papročiai

Kas vyksta Kaune Antrąją šv. Velykų dieną Lietuvos liaudies buities muziejus pakvietė į atbundančios gamtos – Velykų šventę. „Sveiki sulaukę Velykų šventų, pakajaus, derliaus, metų gerų, pyragų baltų, kiaušinių margų, vaikų mažų…Tikimės, kad kiekvienas jau spėjo atsiprašyti ir atleisti, ir kiekvieną jau aplankė tikras Prisikėlimo džiaugsmas. Teatneša Velykų šventė palaimą ir ramybę kiekvienai šeimai“, kvietė Lietuvos liaudies buities muziejus.

LRT.lt Keičiasi gyvenimas ir mes strimgalviais per jį lekiame, todėl net nebepajuntame didžiosios paslapties užgimimo, kalbėdama apie šv. Kalėdas sako etnomuzikologė, televizijos bei radijo laidų vedėja Zita Kelmickaitė. Vis dėlto, anot pašnekovės, ši šventė yra tarsi vertybių perkainavimo diena: „Tad visiems linkėčiau, kad ta dvasios revizija įvyktų“. Ką labiausiai prisimenate iš vaikystės Kalėdų? Kalėdų laukimas buvo kažkoks stebuklingas. Namuose būdavo ypatinga švara.

Vaikelio gimimas visais laikais buvo svarbus ir džiaugsmingas įvykis, tad tikriausiai nieko keisto, jog jį lydi gausybė prietarų ir papročių. Paskaitinėkime įdomiausius iš jų. Kai kuriose Anglijos dalyse vos gimusio vaikelio galvą iki šiol apiplauna romu. Manoma, kad tai atneš jam sėkmę. Daugelyje Europos šalių egzistavo paprotys kūdikio lūpas patepti sviestu ir pabarstyti cukrumi - toks ritualas turėjo vaikui užtikrinti sotų, laimingą ir turtingą gyvenimą.

Išdidžiai civilizacijos lopšiu vadinama Persija spaudos antraštėse dažniau šmėsteli ne kaip istorinių vertybių mėgėjų ar smalsių turistų traukos centras, o kaip uždara ir net baugoka šalis. Šiuolaikiniams keliautojams, išdrįsusiems mesti iššūkį stereotipams, Iranas atskleidžia ne tik savo savitumą, istorinius turtus bei nesumeluotą svetingumą. Apie tai, kuo keliautojus žavi Iranas, kalbamės su knygos „Kerintis Iranas: tolimas ir artimas“ autore Rita Matulionyte.

Agnė Kairiūnaitė, LRT radijo laida „Ryto Skirtingais laikmečiais lietuvių tauta puoselėjo vis kitokias vertybes. Atgimimo laikais buvome susikoncentravę į bendruomenines, o štai nepriklausomybės laikotarpiu išryškėja mūsų asmeninės vertybės, pastebi Vytauto Didžiojo universiteto etnologė doc. dr. Rasa Račiūnaitė. Ji taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad šiandien žmonės nebesuvokia ritualinių dalykų ir, užuot gilinęsi į tradicijas, jas keičia vartotojiška kultūra.

Vaikelio gimimas visais laikais buvo svarbus ir džiaugsmingas įvykis, tad tikriausiai nieko keisto, jog jį lydi gausybė prietatų ir papročių. Paskaitinėkime įdomiausius iš jų. Kai kuriose Anglijos dalyse vos gimusio vaikelio galvą iki šiol apiplauna romu. Manoma, kad tai atneš jam sėkmę. Daugelyje Europos šalių egzistavo paprotys kūdikio lūpas patepti sviestu ir pabarstyti cukrumi - toks ritualas turėjo vaikui užtikrinti sotų, laimingą ir turtingą gyvenimą.

