad sovietmečiu statytų paminklų ir kitų objektų griauti negalima. O įvairių sovietinių reliktų, panašu, Lietuvoje apstu. Sovietinių karių kapinės ir įvairūs monumentai su sovietine simbolika vis dar puikuojasi miestų ir miestelių centruose ir aikštėse. Apžvalgininkas Marius Laurinavičius sako, kad tokie monumentai kiršina visuomenę ir tarnauja kaip ideologinis ginklas, tad turi būti pašalinti.

Sovietinį maistą supa daugiau mitų nei, veikiausiai, bet kokį kitą ano meto reiškinį. Dalis sovietmetį menančių lietuvių savo jaunystės tortus ir kotletus prisimena it per rožinius akinius, kai išties sovietinis maistas Lietuvoje sukeldavo ir apsinuodijimų, kurie baigdavosi mirtimi. O kur dar ir sovietinės parduotuvės, kur norimo maisto eilėse tekdavo laukti ištisas valandas, o tikrai gardesnį kąsnelį gauti pavykdavo tik per blatą arba einant aukštas pareigas.

Norma tapęs alkoholizmas ir vagystės darbe, nepasitikėjimas valdžia ir aplinkiniais, slapukavimas ir gyvenimas su dvigubu dugnu. Taip daugeliui atrodė sovietinė kasdienybė.

Dešimtmečius diskusijų keliantis sovietmečio veikėjo ir rašytojo Petro Cvirkos sostinėje esantis paminklas bus nukeltas penktadienį. Tai BNS ketvirtadienį patvirtino Vilniaus vicemeras Valdas Benkunskas. „Po tarybos sprendimo dėl paminklo nukėlimo įvykdytas pasirengimas. Rytoj nuo ryto „Grinda“ ir jos subrangovai pradės darbus, pirminis planas yra viską rytoj ir pabaigti, sutvarkyti teritoriją ir nukelti patį paminklą“, – sakė vicemeras.

80-metį perkopusi pensininkė iš Panevėžio rajono sugalvojo įgyvendinti svajonę. Prieš kelerius metus sumanė buvusią Raguvos miestelio pirtį paversti senojo kino muziejumi. Ir buvusios kino mechanikės gyvenimas vėl ėmė suktis iš naujo. O praeito amžiaus kino mechanikos prietaisai vis dar veikia. Raguviškė Marytė paleidžia juostą, jungia kino projektorių ir ant ekrano ima rodyti praeito amžiaus filmuką. Net du senjorės turimi kino aparatai iki šių dienų puikiai veikia.

Lietuvos meno pažinimo centre „Tartle“ rugsėjo 9 d. atidaroma nauja paroda „Laisvėje ir nelaisvėje. Lietuvos dailė 1945–1990“, kviečianti pažinti dailę sovietmečiu. Meno pažinimo centras nuolat skatina lankytojus mene ieškoti istorijos, tad naujausia ekspozicija kvies įsigilinti į Lietuvos dailės ir kultūros virsmus po Antrojo pasaulinio karo ir suprasti, kokią įtaką kūrėjams turėjo sovietinis režimas.

Trims praėjusio amžiaus viduryje iš Vilniaus universiteto totalitarinio režimo pašalintiems tautiečiams šiandien – teisingumo akimirka. Universiteto rektorius įteikė jiems simbolinius „atminties diplomus“, kuriais šiuos žmones grąžina į bendruomenės gretas. Neteisėtai pašalintųjų iš Vilniaus universiteto gali būti tūkstantis. O išmesdavo režimas studentus dėl ideologinių priežasčių – neva netinkamos tautybės, trispalvės turėjimo ar net neįtikusio įrašo užrašų knygelėje.

Vis dar nuskambanti frazė, kad sovietmečiu gyventi buvo geriau, retai pagrindžiama konkrečiais faktais ar skaičiais. Istorikų ir ekonomistų teigimu, anuomet siautėjęs chroniškas prekių ir paslaugų deficitas leido lietuviams susitaupyti, tačiau terpės, kur galėtų išleisti sukauptus pinigus ar pasigirti užgyventais turtais, šie neturėjo ir negalėjo.

