mirusieji

Šių dienų žmonės nemėgsta mąstyti apie mirtį – jie arba jos bijo, arba renkasi kaip gyvenimo sunkumų alternatyvą, užuot juos išgyvenę. Tai Visų Šventųjų dienos homilijoje pastebi Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Vėlinių išvakarėse aukodamas šv. Mišias sostinės Antakalnio kapinėse, prie memorialo žuvusiems už Lietuvos laisvę, kardinolas kvietė susirinkusius prie mirusiųjų kapų susimąstyti apie žemiškojo gyvenimo baigtį ir amžinojo realybę.

Kalendoriaus lapelyje įrašytos šventės kartais ima ir nustebina. Štai spalio 28-oji – Simajudo ir Vėlių paminėklų diena. Iš pavadinimų aišku, kad tai senos šventės, tik ko gero ne kiekvienam girdėtos. Na, antrasis pavadinimas kaip ir suprantamas – galėtų būti senasis Vėlinių pavadinimas. O pirmoji? Pasirodo, dar gana neseniai pietų Lietuvoje tądien būdavę Simajudo atlaidai ir miesteliuose vykdavę labai dideli turgūs – jomarkai.

Vėlinės – visų mirusiųjų pagerbimo šventė, švenčiama lapkričio 2 dieną. Diena anksčiau, lapkričio 1-ąją, minima Visų šventųjų diena. Tarp šių švenčių nėra aiškios ribos, artimųjų kapai dažniau lankomi lapkričio pirmąją, kuri yra ne darbo diena. Tikima, kad šiomis dienomis gyvieji turi būti pasirengę atlaikyti mirusiųjų pasaulio paslaptis. Tas dienas gyvųjų ir mirusiųjų bendrija sudaro dvipusę galingą vienybę, nors vieni yra šiapus, kiti – anapus, juos sieja noras mylėti ir bendrauti mintimis.

Kapinės. Žmonės pulkais tvarko artimųjų amžinojo poilsio vietas. Prie vartų verda prekyba. Etnologai sako, kad nuo Vėlinių prasideda vėlių ir dvasių laikas, kuris tęsis iki Kalėdų, saulės sugrįžimo. Šiuo ramybės laikotarpiu gyvųjų ir dvasių pasauliai tarsi priartėja. Kovojusiems už laisvę Prie Ginkūnų kapinių sustoja miesto autobusas. Daugiau negu pusšimtis žmonių greitai ištirpsta pardavinėjamų krepšelių, gėlių ir žvakių jūroje.

Telšiuose iškastas karstas ir nupjauta velionio galva. Tardymo izoliatoriaus kameroje iš gyvenimo pasitraukusio nužudymu įtariamo Alberto Skulskio palaikai rasti išniekinti kapinėse. Šeštadienį į kapines atvykę Alberto Skulskio artimieji pakraupo išvydę iškastą karstą. Jo dangtis, anot pareigūnų, buvo atidengtas. O galva atskirta nuo kūno, tačiau palikta viduje. Apie įvykį pranešta policijai.

Nuo neatmenamų laikų žmonės bijojo užmigti paslaptinguoju letargo miegu, kad jų nepalaidotų gyvų. Istorija byloja, kad įžymusis italų poetas F. Petrarka, gyvenęs XIV a., būdamas 40 metų sunkiai susirgo. Kartą jis neteko sąmonės, todėl jį palaikė mirusiu ir ruošėsi palaidoti. Laimei, to meto įstatymai draudė mirusiuosius laidoti anksčiau nei praeis para po mirties. F. Petrarka nubudo, kai jo karstas stovėjo ant duobės krašto. Po to poetas pragyveno dar 30 metų.

Daugelį politikų ištinka didelė bėda. Pabuvę Seime, mero krėsle ar pavaldę kokią nors ministeriją, jie nebegali grįžti į normalų gyvenimą. Tada politinių numirėlių vėlės ima siautėti. Legendinė grupė „Antis“ kitados dainavo: „zombiai atrieda atidunda“. Kiek mažiau žinoma, bet smagi kompanija „Ir visa tai kas yra gražu yra gražu“ traukė: „dunda vai dunda, dunda lavonai“. Jie dunda ir šiandien – politiniame gyvenime ir įvairiuose eteriuose.

Alkani lokiai Rusijoje kapines naudoja tarsi milžiniškus šaldytuvus, rašo „The Guardian“. Kaip teigia vietiniai Komijos respublikos, esančios netoli poliarinio rato, gyventojai, įprasto lokiams maisto trūkumas privertė šiuos gyvūnus esti žmonių palaikus. „Iš tolo jis atrodė kaip stambus, kailiniais apsivilkęs vyras, palinkęs prie itin mylėto žmogaus kapo. Tačiau priėjusios arčiau pamatėme, kad ten – į kapą įlindęs lokys, ėdantis palaikus“, – pakraupusios pasakojo dvi vietinės moterys.

XX a. pradžioje garsusis išradėjas Tomas Edisonas nesėkmingai mėgino išrasti telefoną, kuriuo gyvieji galėtų susisiekti su mirusiaisiais. Panašūs bandymai, pakartoti Anglijoje ir JAV maždaug 1940-aisiais, taip pat nepavyko. Tačiau, regis, norintiems „prisibelsti" į gyvųjų pasaulį mirusiesiems jokio specialaus įrenginio nereikia - jie gali tai padaryti paprasčiausiu telefonu.