skalvijos

Prieš savaitę buvo pateiktas reportažas iš pirmosios diskusijos „Kultūra | Politika. Išgirskime vieni kitus“.  Praėjusį antradienį, vasario 13 d., Meno forte įvyko ir antroji, į kurią su nevyriausybinio kultūros sektoriaus atstovais kalbėtis atvyko politikai iš dar penkių kandidatus į Vilniaus miesto tarybą iškėlusių partijų.

Tuo metu, kai ekonomistai aptarinėja trečiosios, po pramonės ir paslaugų, kultūros industrijos  revoliucijos plėtrą, teoretikai mano suradę formulę, leidžiančią sukurti klestinčios ekonomikos miestą, kurio pagrindas – kultūra.  Europos Sąjungoje kultūra jau vertinama ekonominiais matais, darbo vietų kūrimu ir indėliu į įvairių šalių BVP, o Lietuvoje artėjant savivaldybių rinkimams politinių partijų programose kultūrai vis dar skiriama mažai dėmesio.

Gaila, šią savaitę dar nekartojama rusų melodrama „Man neskauda“. Jaučiu, jei tas faktas nutols, manęs, apsirikusio, laukia S.Husseino likimas. Šeštadienis Kažkaip anksčiau teleprogramose neužtikdavau (ar pražiūrėjau?) amerikinės 1997 metų dramos „Kaip meluoti Amerikoje“ (BTV, 13.45 val., o dar  kartojama rytoj per TV1000 kanalą, 17.00 val. ir poryt per tą patį – 11.00 val.

Baigiasi kinematografiniai metai. Norint laikytis pernai deklaruoto principo – pakalbėti tik apie repertuarą, vadinasi, tuos kino kūrinius, kurie oficialiai (nors ir minimaliai) demonstruoti mūsų krašte, -- nelauktai iškyla visai nenumatyta problema. Buvo gausybė festivalių, savaičių, vadinasi, visokio kinematografinio erzelio, bet surinkti 10 konkrečių reikšmingų pozicijų, pasirodo, beveik neįmanoma.

Kino savaitė bent kai kuriomis dienomis – išties įdomi. Nebe taip daug pasikartojimų, yra ir premjerų ir iki šiol nedovanotinai apeitų juostų. Šeštadienis Jeigu mėgstate gabų ir nekvailą aktorių Russellą Crowe, šiandien galite suspėti išvysti net du jo vaidmenis. Išraiškingame nuotykių filme su politiniu pamušalu – „Įkaitas“ (LNK, 19.05 val.) – jis įtikinamai vaidina britų slaptųjų žvalgybų genijų, dirbantį pramanytoje Lotynų Amerikos šalyje Tecaloje.

Kaip minėjau pačioje pirmojoje „Baltos varnos“ atkarpoje, atskrįs ji nelabai dažnai, nes tam ir sumanytas toks pavadinimas. Kranksėdama apie nestandartinius, nekomercinius, žodžiu, kitokius filmus, kurie Lietuvoje ne tokie jau dažni, ji ir negali išvien čia plasnoti. Dabar „Omni.lt“ pasiūlė išrinkti 10 labiausiai – iš Varnos regėjimo taško - patikusių praėjusių metų filmų. Sutikęs, paaiškinsiu principą.

Kino kritikai visas situacijas komentuoja dviem požiūriais: arba cituoja frazę iš Raimondo Vabalo filmo „Birželis, vasaros pradžia“, jog mūsų laukia baisūs dalykai – ne kažkas mirs, žus, išduos, bet – „niekas nesikeis“; arba mato ateitį visiškai katastrofistiškai ir iš blogų variantų renkasi patį blogiausią. Abu požiūriai nekelia optimizmo, ir niekad nebuvau linkęs jiems pritarti. Bet laikui bėgant gyvenimas dažnai priverčia sutikti.