Rusijos valstybės tarnautojas, specialusis Rusijos prezidento atstovas aplinkosaugos, ekologijos ir transporto klausimais, nuolatinis Rusijos Federacijos saugumo tarybos narys. Taip pat buvęs FSB direktoriaus pavaduotojas, Saugumo Tarybos sekretorius, gynybos ministras ir Rusijos Federacijos prezidento administracijos vadovas.

Taip apibūdinamas vienas lojaliausių Putino režimo bendrininkų Sergejus Ivanovas,  gimęs 1953 m. sausio 31 d. Leningrade.

Apie Putino parankinius rašo Laisvosios Rusijos forumas su tikslu paviešinti Putino režimą remiančius, bendrininkaujančius ir leidžiančius veikti asmenis.

1975 m. baigęs Leningrado valstybinio universiteto Filologijos fakultetą Sergejus Ivanovas buvo priimtas į SSRS KGB.

1976 metais baigė SSRS KGB aukštesniuosius kursus Minske, o 1981 metais – SSRS KGB institutą Maskvoje.

1976-1977 m. – Leningrado ir Leningrado srities KGB direktorato 1-ojo skyriaus darbuotojas. Dirbo tame pačiame padalinyje kartu su būsimu Rusijos Federacijos prezidentu Vladimiru Putinu.

Jis dirbo rezidentu Suomijoje, o po Olego Gordijevskio išslaptinimo buvo perkeltas į Keniją.

1991-1998 – dirbo Rusijos užsienio žvalgybos tarnyboje, pakilo iki Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos Europos departamento direktoriaus pirmojo pavaduotojo pareigų.

1998 m. – paskirtas Rusijos FSB direktoriaus pavaduotoju, Analizės, prognozių ir strateginio planavimo departamento vadovu.

Nuo 1999 m. lapkričio 15 d. iki 2008 m. – sekretorius, o nuo 2012 m. – nuolatinis Rusijos Saugumo Tarybos narys.

Kuo Sergejus Ivanovas prisidėjo prie Putino režimo?

Pirmiausia, tai tiesioginiu Rusijos vadovybės nusikalstamos užsienio ir vidaus politikos įgyvendinimu, įskaitant karo nusikaltimus, politines represijas ir žmogžudystes.

Pagrindinis Ivanovo kaltinimo pagrindas – jo ilgametis darbas aukščiausiuose vykdomosios valdžios postuose, aktyvus dalyvavimas kuriant ir funkcionuojant nelegaliai, antidemokratinei, korumpuotai valstybės santvarkai.

Ivanovas – Vladimiro Putino vidiniame rate daugiau nei dvidešimt metų esantis žmogus, nuo pirmųjų V. Putino autoritarinio režimo formavimosi metų užėmęs aukščiausias pareigas oficialioje ir neoficialioje Rusijos valdžios hierarchijoje. Putinas pripažino, kad Ivanovas yra vienas artimiausių jo bendražygių, ir paminėjo, kad juo pasitiki.

Pasak buvusios JAV valstybės sekretorės Condoleezza Rice, „nepriklausomai nuo pareigų ir gretų, Ivanovas išliko nenutrūkstamu bendravimo su Putinu kanalu net ir pačiose subtiliausiose situacijose“.

1999–2001 m. Sergejus Ivanovas dalyvavo operacijoje, kuria buvo siekiama pradėti didžiausių televizijos kanalų kontrolę. Jis užgrobė Vladimiro Gusinskio ir Boriso Berezovskio turtą.

2006 metais didelį atgarsį sukėlė Ivanovo pasisakymas apie Rusijos pasirengimą sunaikinti galimus teroristinių išpuolių vykdytojus bet kurioje pasaulio vietoje: „Jeigu tikrai žinome, kad tam tikrame pasaulio regione ruošiamas teroro aktas prieš Rusiją ar jos piliečius, pasiliekame teisę smogti, kad užkirstumėme jiems kelią... Tam galima panaudoti bet ką, išskyrus branduolinį ginklą. Panaudoti viską, kas gali būti veiksminga“. Šį pareiškimą daugelis pavadino cinišku Rusijos valdžios pasirengimu sunaikinti ne tik teroristus, bet ir jų politinius oponentus.

Žiniasklaidoje pasirodė pranešimai apie galimą Ivanovo dalyvavimą didelio atgarsio sulaukusiose politinėse žmogžudystėse, įvykdytose jam einant gynybos ministro pareigas. Ekspertas Jevgenijus Limariovas jį vadino Aleksandro Litvinenkos nužudymo užsakovu 2006 m., Michailas Deliaginas pasakė, kad „Ivanovas nėra įgaliotas duoti įsakymus, tokius sprendimus priima žmogus „iš aukščiau“. Ivanovas galėjo pateikti tik siūlymą, bet negalėjo duoti galutinio leidimo“.

Prieš dvejus metus Ivanovas buvo vadinamas pagrindiniu buvusio Ičkerijos Respublikos prezidento Zelimchano Jandarbijevo likvidavimo organizatoriumi, kurį 2004 m. vasario 13 d. Dohoje atliko GRU pareigūnai.

Būdamas karinio-pramoninio komplekso kuratoriumi Ivanovas yra atsakingas už didėjančią Rusijos ekonomikos militarizaciją, už didelio masto korupciją šioje srityje ir už neteisėtą ginklų tiekimą į konflikto zonas.

Ivanovas kurį laiką buvo laikomas vienu iš labiausiai tikėtinų V. Putino įpėdinių. Kai Putinas perėjo į ministro pirmininko postą paaiškėjo, kad „Putino įpėdiniu“ taps Dmitrijus Medvedevas. „Sobesednik“ stebėtojas Dmitrijus Bykovas, kuris numatė šį pasirinkimą dar 2006 m., pasakė „Prezidentas tarsi supranta, kad dabartinė Rusija neatlaikys naujų varžtų pritvirtinimo. 2008–2012 metais šalyje gali tęstis patogi letargija“.

Ivanovo paskyrimas prezidento administracijos vadovu 2011 m., be kita ko, buvo susijęs su poreikiu sugriežtinti režimą augančios socialinės įtampos ir pilietinio aktyvumo Rusijoje laikotarpiu. Jo vadovavimo laikotarpiu buvo planuojamas didelio masto agresijos prieš Ukrainą įgyvendinimas. Plano rengime Rusijos Federacijos prezidento administracija atliko vieną iš pagrindinių organizatorių ir koordinatorių vaidmenį. Neatsitiktinai jis buvo vienas iš pirmųjų asmenų sąraše, prieš kuriuos Jungtinės Valstijos 2014 metų kovą įvedė sankcijas dėl Krymo aneksijos.

Pats Sergejus Ivanovas nebuvo tiesiogiai susijęs su verslu, tačiau abu jo sūnūs padarė karjerą didžiausiuose Rusijos bankuose, įskaitant „Vnešekonombank“, „VTB“, „Gazprombank“, „Rosselchozbank“ ir „Sberbank“. Nuo 2017 metų jauniausias sūnus Sergejus yra aviakompanijos „ALROSA“ prezidentas.

Netiesioginis Ivanovo bendrininkavimo nusikalstamo režimo veikloje įrodymas yra aukščiausių valstybinių apdovanojimų gavimas, įskaitant: visų keturių laipsnių „Už nuopelnus Tėvynei", Garbės, Raudonosios žvaigždės, Aleksandro Nevskio, „Už karinius nuopelnus“ ir kitus ordinus. Tuo pat metu daugelis apdovanojimų buvo įteikti uždarais dekretais.