natalija kurčinskaja

Trečiadienį iš Vilniaus prekybos centro „Akropolis“ nepažįstama 57 metų moteris išsivedė šešiametį berniuką. Tėvams paskelbus žinią socialiniuose tinkluose ir skubiai sureagavus tarnyboms, berniuko buvimo vieta buvo nustatyta, jis surastas ir saugiai grąžintas namo, tačiau ši istorija pasėjo baimę – niekas nė nesitiki, kad tokie atvejai gali nutikti. Vis tik, Dingusių žmonių šeimų paramos centro direktorė Natalija Kurčinskaja teigia, kad tai – ne vienetinis atvejis.

Lygiai 19 dienų kraupios nežinomybės, kurią nutraukė iki ašarų skausmingas policijos pareigūnų pranešimas apie Varėnos rajone rastą 17-metės Ugnės Rukuižaitės kūną. Mamos viltys išvysti dukrą, o kitų – nuoširdžią draugę sudužo į šipulius. Socialiniuose tinkluose po skaudaus pranešimo pasipylė kaltinimų lavina. Vieni (greičiausia, nesuvokdami, kokį skausmą išgyvena moteris) užsipuolė paauglės mamą, kiti pliekė, anot jų, netinkamai paiešką vykdžiusius pareigūnus.

Per metus Lietuvoje dingsta virš 2000 nepilnamečių. Ugnė Rukuižaitė, dingusi gegužės 14 dieną, yra viena iš jų. Kol kas nei policijos pajėgos, nei mamos viešas pagalbos laiškas, kuriame ji prašo atleidimo, nepadėjo. Visgi Dingusių žmonių šeimų paramos centro direktorė Natalija Kurčinskaja į šią istoriją žvelgia viltingai – turimos žinios jai leidžia daryti prielaidą, kad mergaitė greičiausiai pabėgo.

Kiekvienais metais Lietuvoje dingsta pustrečio tūkstančio žmonių. Šių metų policijos duomenimis, 2015 metų rugsėjo 1 dieną paieškoje buvo 334 dingę be žinios asmenys, iš kurių 44 – nepilnamečiai.  Policijos departamento Komunikacijos skyriaus vyriausiosios specialistės Simonos Ludavičiūtės teigimu, pagrindinė nepilnamečių dingimo priežastis – savavališkas išėjimas iš namų, globos įstaigų ar vaikų socializacijos centrų.

 Vitalija Jalianiauskienė Į pasaulį plačiai atsivėrę vartai su naujomis pažinimo, tobulėjimo, veiklos galimybėmis atnešė ir skausmingų išbandymų – tokių, kaip jau dešimtmečius klestinti prekyba žmonėmis. „Nusikalstama veika – prekyba žmonėmis – savo pelningumu prilygsta prekybai narkotikais ar ginklais, tik visai nereikalauja investicijų, nepaiso valstybinių sienų, – sako beveik prieš du dešimtmečius įkurto Dingusių žmonių šeimų paramos centro (DŽŠPC) direktorė Natalija Kurčinskaja.

Lietuvoje be žinios dingusių žmonių pastaraisiais mėnesiais ant rankų pirštų suskaičiuoti nebepavyktų. Per savaitę kartais sulaukiama net kelių policijos pareigūnų prašymų išplatinti fotografijas ir padėties aprašymus. Nereikėtų pamiršti, kad policijos pareigūnai informaciją viešina tik tuo atveju, kai jiems patiems, atlikus operatyvinius veiksmus, nepavyksta surasti dingusių asmenų. Todėl bendras dingusiųjų skaičius yra gana didelis. Dalis istorijų turi laimingą pabaigą.

Atrodytų, gyvename informacijos amžiuje, o ne gūdžiais viduramžiais, tačiau, pasak Lietuvos „Carito“ projekto koordinatorės Kristinos Mišinienės, prekybos žmonėmis tendencijos ir mastai per dešimt metų nepakito, o problema išlieka tokia pat aktuali. Kasmet dėl seksualinių paslaugų iš Baltijos šalių išvežama per 3 tūkst. moterų, iš jų daugiau nei 1200 iš Lietuvos.