Dauguma mūsų dar nuo mažų dienų esame išmokyti gerų manierų ir etiketo pagrindų, tačiau jei susiduriame su kitos kultūros žmonėmis, kartais gali ir nepavykti išvengti šiokių tokių nesusipratimų, tad pateikiame įsimintiniausius įvairių kultūrų žmonių elgesio ypatumus.

Kai kurie žmonės tokie neišauklėti! Iš tikrųjų, kaip galima siųsti elektroninį laišką ar SMS žinutę, kur yra tik „Ačiū!“? Argi galima siųsti balso pašto pranešimą, jeigu jums neatsako į skambutį – juk galima išsiųsti SMS. Kaip galima klausti kelio, jeigu maršrutą galima rasti „Google“, rašo „The New York Times.“ Argi tie žmonės nesupranta, kad gaišina jūsų laiką?! Žinoma, kai kurie mano, kad aš esu neišauklėtas, jeigu nesiunčiu elektroninių padėkų už menkas jų paslaugas.

„... aš plaukiau per marmuro jūrą, aš plaukiau per Marmuro jūrą...“ - kažkas many kartojo šiuos žodžius lyg neparašyto eilėraščio eilutę, lyg mantrą. Kartojo ir vos ne visą dieną būnant prie Auksinės sikhų šventyklos Amritsare, Pandžabo – penkių upių valstijos ir labai labai seno krašto – mieste. Mieste, kuris net nebuvo įrašytas į mūsų pradinį kelionės po Indiją planą, į kurį mes, negavę bilietų į traukinius, „užšokom“ pakeliui, bandydami priartėt prie Radžastano miestų, ypač Džaipuro.

„Ar turėčiau jam duoti savo numerį?“ „Kodėl jis dar nepaskambino?“ „Negaliu turėti rimtų santykių, nes nemoku įsipareigoti.“ „Tu man patinki, bet aš tavęs nemyliu...kol kas.“ „Aš esu pasiruošęs atsiklaupti ir perkelti šiuos santykius į naują lygmenį.“ „...Ji pasakė TAIP!“ Žinome tokias istorijas. Netgi jas matėme. Kiekviename bendrabučio kambaryje ir per televizorių pilna istorijų apie…meilę ir meilinimąsi.

Prieš lapkričio pirmąją ar­ti­mie­ji skubėjo į ka­pi­nes, dar­bo pa­dau­gė­jo ir ka­pų tvar­ky­mo įmo­nėms. Ak­men­ka­liai pa­ste­bi, kad Lie­tu­vo­je žmo­nės dau­giau pi­ni­gų ski­ria mi­ru­sių­jų ka­pams ne­gu vai­kų moks­lams. Et­no­lo­go pro­fe­so­riaus Li­ber­to Klim­kos nuo­mo­ne, žmo­nių rū­pes­tis ka­pais yra per­dė­tas. Pa­mink­lai ma­žė­ja Ser­ge­jus Gu­ze­je­vas, ka­pų tvar­ky­mu už­sii­man­čios įmo­nės sa­vi­nin­kas, sa­ko, kad pi­ni­gų ka­pams žmo­nės iš­lei­džia vis dau­giau.

Tūkstantmečius skaičiuojančios pomirtinio gyvenimo sampratos šiandien smarkiai pakitusios. Jei senoji lietuvių kultūra buvo stipriai orientuota į mirtį, dabar, slopstant tikėjimui, pomirtiniu gyvenimu jau apskritai abejojama. Tuo metu santykiai su mirusiųjų pasauliu apsiriboja kone vien tik IX a. pabaigoje atsiradusia kapų puošyba žvakutėmis, ar pokariu – puošyba gėlėmis.

