paukščių takas

Antradienį paskelbtame moksliniame darbe nurodoma, kad astronomai nustatė didžiausią ligi šiol atrastą juodąją skylę Paukščių take, kurios masė yra 33 kartų didesnė nei Saulės. „Gaja BH3“ pavadinta juodoji skylė buvo atrasta „netyčia“, analizuojant Europos kosmoso agentūros misijos „Gaja“ metu surinktus duomenis, naujienų agentūrai AFP papasakojo Pasquale Panuzzo, vienas iš Paryžiaus observatorijos Nacionalinio mokslinių tyrimų centro (CNRS) astronomų.

Jungtinių Valstijų mokslininkams pavyko nuotraukoje užfiksuoti pirmąją mūsų – „Paukščių tako“ – galaktikos širdyje esančią juodąją skylę. Iki šiol mokslininkai buvo nufotografavę tik juodąją skylę, esančią kitoje galaktikoje. Kaip atrodo net 4 milijonus kartų už Saulę masyvesnis objektas? Milžiniška juodoji skylė „Sagittarius A star“ slypi mūsų – „Paukščių tako“ – galaktikos širdyje ir yra pirmoji, kurią pavyko užfiksuoti nuotraukoje.

Prieš trisdešimt penkerius metus mokslininkai atrado, kad aplink mūsų galaktikos centrą yra paslaptingų ilgų magnetinių gijų. Jų kilmė glumino mokslininkus dešimtmečius, tačiau nauji stebėjimai gali pakeisti tai, ką šiuo metu apie juos žinome.

Rugpjūčio 12-ąją, antrą valandą nakties, šiauliečiui Gintarui Staneliui pavyko užfiksuoti neįtikėtino grožio ir ryškumo kadrą, kuriame – Paukščių takas ir krentančios žvaigždės. Rugpjūčio mėnesį toki vaizdai tikrai nėra retenybė. Nuo seno žinoma, kad paskutinį vasaros mėnesį galima tikėtis meteorų lietaus. Vyras gailisi, kad ilgai būti, ir padaryti dar įspūdingesnių kadrų, nepavyko, kadangi debesys greitai užtraukė dangų ir vaizdą užstojo.

Galaktikai, kurioje mes gyvename ir kuri vadinasi Paukščių Taku, kilo anksčiau nežinota grėsmė. Neseniai atliktas tyrimas parodė, kad mes atsidūrėme didelės Andromedos galaktikos kelyje. Pastaroji jau yra „prarijusi“ kelias mažesnes galaktikas, skelbia mokslininkai.

 Paukščių Tako galaktikai būdingas halas yra sudarytas daugiausiai iš žvaigždžių, atkeliavusių prieš 10 mlrd. metų per susidūrimą su kita keturiskart mažesne galaktika, sakoma trečiadienį paskelbtame astronomų straipsnyje. Lėtai plėtojęsis susiliejimas su Gajos-Enkelado galaktika suteikė ne vien suteikė medžiagos mūsų galaktikos halui, prilygstančios 600 mln.

Astronomai nustatė, kad mūsų galaktikos (Paukščių tako) laukia susidūrimas su masyviu dujų debesiu. Kas nutiks tada, kai jis trenksis į mūsų galaktiką maždaug po 30 milijonų metų atsako NASA, rašo „Business Insider“. 1963 astronomijos studentas Gailas Smithas, dirbęs observatorijoje Olandijoje, atrado kai ką keisto – dujų debesį, judantį link Paukščių tako galaktikos. Smitho debesyje, manoma, yra pakankamai dujų, kad iš jų galėtų susikurti 2 milijonai žvaigždžių, kurios dydžiu primintų Saulę.

Paukščių Tako galaktikoje tikriausiai esama milijardai planetų, skriejančių aplink savo žvaigždes vadinamojoje gyvenamojoje zonoje, kur teoriškai galėtų egzistuoti gyvybė, panaši į žemiškąją, trečiadienį paskelbė tyrėjai. 2009 metais į orbitą iškeltas NASA Keplerio kosminis teleskopas, skirtas egzoplanetų paieškai, rado jau tūkstančius planetų, skriejančių aplink kitas žvaigždes. Daugelis jų sudaro planetų sistemas, panašias į Saulės sistemą.

