bendravimas

Ar mokate klausytis?... Ne, niekas neabejoja, kad Jūs tikrai girdite, bet ar mokate klausytis? Iš pirmo žvilgsnio toks klausimas gali pasirodyti keistokas.

Jei pažvelgtume atidžiau, ko gero, išaiškėtų, kad šeimos ir santuokos istorija- tai ne kas kita, kaip vyro ir moters kova dėl valdžios. Nebaigta kova... Prieš tai, kai visuomenė sukūrė šiuolaikinį santuokos įvaizdį, jai teko išgyventi nemažai transformacijų ir reorganizavimų.Pirmasis lyčių santykių tipas- drąsiausios vyriškos erotinės fantazijos įkūnijimas: bet kuri moteris priklausė bet kuriam vyrui. Tokia santykių forma buvo vadinama promiskuitetu.

Kaip laiku atpažinti ir drauge su vaiku išgyventi jo virtimą jaunu suaugusiuoju? Dažniausiai nė neįtariame, kiek daug bendro turime mes ir mūsų vaikai, mes ir mūsų tėvai. Kartų problemos nesikeičia jau keletą amžių. Tėvų kartai visada atrodo, kad jų vaikai – pernelyg savanaudiški, egoistiški, lengvabūdžiai. Senelių karta lig šiol dūsauja, esą „mūsų laikais viskas buvo kitaip, tokio siaubo ir tokių skandalų nekildavo“. Tokia pat amžina liko ir pereinamojo amžiaus, paauglystės problema.

Susipykę, pavargę ar puolę į  depresiją mama ir tėtis dažniausiai apsikeičia su vaikais vaidmenimis: jie patys virsta bejėgiais, o iš atžalų tikisi paramos bei paguodos. Ar gali vaikas būti nešališkas, blaiviai išanalizuoti situaciją ir parodyti sąmoningumo stebuklą? Ar jis gali tapti tėvų arbitru, taikytoju arba užtarėju? Ne, šie reikalavimai - ne jo jėgoms. Jeigu vaikui primesime guodėjo vaidmenį, tai sutrikdys jo normalią raidą.

Beprotiškiausios pozos kai tau dvidešimt, vaidmenų žaidimai sulaukus trisdešimties ir gurmaniškas seksas įžengus į keturiasdešimtuosius. Būtent tokius dėsningumus įžvelgia leidinio „The Sun“ sekso ekspertė Tracey Cox savo knygoje „Sextazy“, išnagrinėjusi statistinius duomenis apie britų seksualinius įpročius bei pomėgius. Taigi kaip atrodo lytiniai santykiai kai tau.

Per dešimtmečius nusistovėjo tokie stereotipai: vyresnis vyras, jaunesnė moteris. Ir ilgą laiką niekas nieko nenorėjo, o gal ir negalėjo keisti. Yra gausybė teorijų, kodėl susiklostė tokia santykių struktūra ir vaidmenų pasiskirstymas. Vienos jų  byloja, kad vyrai yra vizualai, todėl renkasi jaunesnes, sveikesnes moteris; moterys, savo ruožtu yra labiau emocionalios, todėl ieško vyro, turinčio gyvenimiškos patirties.

Mums įprasti jausmai bei jų raiškos būdai atrodo tarsi įgimti, nors keičiantis visuomenei keičiasi ir jie. Antikiniame pasaulyje draugiški ryšiai tapatinti su meile ir netgi laikyti pranašesniais. Aristotelis teigė, kad „be draugų niekas nesirinktų gyventi, nors ir turėtų visas kitas gėrybes”. Panašu, jog jis teisus.

Greitai vėl prasivers mokyklų durys, į kurias sugužės nauji „šviežiai iškepti” moksleiviai – buvę darželinukai. Už durų liks jų tėveliai. Kokių minčių, jausmų vedini jie ateina, kalbamės su Daiva Urbonavičiene, lopšelio darželio „AUŠRELĖ“ auklėtoja, Vilniaus Panerių pagrindinės mokyklos mokytoja. Gerbiama Daiva, Jums tenka dirbi tiek su darželinukais, tiek ir su pradinukais.

Kai lauke lyja, mes sėdime namie, o jeigu einame į lauką, tai pasiimame skėtį, o ne barame dangų ir debesis. Mes žinome, kad dėsnis, dėl kurio lyja, nepriklauso nuo mūsų, ir paprasčiausiai stengiamės pagal savo jėgas ir galimybes prie jo prisitaikyti. Bet štai kyla konfliktas šeimoje, darbe, gatvėje ar autobuse, ir tuomet atrodo, kad jei ne kito žmogaus piktavališkumas, - konflikto nebūtų kilę. O ką galvoja tas kitas žmogus? Tą patį. Mintyse kitam žmogui mes primetame savo elgesio modelį.

Šeimyniniuose santykiuose svarbu išlaikyti artimą bei šiltą tėvų ir vaikų bendravimą. Šeimos pietūs ne tik patenkina mūsų fizinius ir emocinius poreikius, bet taip pat suteikia progą praleisti laiką šeimos rate, sutvirtina šeimyninius ryšius bei gali tapti gražia tradicija. Tarpusavio šeimos narių gerų santykių palaikymui, kurie grindžiami savitarpio supratimu ir pagarba, reikalingas nepertraukiamas bendravimas, buvimas kartu.

Pacientai, po sunkaus smegenų sužeidimo atsidūrę „vegetatyvinėje“ būsenoje, gali ne tik galvoti, bet ir bendrauti, rodo pastarųjų kelių metų medicininiai tyrimai. Smegenų skenerius naudoję ekspertai dar 2006 metais pirmą kartą pastebėjo, kad žmonės be išorinių gyvybės požymių gali ne tik gerai suvokti, kas jiems šnekama, tačiau ir atsakyti į paprastus klausimus. Viskas prasidėjo nuo Kembridžo Medicininių tyrimų organizacijos dr. Adriano Oweno 2006 m. atlikto tyrimo.