Lapkričio pirmosiomis dienomis Lietuvoje vyrauja susikaupimo ir rimties nuotaikos. Pagerbiant mirusiųjų atminimą, už jų vėles meldžiamasi, lankomi kapai. Lapkričio 1-oji - Visų Šventųjų diena, švenčiama pagerbiant visus žinomus ir nežinomus Katalikų Bažnyčios šventuosius, kurie paliko žmonijai kilnaus krikščioniško gyvenimo pavyzdį, prašoma dangiško jų užtarimo. Per pamaldas bažnyčiose skaitomi aštuoni Kristaus paskelbti palaiminimai - krikščioniškos dvasios programa.

Visame pasaulyje egzistuoja daugybė būdų sumažinti pagirių kančias. Per amžius tautos vartoja skirtingus „vaistus“. Apžvelkime juos – jei nepravers jums, gal bus naudinga jūsų vyrui ar svečiams. Vokietija Sūdyta arba marinuota silkė. Kinija Stipri žalia arbata, vanduo su citrina arba acto šlakeliu. Rumunija Riebi sriuba iš subproduktų. Rumunai ją verda iš karvės skrandžio ir įdeda daug česnako. Italija Stipri kava, pageidautina espreso. Puodelių kiekis neribojamas.

Panašu, kad tradicija šaudyti per vestuves vėl Rusijoje tampa madingu šventės akcentu. Sočio policija gavo pranešimą, kad kurorto centre iš vestuvių kortežo aidi šūviai. Liudininkų teigimu, miesto centre važiavo apie dvidešimties prabangių automobilių Rolls-Royce kolona, o kai kurie svečiai pro langus šaudė į orą sveikindami jaunavedžius, rašo newsru.com.

Savo naujoje knygoje „Mitas apie islamo bangą“ aš aprašau Vakaruose plačiai paplitusias klaidingas nuovokas apie musulmoniškąją imigraciją. Pastebiu, kad, kaip jau buvo anksčiau su žydais ir katalikais, į musulmonus žiūrima kaip į žmones, nesugebančius integruotis į visuomenę, kaip į greitai reprodukuojamą jėgą, skelbiančią religiją, kuri veikiau yra užkariavimo ideologija, nei tikėjimas.

Izraelio vaikų gydytojų asociacija reikalauja užbaigti pavojingą praktiką, kai po apipjaustymo kraujas iščiulpiamas burna. Pediatrai paragino sveikatos apsaugos ministeriją pradėti švietimo kampaniją per poliklinikas ir savivaldybių motinos ir vaiko skyrius, praneša gazeta.ru. Kaip nustatė sveikatos apsaugos ministerija, nuo 2001 iki 2011 metų 11 naujagimių užsikrėtė pūsleline (Herpes simplex virusu) po to, kai apipjaustymo apeigas atliekantis žmogus (mohelis) iščiulpė jiems kraują burna.

Brandaus amžiaus žmonėms skyrybos – sprendimas, kurį reikia gerai apsvarstyti. Per daugelį santuokos metų sutuoktinius neišvengiamai susiejo bendri reikalai, interesai, pareigos ir kiti veiksniai. Skiriamės. Ką daryti toliau? Daugeliu atvejų net jei šeimoje yra susikaupę tam tikrų problemų, sprendimas skirtis atidėliojamas laikui, kai užaugs vaikai.

Kaip jaučiasi tavo draugas gruzinas? Tavo brolio mergina iš Švedijos? Tavo kaimynas iš III-ios laiptinės nevalgo kiaulienos ir negeria alkoholio? Kartais autobuse išgirsti kalbant nesuprantamomis kalbomis? Lietuvai sugrįžus į Europos tautų šeimą, vis daugiau ir daugiau svetimšalių pasirenka mūsų šalį savo namais.

Vis dažniau diskutuojama apie tai, kokiomis vertybėmis gyvena šių dienų visuomenė ir kiek turėdami laisvę esame iš tikrųjų laisvi? Filosofas Rytis Bulota Alantoje vykusiame „Santaros-Šviesos“ suvažiavime skaitė pranešimą apie liberaliąją demokratiją tema „Lietuviškasis liberalizmas gali?“. Savo pasisakyme R. Bulota apžvelgė ne tik šių dienų visuomenės formavimosi tendencijas, bet ir palietė vieną kitą itin aktualų viešojo diskurso klausimą.