Po 10 metų intensyvaus darbo astronomai sumodeliavo visatos dalies žemėlapį. Jame tarp 100 tūkst. kitų tolimų galaktikų yra mūsiškis Paukščių Takas. Milžiniškas žvaigždžių, planetų, asteroidų ir kitų pavidalų medžiagos superspiečius driekiasi 500 mln. šviesmečių. Jo masė prilygsta šimtui kvadrilijonų saulių, o jo pavadinimas – Laniakėja (hav.

Juk žiūrėti į fantastiškus kosminio teleskopo "Hubble" giliojo kosmoso kadrus yra pasiutusiai smagu, ar ne? Jie tokie nuostabūs, spalvingi, pasakiški. Fantastiški. Bet ar kada nors teko susimąstyti, kaip kerintis Laivo kilio ūkas (žr., titulinę iliustraciją) arba užburiantys planetiškieji ūkai atrodytų iš arčiau? Neteko?   Ką gi, tuomet, deja, šįkart naujienos prastokos. Žiūrėdami į "Hubble" teleskopo kosminius kadrus, žiūrime ir grožimės melu.

Žmonės pradėjo matuoti žvaigždžių padėtis danguje prieš tūkstančius metų. Todėl astrometrija, dangaus kūnų vietos nustatymo mokslas, gali būti laikomas vienu seniausių pasaulio istorijoje. To reikėjo ne tik smalsumui patenkinti – žvaigždžių ir planetų stebėjimas leido žmonėms geriau orientuotis laike ir erdvėje. Šios žinios pravertė ne tik astronomams, bet ir žemdirbiams bei jūrininkams.

Pirmą kartą sudarytas erdvėlapis atskleidžia, kokią poziciją užima mūsų galaktika Visatos perspektyvoje. Tarsi plunksnos plaukeliai išsidėsčiusios galaktikos kartu su Paukščių Taku sudaro milžinišką superspiečių Laniakėja (ang. Laniakea). Jis buvo atrastas sudarius 3D erdvėlapį. Jo kūrėjai teigia, kad šis superspiečius gali būti didesnės struktūros dalis, kuri vis dar nėra galutinai apibrėžta.

 Paukščių Taku vadinama galaktika yra lengvesnė negu lig šiol manyta, apie tai rašoma trečiadienį paskelbtame britų moksliniame straipsnyje. Tyrimu, kurį atliko Edinburgo universitetas, mokslininkams pirmą kartą pavyko tiksliai išmatuoti šios galaktikos, kurioje yra ir mūsiškė Saulės sistema, masę. Nustatyta, kad Paukščių Tako masė prilygsta tik pusei kaimynės Andromedos, kuri kaip ir mūsiškė taip pat yra spiralinės struktūros.

24. Rusijos paviršius didesnis nei Plutono     23. Oksfordo universitetas yra senesnis už Actekų imperiją     22. Prancūzija vis dar baudė žmones mirties bausme giljotinuojant, kai kino teatruos pasirodė „Žvaigždžių karai: nauja viltis“     21. „Nintendo“ iš pradžių buvo kortas gaminusi kompanija     20. Jeigu Saulė būtų baltojo kraujo kūnelio dydžio, Paukščių Tako galaktika būtų JAV dydžio     19. Visatoje yra daugiau žvaigždžių,...

Naujas astrofizikų tyrimas atskleidė, kad mūsų Galaktika turi ne dvi, kaip buvo manoma anksčiau, o keturias spiralines vijas. Tai nustatė Lidso universiteto (D. Britanija) mokslininkai, vykdantys „Red MSX Source Survey“ tyrimų projektą. Visi žino, kad, esant kokio nors objekto viduje, labai sunku spręsti apie jo išorinę dalį. Panašiai yra ir su mūsų Paukščių Taku, tarp kurio centro ir pakraščio skrieja Saulės sistema.

Europa ketvirtadienį planuoja iškelti milijardo JAV dolerių vertės kosminį teleskopą, kuris turėtų padėti sukurti didžiausią ir išsamiausią mūsiškės Paukščių Tako galaktikos trimatį žvaigždėlapį. Jeigu viskas vyks sėkmingai, raketa nešėja „Sojuz STB“ su viršutine pakopa „Fregat“ pakils iš Kuru kosmodromo Prancūzijos Gvianoje, iškeldama kosminę observatoriją „Gaia“, kuri per penkerius metus truksiančią misiją gali pakeisti mokslininkų įsivaizdavimą apie mūsų padėtį galaktikoje. 740 mln.