Pakišti vokelį ar įteikti saldainių su brendžiu dėžutę? Tokie klausimai, deja, vis dar kyla šių dienų pacientams, minantiems ligoninių koridorius ar leidžiantiems dienas baltose palatose. Istorikai atskleidžia, kur slypi kyšių gydytojams šaknys, kodėl sovietmečiu tokios „dovanėlės“ prilygo vietos užleidimu močiutei viešajame transporte ir kokie buvo įkainiai, bei kuo medicinos sistema skyrėsi tarpukariu.

Birželio pabaigoje lietuvius pasiekė žinia, kad tarp Vilniaus ir vasaros pramogų sostinės Palangos kartą per savaitę pradeda kursuoti lėktuvai. Komerciniai keleiviniai skrydžiai, panašu, nepasiteisino, nes jau liepos 20 d. šie buvo nutraukti. Tačiau šalies istorijoje būta laikų, kai lėktuvai į pajūrį iš sostinės kasdien kildavo 20 kartų, o bilietas į vieną pusę kainavo kaip du degtinės buteliai.

Jei dabar abiturientai jaučiasi lengvai apsvaigę nuo universitetų, studijų programų gausos ir galimybių, ką veikti užvėrus mokyklos duris, tai tarybinio studento norams vietos nebuvo. Baigęs mokyklą ir nusiteikęs krimsti karčią sovietinės aukštojo mokslo sistemos šaknį, jis tegalėjo pretenduoti į vieną specialybę viename universitete.

Visiems gerai žinoma tezė, kad sekso sovietmečiu nebuvo, seniausios pasaulyje profesijos atstovėms tuometinėje Lietuvoje greičiausiai išspausdavo ironišką šypseną lūpų kampučiuose. Deja, lygiai taip joms netrūko ir baimės už savo pasirinkimą, mat komunistai, priešingai nei tarpukariu, jas bausdavo pačiomis griežčiausiomis represinėmis priemonėmis.

Poreikis turėti stogą virš galvos – natūralus ir neabejotinas kiekvieno žmogaus siekis, tiesa, ne visada laikytas kiekvieno teise laisva valia pasirinkti, kur ir kaip gyventi. Būtent sovietų santvarka Lietuvoje, kontroliuodama visuomenės gyvenimo sritis nuo A iki Z, ir verslumą laikydama didžiuoju blogiu, nuomos rinką pavertė nelegalia veikla.

Įsisiūbavus pavasariui Sovietų Sąjungoje įsisiūbuodavo ir visos pavasarinės šventės. O jų buvo net keletas. Balandį švęstas Lenino gimtadienis, jo metu sovietiniai žmonės privalėjo tvarkytis ar bent jau imituoti gamtos tvarkymą. Vos už kelių dienų tie patys žmonės jau buvo laisvai-privaloma tvarka kviečiami į gegužės 1-osios paradą, o dar po savaitės, švęsta pergalės diena. Tiesa, ne visi šias šventes mėgo ar noriai jose dalyvaudavo.

Sovietinė nostalgija, regis, kankina ne tik mokytojas ir dėstytojas, bet ir politikus. Buvęs socialdemokratų partijos narys, buvęs valstiečių-žaliųjų sąjungos atstovas Marijampolės savivaldybės taryboje, o dabar vienas iš Krikščionių sąjungos kūrėjų, medikas Gediminas Akelaitis „Facebook“ nedviprasmiškai ilgisi geresnių laikų, kai „valkatos gaudavo parų, buvo aštuonmetės mokyklos, vyko šokiai“, o štai dabar – užkaltos sodybos, paleisti šunys. Tiesa, politikas sako, kad buvo ne taip suprastas.

Tarybinės moters portretas ne vienam yra užstrigęs ties nuvargusios moters, tempiančios pilnas rezgynes maisto produktų, vaizdu. Visgi moterų gyvenimai sovietiniais laikais nebuvo tik sunkūs, o ir laisvių bei teisių jos turėjo gerokai daugiau nei bet kada prieš tai. Sovietų Sąjungoje, o ir sovietinėje Lietuvoje, moteris visų pirma matyta, kaip darbininkė ir aktyvistė, o tik tada, kaip moteris, motina ar žmona.

Medžiojantys ir svarbiausius reikalus aptariantys vyrai, vaizdas toks pat senas, kaip pati medžioklė. Visgi Lietuvoje vos prabilus apie medžioklę prisimenama ne šlovinga šios senos pramogos istorija, bet sovietiniai laikai, kai partiniai sekretoriai miške aptardavo politinius reikalus, kurdavo ir griaudavo karjeras ir net spręsdavo sienų reikalus.