Prie Raudų sienos Jeruzalėje policija sulaikė moterį, užsidėjusią ritualinį maldos šalį – talį, kurį tradiciškai užsideda judėjai vyrai. Talį, simbolizuojantį Dievo globą besimeldžiančiam, turi teisę užsidėti tik vyrai maldos metu. Kaip teigiama svetainėje „NWZ-Inside“, sulaikytoji yra organizacijos „Women of the wall“ narė. Ši organizacija nuo 1988 metų kovoja už lygias vyrų ir moterų teises prie Raudų sienos. Moteris policijos nuovadoje buvo laikoma valandą.

Rytas Būtinai atsikelkite prieš patekant saulei ir iškart bėkite į lauką. Taip, prieš išgeriant rytinį kavos puodelį ir prieš dušą! Susiraskite šiek tiek žolės (galbūt netoli mašinų stovėjimo aikštelės?) ir atidžiai įvertinkite – kuo daugiau rasos, tuo geresnis bus derlius.

Kaip sakoma, štai ir vėl vasara atėjo. O kartu su ja – ir išvykos į gamtą su gera kompanija. Tam, ką žmonija jau seniai vadina „pikniku“. Juoba kad piknikas yra turbūt seniausia išlikusi padorių žmonių valgymo tradicija. Iš esmės tai yra seno viduramžiškos medžioklės dalyvių įpročio užkąsti gryname ore tąsa. Ir nors pikniko išradėjų garbę bando pasisavinti kelios nacijos, tačiau greičiausiai dėl jo atsiradimo kalti yra prancūzai ir anglai.

Nesu didelis mėgėjas per atostogas vartytis po skėčiais nuo saulės. Tas retas galimybes atitrūkti nuo darbų stengiuosi išnaudoti pažindamas įvairias šalis. Kai kurie keliautojai vadovaujasi logika nebegrįžti į tas vietas, kuriose jau kartą lankėsi, tačiau, manau, kad tokia praktika klaidinga. Bet, kaip sakoma, dėl skonio nesiginčijama, tad atostogas susiruošiau jau trečią kartą praleisti antrojoje lietuvių „tėvynėje“ Airijoje.

Vyriškumas pasaulyje suprantamas įvairiai. Lietuvoje tikras vyras turi nešiotis storą piniginę, o Jemene – mokėti šokinėti per kupranugarius. Va taip.

Neseniai naujienų portalas Balsas.lt rašė apie ekstremalias mergvakarių linksmybes, kuomet būsimas nuotakas iš gatvės, namų ar autobuso stotelės pagrobia kaukėti vyriškiai ar linksmai nusiteikusių statybininkų brigada, tačiau tai – ne vienintelis būdas šią dieną paminėti šauniai ir išskirtinai.

Šią vasarą jau antrą kartą teko dalyvauti vestuvėse. Nepaisant to, mano tekstas tikrai nebus apie tai, kad dalyvavimas procese sukėlė norą ištekėti. Šįkart kalbėsiu apie tradicines vestuves ir jų poveikį žmonėms, šią šventę įsivaizduojantiems kitokią nei prieš dešimtmetį ar dar anksčiau. Praleidę kelis tradicinių vestuvių etapus, nusikelkime į jaunųjų sutikimo momentą.

Gimdymas – natūralus, bet mitais apipintas reiškinys. Įvairiose tautose ir kultūrose apstu prietarų ir apeigų, kurių vienos išties palengvina jaunos mamos ir kūdikio būtį, o kiti verčia tik gūžtelėti pečiais, koks keistas tas pasaulis. Indonezijoje – masažas. Indonezijos gimdyvėms yra ko pavydėti: laikantis tradicijų, visą mėnesį po gimdymo jos kasdien lepinasi 90 minučių trukmės masažu. Šis indonezietiškas jamu masažas sumažina pogimdyminį diskomfortą ir stresą, stiprina moters raumenis.