Astronomai kol kas negali pradžiuginti (arba išgąsdinti) mūsų naujų gyvybės formų atradimu. Tačiau jie jau rado keletą planetų, kuriuose yra šansų aptikti gyvybę. Šie metai yra išties turtingi tyrimų, kurie aukštyn kojomis apverčia mūsų suvokimą apie visatą, gausa. Slon.ru išrinko 10 svarbiausių 2013 metų kosminių atradimų.

Pasitelkę ALMA (Atacama Large Millimeter-submillimeter Array) radijo teleskopų masyvą Atakamos dyklumoje Čilėje, oficialiai pradėjusį veikti tik prieš 4 mėnesius, astronomai už maždaug 11 000 šviesmečių nuo Žemės aptiko besiformuojančią vadinamąją „supersaulę“. Taip vadinamos gigantiško dydžio žvaigždės, kurių masė šimtus ir daugiau kartų viršija mūsų Saulės masę.

JAV mokslininkai superkompiuteriu sumodeliavo spiralinių galaktikų, tokių kaip mūsų Paukščių Takas, ataugų formavimosi procesą. Spiralinės galaktikos Visatoje yra labai paplitusios. Mes taip pat gyvename spiralinėje galaktikoje, o 70 proc. mums artimiausių galaktikų taip pat yra spiralės formos, rašo „Space.com“. Jos yra plokščių besisukančių diskų pavidalo su vadinamosiomis „rankomis“, žvaigždžių, dulkių ir dujų medžiagos ataugomis, kurios driekiasi į išorę nuo galaktikos centro.

Turbūt dauguma per daug nemąstę į šį klausimą atsakytų labai trumpai: nieko. Ir suklystų, kadangi šie kai kam gana nemalonias asociacijas keliantys vabalai pasižymi itin įdomia savybe. Neseniai atlikti tyrimai rodo, kad skarabėjai sugeba orientuotis erdvėje pagal Paukščių Tako skleidžiamą šviesą. Pasirodo, jog tam, kad išsikapstytų iš mėšlo krūvos ir susirastų teisingą kelią, skarabėjai, arba mėšlavabaliai, orientuojasi pagal Saulės, Mėnulio ir net Paukščių Tako skleidžiamą šviesą.

Šešios greitos žvaigždės, kosmosu skriejančios iki 3 mln. kilometrų per valandą greičiu, tikriausiai buvo išsviestos iš didžiulės juodosios skylės Paukščių Tako centre, teigia astronomai. Tai pirmos žinomos „hipergreitos žvaigždės“, kurių masė panaši į mūsų Saulės. Šis atradimas galėtų suteikti daugiau informacijos, kaip žvaigždės formuojasi dulkių slepiamame mūsų gimtosios galaktikos centre.

Jei nelieka laiko net pakelti akių į dangų, arba dėl miesto pašvaistės jame beveik nematyti žvaigždžių, visada galima paganyti akis po žvaigždėtąjį skliautą virtualiai. Pavyzdžiui, žiūrint šiuos nakties dangaus filmukus, sukurtus naudojant sulėtinto filmavimo metodą.

Paukščių Tako galaktika, kurioje glaudžiasi ir Saulės sistema, iš tiesų gali būti perpus mažesnės masės nei manyta iki šiol, teigia mokslininkai. Tyrėjai nustatė, kad žvaigždės tolimiausiuose Paukščių Tako pakraščiuose, esančios už 260–490 tūkst. šviesmečių nuo galaktikos centro, skrieja stebėtinai lėtai. Žvaigždžių greičiai yra susiję su galaktikos mase, taigi šie rezultatai gali turėti rimtų padarinių, rašo SPACE.com.

Astronomai aptiko paslaptingus didžiulius krūvį turinčių dalelių nuotėkius iš mūsų galaktikos centro, besidriekiančius iki pusės padangės. Anot tyrėjų, juose yra nepaprastai dideli energijos kiekiai, tačiau jie pabrėžia, kad žmonėms tai pavojaus nekelia. Mokslininkams pavyko pažymėti kosminius dujų „geizerius“. Tam naudotas CSIRO 64 metrų „Parkes“ radijo teleskopas Australijoje. Nuotėkius aptiko astronomai iš Australijos, JAV, Italijos ir Nyderlandų.

Nežinia, dėl kokių priežasčių, tačiau mūsų galaktikos centre tūnanti supermasyvi juodoji skylė kasdien išspinduliuoja po galingą rentgeno spindulių porciją. Žybsniai trunka po keletą valandų, o jų intensyvumas įprastinių juodųjų skylių žybsnių intensyvumą viršija nuo keleto iki kelių šimtų kartų.