Mokytojos, skleidžiančios keistas ir net prieštaringas idėjas savo mokiniams, byra tarsi ir gausybės rago. Nespėjus nutilti Klaipėdos Vydūno gimnazijoje kilusiam skandalui, kur rusų kalbos mokytoja su nostalgija kalbėjo apie sovietmetį ir Putiną, ir štai išlindo Kauno kolegijos dėstytoja, kuri studentams aiškina, apie netrukus ateisiančią apokalipsę, maisto stygių ir privalomą senukų eutanaziją. Šios dėstytojos „teorijos“ neliko nepastebėtos.

Už dantų gydytojo kabineto tirtantys žmonės ir naujagimius tik per ligoninės langą galintys pamatyti tėvai, buvo sovietinės medicinos kasdienybė. Tai, kaip ir vienodomis dryžuotomis pižamomis papuošti bei ligoninėse uždaryti pacientai, anuomet nieko nestebino. Tokios buvo taisyklės, sąlygos ir galimybės.

Sąvartynai kiekviename kolūkyje, į upelius pilamas amoniakas, atviros srutų duobės ir kritusių gyvulių gaišenos viso kaimo akivaizdoje buvo sovietmečio Lietuvos kasdienybė. Aplinkos apsauga, ekologija ir švari gamta sovietmečiu rūpėjo retam, ekologinės katastrofos ar mokslininkų tyrimai, kaip užterštumas kenkia žmonėms, buvo slepiami. O štai miestų vandens nuotekos pradėtos valyti tik įpusėjus septintam dešimtmečiui ir Lietuva čia pirmavo visoje Sovietų Sąjungoje.

Cirko artistu vaikystėje svajojęs tapti Anatolijus Nagijevas 80-aisiais be atodairos puldinėjo ir žudė moteris, pasižymėjo ypatingu šaltakraujiškumu ir žiaurumu. Išgarsėjo tuo, kad savo aukas rinkosi pagal „panašumą į Alą Pugačiovą“. Rusijos estrados primadona ir pati buvo tapusi jo taikiniu ir išgelbėjo ją tik atsitiktinumas.  Anatolijus Nagijevas gimė 1958-ųjų sausio 26-ąją Irkutske. Be jo šeimoje augo dar du vaikai.

Įsivaizduokite, kad Jūs priklausote autoritarinio režimo elitui. Valstybės lyderis sunkiai serga ir miršta, o elitas, kuriam priklausote ir Jūs, susiduria su aštriu klausimu, kaip pranešti visuomenei, kad jų lyderis mirė, ką daryti, kad nesugriūtų taip kruopščiai ręsta autokratinė valstybė ir kaip palaidoti lyderį, kad visas pasaulis išgirstų siunčiamą žinutę – valstybė, kurioje gyvenate, yra pati geriausia.

Juokas visais laikais gelbėjo žmones nuo sunkių išgyvenimų ir absurdiškų valdžios sprendimų. Visgi, juokas Sovietų Sąjungoje reiškė dar daugiau: už gerą anekdotą, vietoje ir laiku pasakytą aštrią frazę ar politinį kupletą galima buvo atsidurti Sibire ar saugumo tarnybų belangėje, o pasakoti anekdotus nebuvo drąsu net artimiems draugams. Tais laikais viskas, net sienos, turėjo ausis, o sovietinių virtuvių sienų ausys girdėjo daugiau už visas kitas.

Leonidas Brežnevas buvo žmogus, beveik ilgiausiai valdęs Sovietų Sąjungą, asmuo, apie kurį buvo sukurta daugiausiai anekdotų ir tas, kurio antakiai ir pomėgis bučiuoti politinius bičiulius įkvėpė ne vieną žmogų. Šis Sovietų Sąjungos lyderis 18 metų vairavo šalį tarp politinių rifų, ekonominių seklumų ir ekologinių katastrofų. Tiesa, būta ir šviesių akimirkų, valdant L. Brežnevui pasitaisė santykiai su Vakarais, sukurtas „brandus socializmas“ ir sovietiniai žmonės ėmė gyventi patogiau.