Kai kuriuose Kroatijos vietovėse išliko senas paprotys per Velykas sprogdinti statines. Vaizdas gana įdomus, o dar įdomiau būtų sužinoti, kaip Prisikėlimas susijęs su skraidančiomis statinėmis.

Gimdymas – natūralus, bet mitais apipintas reiškinys. Įvairiose tautose ir kultūrose apstu prietarų ir apeigų, kurių vienos išties palengvina jaunos mamos ir kūdikio būtį, o kiti verčia tik gūžtelėti pečiais, koks keistas tas pasaulis Indonezijoje – masažas. Indonezijos gimdyvėms yra ko pavydėti: laikantis tradicijų, visą mėnesį po gimdymo jos kasdien lepinasi 90 minučių trukmės masažu. Šis indonezietiškas jamu masažas sumažina pogimdyminį diskomfortą ir stresą, stiprina moters raumenis.

Didįjį šeštadienį Jeruzalėje meldžiasi tūkstančiai krikščionių piligrimų iš viso pasaulio. Didysis šeštadienis – kaip ir Didysis penktadienis yra atgailos diena. Iki pietų baigiama dirbti visi sunkesni darbai, iš bažnyčios parnešama ugnis, kartais šventintas vanduo, ruošiami velykiniai valgiai, marginami kiaušiniai, įrengiamos sūpuoklės (bet nesisupama). Pavakare visi išsimaudydavo pirtyje, įkurta šventinta ugnimi.

Apie Velykų šventes, jų papročius ir mūsų gyvenimo vertybes „Balsas.lt savaitė“ kalbėjosi su profesoriumi etnologu Libertu Klimka. Nesipykite ir nepavydėkite – Velykos siejamos su daugeliu papročių, kurie šiandien jau gerokai primiršti. Gal galėtumėte priminti įdomesnius? –        Liaudiški Velykų papročiai mūsų krašte nuo seno buvo saviti ir šiek tiek skyrėsi nuo kitų krikščioniškų tautų. Kaip žinoma, didžioji pavasario šventė trunka devynias dienas.

Šiuolaikiniam vyrui lemta visko ieškoti. „Metimo krepšinio aikštelėje“, laimės Anglijoje, sielos ramybės, prasmės, ypač „savęs“ – guru, „Wikipedijoje“ ar vienuolyno Tibete pagalba, ir niekas nebeatitenka mums veltui.

Vasario 26 dieną, sekmadienį, visi maloniai kviečiami į nemokamą tradicinį rusų kultūros festivalį visai šeimai, įvyksiantį Trafalgaro aikštėje. Maslenitsa – tai festivalis, kuriuo rusai pažymės žiemos pabaigą ir užvers šaltajam metų laikui duris. Ši šventė siejama tiek su pravoslavų ortodoksų religine švente, tiek ir su senesne, pagoniška švente, kuria buvo žymimas pavasario atėjimas.

Stipriausios, kūrybiškiausios, draugiškiausios yra tos bendruomenės ir šeimos, kurios kartu mini šventes ir išlaiko savo senelių, prosenelių tradicijas bei papročius, sakė Lietuvos vadovė. Prezidentė Dalia Grybauskaitė antradienį lankėsi Trakų Vokėje, kur su vietos bendruomene šventė žiemos virsmo į pavasarį šventę – Užgavėnes. „Džiaugiuosi, kad Užgavėnės ne tik puoselėja etnografines tradicijas, bet ir suburia visus kartu ir ugdo bendrumo jausmą.