Tai buvo vadinama tamsiosios medžiagos egzistavimo įrodymu, leidžiančiu tikėtis, kad galiausiai pavyks nustatyti dalelę, kuri, kaip manoma, sudaro iki 80 proc. visatos masės. Tačiau esminiai įrodymai apie tamsiosios medžiagos sąveikas mūsų visatos centre gali būti ne tokie svarūs kaip manyta. Dauguma fizikų mano, kad tamsioji medžiaga sudaryta iš silpnai sąveikaujančių masyvių dalelių (angl. weakly interacting massive partical – WIMP), kurios su įprasta medžiaga sąveikauja tik per trauką.

Interneto vartotojai, norintys virtualiai pakeliauti po mūsų galaktiką, gali tai padaryti apžiūrinėdami Europos astronomų internete paskelbtą didžiausios raiškos Paukščių Tako nuotrauką. Nuo 2010 m. Europos Pietinės observatorijos Paranale (Čilė) astronomai vykdo „Via Lactea“ pavadintą Paukščių Tako apžvalgos VISTA infraraudonųjų spindulių teleskopu projektą.

Formuojantis diskinėms galaktikoms, tokioms, kaip mūsų Paukščių Takas, paskutiniai jų stebinančios formos potėpiai padaryti visai neseniai, leidžia manyti naujas tyrimas. Šis atradimas greičiausiai nustebins daugelį mokslininkų, kurie manė, kad tokios galaktikos buvo statiškos daugiau kaip pusę 13,7 mlrd. metų trunkančios visatos egzistencijos, rašo SPACE.com. „Astronomai manė, kad diskinės galaktikos netolimoje visatoje savo dabartinę formą įgavo prieš maždaug 8 mlrd.

Australija penktadienį pristatė didžiulį radijo teleskopą, kuris leis astronomams aptikti tolimas galaktikas ir ypač detaliai tyrinėti visatos gelmes. Australijos „SKA Pathfinder“ teleskopas, įrengtas atokioje Murchisono radijo astronomijos observatorijoje Vakarų Australijos dykumoje, sudarytas iš 36 antenų, kurių kiekvienos skersmuo siekia 12 metrų, praneša naujienų agentūra AFP. 140 mln.

Prieš daugiau nei ketverius metus komerciniams bankams įkeistas Vilniaus televizijos bokštas grįžo į valstybės rankas. Praėjusią savaitę televizijos bokšto įkeitimas buvo išregistruotas iš hipotekos registro. Valstybės valdomas Lietuvos radijo ir televizijos centras (Telecentras) televizijos bokštą dviem komerciniams bankams už suteiktas paskolas įkeitė 2008 metais. Tuomet jis buvo įvertintas 10 mln. litų.

Astronomai aptiko Paukščių Taką supantį dujų debesį, sveriantį tiek pat, kaip ir visos mūsų galaktikos žvaigždės kartu sudėjus. Jei šio debesies masė ir dydis bus patvirtinti, tai gali padėti įminti seną astronominę mįslę, teigia ekspertai. Halu vadinamas debesis, atrodo, yra didžiulis, besidriekiantis šimtus tūkstančių šviesmečių. Mokslininkai įtaria, kad jis sudarytas daugiausiai iš vandenilio, šiek tiek deguonies ir kitų elementų.

Astrofizikai sukūrė realiausiai atrodantį aukštos rezoliucijos kompiuterinį vaizdo klipą, kuriame pavaizduotas 14 mlrd. metų trukęs visatos vystymasis, nuo Didžiojo sprogimo (angl. Big Bang) iki dabar. Keisčiausia tai, kad visą evoliucijos raidą jie sugebėjo sutalpinti 78 sekundžių įraše. Video klipas buvo sukurtas naudojant modeliavimo įrenginį, pavadinimu „Arepo“. „Arepo“ programinė įranga, „moving mesh“ technologijos dėka, leidžia sukurti detalizuotus skirtingų galaktikų vaizdus visatoje.

Paslaptinga Paukščių Take aptikta banga leidžia manyti, kad mūsų galaktika vis dar gaudžia tarsi varpas po galaktinio susidūrimo, greičiausiai įvykusio bent prieš 100 mln. metų, teigia mokslininkai. Astronomai aptiko, kad žvaigždės galaktikos vidurio plokštumos šiaurėje ir pietuose pasiskirstę nevienodai, o tai leidžia manyti, kad koks nors nesenas įvykis jas sujudino.

