rūta bubelienė

„Matau aplinkui daug kerštingų žmonių, o jau meilės reikaluose kerštaujama be jokio saiko, ypač čia pasižymi moterys. Iš kur tik imasi tie bjaurūs dalykai?“ – stebisi Visalva iš Vilniaus r. Atsako psichologė Rūta Bubelienė. Kerštas atrodo daugumai normalus ir natūralus atsakas į patirtą įžeidimą ar praradimą. Savo prigimtim tai – pirmykštis veiksmas, infantili savigyna, primityviausias teisingumo aktas, neva atkuriantis jėgų pusiausvyrą. Kerštauja vaikai, katės šunys.

 „Ką psichologė pasakytų apie mirties bausmės taikymą tokiems išsigimėliams, kurie prievartauja ir žudo nekaltas merginas? Aš pati manau, kad ir to jiems būtų maža. Bet galbūt tai atgrasytų juos žudyti? – klausia Valentina iš Pabradės. Atsako psichologė Rūta Bubelienė. Šis „Valstiečių laikraščio“ skaitytojos klausimas labai rimtas, o po jo išsakyta nuomonė, sakyčiau, labai simptomiška, rodanti grėsmingas visuomenės dalies nuotaikas.

„Visos moterys nori jauniau ir gražiau atrodyti, ir aš nesu išimtis. Bet kas negerai mano draugei, kuri, neturėdama didelių defektų, pasiryžo operuotis veidą?“ – nuogąstauja 40-metė Violeta iš Marijampolės. Atsako psichologė Rūta Bubelienė. Jeigu toji draugė, Violeta, jums artima, galbūt galite nujausti tokio jos pasiryžimo motyvus arba bent jau mėginti apie tai su ja pasikalbėti.

„Iš mano vyro, galvoto žmogaus, trys gatvėje sutiktos apskretusios čigonės sugebėjo išvilioti vestuvinį žiedą! Jis tuo metu buvo visiškai blaivus, bet tarsi nesavas. Kokie čia čigoniški monai?“ – klausia Adelė iš Lavoriškių k. (Vilniaus r.) Atsako psichologė Rūta Bubelienė. Nei galvotumas, nei blaivumas kartais neapsaugo žmogaus nuo kvailų poelgių – tokiu ir pavadinčiau jūsų vyro bendravimą su čigonėmis gatvėje.

„Mano vyras labai įskaudino mane savo neištikimybe, o dabar prašo atleidimo, nori išsaugoti šeimą. Ir aš noriu, bet negaliu jam taip paprastai imti ir atleisti“, – guodžiasi Vlada iš Šiaulių r. Atsako psichologė Rūta Bubelienė. Labai gerai, kad jūs, gerbiama Vlada, visgi norite atleisti, nors dar negalite to padaryti. Neįmanoma atleisti greitai ir paprastai, jei skriauda didelė ir gili, o santuokinės neištikimybės atveju taip ir būna, ypač jei išduoda mylimas žmogus.

„Mano seseriai labai nepasisekė su vyru girtuokliu, tačiau ji iš paskutiniųjų stengiasi pastatyti savo vaikus ant kojų. Aš juos paremiu, ypač vyresniąją sesers dukrą, o ji jau abiturientė. Dukterėčia mokosi vidutiniškai ir nė negalvoja, ką toliau veiks. „Man vis tiek niekas nesiseks, kad ir ką daryčiau“, – kartoja kaip užsukta. Kaip jai iš galvos išmušti tokią kvailą mintį?“ – klausia skaitytoja Laimutė iš Trakų r. Atsako psichologė Rūta Bubelienė.

„Iš kur atsiranda tokie erodai kaip Vladimiras Putinas? Gal jam padėtų psichiatras?“ – klausia skaitytoja Stasė iš Raseinių. Atsako psichologė Rūta Bubelienė. Galvą dedu, gerbiama Stase, kad ir pas psichologą V.Putinas neapsilankytų, o psichiatrai bejėgiai jam padėti, ir savo valia Rusijos vadovas su jais nesikonsultuos.

„Mūsų 18 metų dukrą paviliojo kažkokie sektantai. Ji užsisklendė, vakarais dingsta iš namų, į jokias kalbas nesileidžia. Labai išgyvename dėl to... Kaip dukrą iš ten išplėšti?“ – klausia vilnietė p. Marina. Atsako psichologė Rūta Bubelienė. Tik ne prievarta, ponia Marina! Jėgos panaudojimas čia gali tik pakenkti.

„Man jau galva ūžia nuo tų žinių. Tik įsijunk radiją, televizorių – skandalai, korupcija, mafija... Jei nesiklausai, tai kaimynė viską tau iškloja. O kitą dieną paaiškėja, kad visa tai buvo netiesa... Ir kuo mums, paprastiems žmonėms, tikėti?“ – nerimauja Pranė iš Skuodo rajono. Atsako psichologė Rūta Bubelienė. Pritariu jums, Prane: iš tikrųjų šiandien esame tiesiog bombarduojami informacija.

„Nebegaliu gyventi su savo vyru, nes jis pavyduliauja net stulpui, pro kurį praeinu. Ne, jis nėra girtuoklis, bet visada buvo labai pavydus, maniau, praeis, išsišėls, bet ir gimus vaikams reikalai nepasitaisė. Ar yra kokių nors vaistų nuo tokios ligos?“ – teiraujasi 44-erių vilnietė Agnė. Atsako psichologė Rūta Bubelienė. Deja, nuvilsiu jus, Agne: liguistas pavyduliavimas nepagydomas, kaip nepagydoma ir beprotiška meilė.

„Mano paauglių anūkų nuo kompiuterio neatplėštų net pasaulio pabaiga. Jie valgo pasidėję lėkštę priešais jį, ruošia pamokas. Tarsi liga kokia! Net mergaitės jų nedomina. Z.Kemlickaitė per radiją sakė, kad ta kompiuterių karta jai kelia nerimą: žmonės protingi, bet vieniši, nemoka bendrauti. Jeigu tik tiek... Kas gi iš tų vaikų išaugs?“ – sielojasi kaunietė Stanislava.