Vieną dieną į namą, kuriame gyveno 8 metų amžiaus Shakila su savo artimaisiais, įsiveržė ginkluoti vyrai ir pagrobė mergaitę ir dar vieną jos giminaitę. Paaiškėjo, kad mergaitę išvežė į vergovę pagal tradicinį Afganistano paprotį pavadinimu „baadas“. Baadas yra uždraustas Afganistano įstatymais, kaip ir šariatu – bent jau daugumos imamų nuomone.

Ant penkių kalno keterų Šiaurės Osetijos regione, kuris priklauso Rusijos federeracijai, įsikūręs Dargavo miestas, dar vadinamas Mirusiųjų miestu. Apie šią vietą sklinda daugybė mitų ir legendų, o vietiniai gyventojai tvirtina, kad iš šio Mirusiųjų miesto niekas nesugrįžta gyvas, rašo tinklalapis odditycentral.com. Šią vieta sunku pasiekti, todėl per metus čia apsilanko labai mažai turistų.

Lietuviai dažnai akcentuoja, kad vienas svarbiausių mūsų kultūros bruožų pagarba tradicijoms ir archajiškų papročių išlaikymas, bet ar tikrai šiandienos švenčių tradicijos mažai kuo skiriasi nuo tų, kurios buvo gajos, tarkime, prie šimtą metų? Lietuvos liaudies kultūros centro Papročių ir apeigų poskyrio vadovė Nijolė Marcikevičienė kalbėdama apie šių dienų populiarius žiemos švenčių papročius ir tradicijas sakė: „Pats geriausiai išsilaikęs paprotys – Kūčių vakarienė.

Energingąją televizijos ir radijo laidų vedėją, muzikologę Zitą Kelmickaitę pagauti ir prisivilioti pokalbiui niekada nėra paprasta, o šį kartą buvo dar sudėtingiau. Zita ką tik grįžo iš Kolumbijos, pilna gražiausių įspūdžių po susitikimų su vietos lietuviais: Didžiuliais, Slotkais ir net pačiu Antanu Mockumi – iškiliausiu lietuviu Kolumbijoje... „Kai A. Mockaus paklausiau, ką jam reiškia Kalėdos, jis taip susijaudino, kad neteko amo.

Savaitgalio ir naujosios savaitės pirmosiomis dienomis Lietuvoje vyraus susikaupimo ir rimties nuotaikos. Lapkričio 1–oji – Visų Šventųjų diena. Tai – didelė katalikų šventė, pradėta švęsti dar viduramžiais, pagerbiant visus mirusius Katalikų Bažnyčios šventuosius. Per pamaldas bažnyčiose skaitomi aštuoni Kristaus paskelbti palaiminimai – krikščioniškos dvasios programa.

„Skamba muzika, kurią sudėjau Tau – iš nakties ir dienos, mano Jūra, pas Tave aš vėl grižau ir dainom dalinuos...“ – dainavom, laukėm ir nekantravom greičiau pūkštelt į sūrų vandenį, panardint kojų pirštus į šiltą smėlį, pažaisti kamuoliu pliaže ir grįžus namo išsikratyt pilnas kopų smėlio kišenes. Pasiilgom jūros. Aplinka. Žmonės.

Lietuvos knygynuose pasirodė spalvinga pažintinė knygelė apie Lietuvą - „Labas Lietuva“. Leidinys turėtų patikti visiems – pradedant pačiais mažiausiais, jų tėveliais, seneliais, tikrais lietuviais ir netgi turistais – knygoje patraukliai ir nenuobodžiai pateikiami visi faktai, kuriuos būtina žinoti apie Lietuvą. „Labas Lietuva“ – tai pirmoji pažintinė kelionė po Lietuvą. Nors ir trumpa – nepamirštama. Lietuvos žmonės, gamta, istorija ir papročiai aprašyti universalia ir nesudėtinga kalba.