Ne paslaptis, jog mūsiškės Paukščių Tako galaktikos centre tūnanti supermasyvi juodoji skylė senokai „badauja“. Tačiau astronomai prognozuoja, jog 2013-iesiems įpusėjus Šaulio A* (taip vadinama ši juodoji skylė) laukia puota: link jos artinasi didžiulis tarpžvaigždinių dujų debesis, ir astronomai turės puikią progą stebėti, kaip atrodo mūsų galaktikos centras, kai jame tūnantis 4 mln. saulių masės monstras suaktyvėja.

Mūsų galaktika juda savo artimiausios kaimynės Andromedos link, o po keturių milijardų metų galaktikos susidurs, teigia NASA. Astronomai jau seniai kėlė teorijas, kad šių galaktinių titanų susidūrimas įvyks, tačiau iki šiol nežinota, koks stiprus jis bus ar kada įvyks, o prognozės svyravo nuo 3 iki 6 mlrd. metų.

Šiandien Paukščių Takas – gana rami vieta. Mūsų galaktika subrendo, o aktyvumas, stebimas kitose galaktikose, tapo praeities dalyku. Tačiau mokslininkai ilgą laiką manė, kad ši praeitis buvo neramesnė. Naujas tyrimas atrado praeities vaiduoklius, kurie pasireiškia dviem srautais, į kosmosą išsiveržusiais iš Paukščių Tako centre esančios juodosios skylės, rašo LiveScience.com.

Naujas gyvybei tinkamų planetų, skriejančių apie labiausiai paplitusio tipo žvaigždes mūsų galaktikoje, tyrimas gali turėti rimtų pasekmių nežemiškos gyvybės paieškoms. Mokslininkai, naudodami Europos kosmoso agentūros HARPS spektrografą Čilėje, nagrinėjo 102 raudonųjų nykštukių Paukščių Take grupę. Šio tyrimo pagrindu gauti rezultatai liudija, kad 41 proc.

Paukščių Takas ir jo kaimynystėje, už 2,6 milijonų šviesmečių, įsikūrusi Andromedos galaktika yra nelyginant brolis ir sesuo – dvi didingos spiralinės galaktikos, dominuojančios vietiniame galaktikų spiečiuje. Tačiau tai ir yra praktiškai visi šių galaktikų panašumai.

Didžiojo aštuoneto (G8) šalių užsienio reikalų ministrai kritikavo Šiaurės Korėjos raketos paleidimą ir teigė esantys pasiruošę imtis veiksmų dėl įsipareigojimų nevykdymo, skelbia „RIA Novosti“. „Mes, G8 šalių užsienio reikalų ministrai, smerkiame Šiaurės Korėjos raketos paleidimą. Tai reiškia Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybos 1695-osios, 1718-osios ir 1874-osios rezoliucijų pažeidimą“, – teigiama ministrų pranešime.

Atrodytų, ko jau čia nežinoti apie Paukščių Taką? Tai blyški, skliautą į dvi dalis dalijanti miglų juosta naktiniame danguje. Be to, galaktika, kurioje yra mūsų Saulės sistema. Ir viena iš milijardų galaktikų, kurios centre turėtų tūnoti supermasyvi juodoji skylė. Ką čia naujo sužinosi? O sužinoti dar tikrai yra ką. Pavyzdžiui, apie tolimųjų galaktikų formas mes žinome daugiau nei apie gimtojo Paukščių Tako. Lygiai taip pat kadaise nežinojome ir kokios formos yra motulė Žemė.

Beprecedentis trigubas žvaigždės „V838 Monocerotis“ žybsnis. Reti kamuoliniai žydrųjų žvaigždžių spiečiai, kurie, kaip manoma, yra atgimę. Neregėtas Paukščių Tako centre tūnančio monstro – supermasyvios juodosios skylės Šaulio A* apetito kuklumas. Monstro panosėje sugebėjusi gimti žvaigždė – sprinterė S2. Ir mįslingoji viešnia iš praeities – vien tik iš vandenilio ir helio sudaryta žvaigždė, kokių būdavo tik Visatos kūdikystėje, tuoj po Didžiojo sprogimo.

Jei kada pasitaikytų galimybė pakelti akis į naktinį dangų kur nors toli nuo miesto šviesų, skliaute pamatytumėte ūkanotą žvaigždžių juostą, besidriekiančią per visą dangų. Tai – Paukščių Takas, mūsų sala Visatos tyruose. Paradoksalu, tačiau nors mes jį galime matyti kiekvieną giedrą naktį, astronomams Paukščių Tako forma tebėra mįslė. Mat jis į mus atsigręžęs disko briauna. Kaip Paukščių Takas atrodytų žvelgiant iš šalies? Deja, kol kas tikslaus atsakymo nėra.