Egzotiškos šalys stebina turistus ne tik savo istorija ir tradicijomis, bet ir kai kurių įvairių religinių apeigų savitumu. Ne vieno keliautojo kelionės įspūdžius papuošia fotografijos, kuriose užfiksuotos vietinių šventės ar mums neįprasti religiniai ritualai. Įdomų ritualą galima stebėti Gruzijos Aspindzos regione. Ši vietovė nuo šalies sostinės Tibilisio yra nutolusi apie 250 kilometrų. Vietiniai ortodoksai tiki, kad perbridę Mtkvari upę ir aplankę Šv.

Žvelgiant į termometro stulpelį akivaizdu, kad vasara iš Lietuvos trauktis kol kas neketina, bet apie tai, jog būtent šiuo metų laiku gamta dosniausiai įvairiomis gėrybėmis primena ir viena seniausių lietuviškų švenčių – Žolines. Nors Žolinės simbolizuoja gamtos turtų gausą ir vešėjimą, šį šventė yra neatsiejama nuo krikščioniškųjų tradicijų, mat rugpjūčio 15-oji laikoma Mergelės Marijos Ėmimo Dangun diena.

Pirmadienį visoje Lietuvoje švenčiama Žolinė – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventė. Visose katalikų bažnyčiose šventinami naujo derliaus vaisiai, žolynai, gėlių puokštės. Didžiausi atlaidai tradiciškai prasideda Pivašiūnuose (Alytaus rajonas). Vidurdienį Pivašiūnų bažnyčioje iškilmingas šv. Mišias aukos Lietuvos vyskupai, homiliją sakys Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, bus meldžiamasi už Lietuvos žemdirbius. Šv. Mišias tiesiogiai transliuos Lietuvos televizija.

Kasdien prapliumpantis lietus primena apie Jonines. Matyt, stebuklingam paparčio žiedui reikia drėgmės. Taip susiklosto reikalai mūsų tėvynės padangėje, kad artėjant vasaros lygiadieniui be lietaus neapsieiname. Panašu, kad prasidėjus klimato kaitai net Septyni broliai miegantys pakeitė savo veiklos grafiką. Iki liepos 10-osios dar yra žiupsnelis laiko, tačiau... čia Lietuva, čia lietūs lyja... Kaip nepadėkosi Eduardui Mieželaičiui už tokį tikslų mūsų geografinės erdvės įprasminimą.

Kasmet švęsdami vasaros saulėgrįžą prie laužų susiburia ne tik lietuviai, bet ir kaimyninių šalių gyventojai. Nors laikui bėgant kai kurios liaudiškų švenčių tradicijos nyksta ir jų vietoje atsiranda naujų, tikroji šventės prasmė išlieka. Senąją baltiškąją, krikščioniškąją ir šių dienų kultūras sujungianti šventė išsiskiria savo savo apeigomis ir papročiais.

Tailande kasmet vyksta netradicinis vegetarų festivalis. Jis trunka 9 dienas, ir jo metu dalyviai turi laikytis begalės taisyklių. Šiomis dienomis jie negali valgyti mėsos, gerti alkoholinių gėrimų, užsiimti seksu, turi dėvėti baltus drabužius, laikytis higienos ir palaikyti virtuvėje tvarką. Keisčiausia tradicija – įvairių daiktų naudojimas veido badymui: peiliai, stiklas, kardai, pjūklai ir t.t. Kiekvienas kraujo lašas ar gautas randas simbolizuoja dvasios apsivalymą.

Velykos – krikščionių šventė, pritaikyta prie senojo tikėjimo šventės, simbolizuojanti Kristaus prisikėlimą iš numirusiųjų po nukryžiavimo, kaip tai aprašyta Naujajame Testamente. Tai įvykę trečią dieną po Kristaus mirties (mirties dieną skaičiuojant kaip pirmą dieną). Kai kurie papročiai pagoniški Dalis Velykų papročių – eiti anksti ryte į bažnyčią, eiti aplink bažnyčią paminint Kristaus nueitą kančių kelią ir pan. – tai krikščionybės suformuoti papročiai.