Milijardus metų Žemė tęsia savo pavojingą kelionę per kosmosą. Kaip mūsų planeta sukasi apie Saulę, taip visa Saulės sistema atlieka daug didingesnę kelionę, apskriedama mūsų Visatos salą per 200 milijonų metų. Nardydami per Paukščių Tako diską, skriejome per spindinčias spiralės šakas, brovėmės per tankių ūkų Stikso tamsą, ir buvome įspūdingų žvaigždžių mirčių liudininkai. Keliaudama aplink Paukščių taką, Saulės sistema patyrė daug pavojų.

Italui Guglielmo Marconi 1895 m. išradus radiją, žmonija į kosmosą radijo bangas transliuoja jau daugiau kaip šimtą metų. Tai reiškia, jog žinia apie žmonijos civilizaciją pasklido mažiausiai 100 šviesmečių spinduliu. Per tą laiką būta ir sąmoningų pastangų – viliantis, jog signalą išgirs proto broliai. Tiesa, net ir 200 šviesmečių skersmens radijo „burbulas“ Paukščių Tako galaktikos tyruose, kurių skersmuo – maždaug 118 800 šviesmečių, tėra tik smulki dulkelė bekraštėje vakuuminėje dykumoje.

Gali būti, kad po Paukščių Tako galaktiką klajoja šimtai juodųjų skylių atsiskyrėlių, kurių kiekviena sveria keletą tūkstančių kartų daugiau nei Saulė. „Tokias juodąsias skyles atsiskyrėles būtų labai sunku pastebėti“, – teigia astronomė Kelly Holley-Bockelmann iš Vanderbilto universiteto Tenesyje. „Išskyrus, kai ji praryja daug dujų, vienintelis būdas aptikti besiartinančių tokią juodąją skylę – stebėti, kaip jos ypač stiprus gravitacinis laukas išlenkia šviesą, kuri keliauja pro šalį.

Naujos Europos kosminio aparato padarytos Paukščių Tako nuotraukos patvirtina, kad galaktikos centrą gaubia mikrobangų rūkas. Šias nuotraukas padarė Europos kosmoso agentūros kosminis aparatas „Planck“. Jose užfiksuota ne tik keista mikrobangų migla, bet ir iki šiol nematyti šaltų dujų fragmentai ten, kur formuojasi naujos žvaigždės, rašo SPACE.com. Užuominų apie energijos miglą pateikė ankstesnė NASA misija, tačiau „Planck“ matavimai jos egzistavimą patvirtino, teigia tyrėjai.

Gali būti, kad didžiulė mūsų Paukščių Tako galaktikos centre esanti juodoji skylė kasdien naikina asteroidus, teigiama naujame tyrime. Keletą metų NASA „Chandra“ kosminis aparatas fiksavo maždaug kartą per dieną iš mūsų galaktikos centrinės juodosios skylės, vadinamos Šauliu A*, sklindančius rentgeno spindulių žybsnius. Gali būti, kad šiuos žybsnius sukelia asteroidai, krentantys į supermasyvios juodosios skylės nasrus, teigia mokslininkai.

50 visame pasaulyje esančių radijo teleskopų, sujungtų į vieną tinklą, galbūt leis mokslininkams pirmą kartą nufotografuoti juodąją skylę. Projektą, kuris taip pat patikrins Alberto Einsteino bendrąją reliatyvumo teoriją, mokslininkai žada aptarti šią savaitę, rašo britų „Daily Mail“. Projektas, pavadintas „Įvykio horizonto teleskopu,“ galėtų padaryti pirmuosius didžiulės juodosios skylės, esančios mūsų galaktikos centre, atvaizdus.

Amerikiečių astronomai nustatė, kokios tiksliai spalvos yra mūsų gimtoji Paukščių Tako galaktika, praneša BBC. Nors iš Žemės ji atrodo balta, iš tiesų tai šviesos sukuriama apgaulė. Tad mokslininkai nusprendė nustatyti, kaip ji atrodo žvelgiant iš išorės. Palyginus žvaigždžių tipus kitose galaktikose, gautas tikriausiai nestebinantis rezultatas: mūsų galaktika yra balta. Tačiau ne bet kokia balta, o primenanti pavasarinį sniegą praėjus valandai po saulėtekio arba valanda prieš saulėlydį.