Pirmieji Donaldo Trumpo prezidentavimo mėnesiai išsklaidė Europos sostinėse buvusias iliuzijas, kad ilgalaikė transatlantinė partnerystė išliks tvirta, nesvarbu, kas sėdi Baltuosiuose rūmuose.
Vašingtonas užsiminė apie karinių pajėgų mažinimą Europoje ir drastiškai sumažino finansavimą svarbioms programoms, skirtoms demokratijai ir žmogaus teisėms visame žemyne skatinti, taip sukeldamas abejonių dėl JAV, kaip laisvo pasaulio lyderės, vaidmens.
Didžiausio iššūkio Europos saugumui akivaizdoje D. Trumpas taip pat atrodo nusivylęs Rusijos ir Ukrainos karu, net nemėgindamas daryti papildomo spaudimo Maskvai ar padidinti Kyjivo galimybes laimėti.
„Trumpo sukrėtimas“ tik didina saugumo iššūkius, su kuriais susiduria Europa, galbūt patirianti giliausią krizę nuo Antrojo pasaulinio karo, T. Ashas sakė „Kyiv Independent“ interviu Lvive gegužės 16 d.
Tačiau, jo nuomone, tai taip pat yra galimybė Europos lyderiams sukurti „naują Vakarų pasaulį“, kuris išsaugotų tai, kas liko iš liberalios pasaulio tvarkos, augant autoritarizmui ir populizmui.
Atsižvelgdamas į pasaulio įvykius nuo savo paskutinio interviu „Kyiv Independent“ 2024 m. gegužę, T. Ashas pripažįsta, kad JAV gali niekada nebebūti tokia, kokia buvo.
Tačiau remdamasis savo istoriko patirtimi, jis pažymi, kad istorijoje pilna pavyzdžių, kai autoritarizmas stiprėja, o liberalai sėkmingai atsilaiko.
„Manau, nėra jokios abejonės, kad Donaldas Trumpas nėra laisvo pasaulio lyderis, kad ir ką tai reikštų, ir kad Vakarai kaip geopolitinis veikėjas šiandien nebeegzistuoja taip, kaip mes manėme, kad egzistavo pastaruosius 80 metų. Tai yra dviejų skirtingų dalykų rezultatas: Amerikos ir Trumpo“, – aiškino jis.
Ir pridūrė: „Jau nuo Šaltojo karo pabaigos pastebima ilgalaikė tendencija, kad Jungtinės Valstijos vis mažiau įsipareigoja ir mažiau įsitraukia į Europos reikalus. Tai vyko ir demokratų, ir respublikonų valdymo laikotarpiu. Tai virsta tuo, ką Barackas Obama vadino tautos kūrimu savo šalyje, arba posūkiu į Aziją.“
Koks yra Europos vaidmuo silpnėjant transatlantiniams santykiams?
T. Asho teigimu, „pirmiausiai, mūsų vaidmuo yra ginti save ir saugoti tai, ką pasiekėme Europoje per pastaruosius 80 metų. Tai reiškia gintis nuo išorės priešų ar iššūkių“.
„Akivaizdu, kad pirmiausia tai yra Vladimiro Putino Rusija, bet kitaip – ir Kinija bei kitos galios“, – pažymėjo jis.
„Antra, reikėtų stengtis išsaugoti bent kai kuriuos elementus to, ką vadiname liberalia tarptautine tvarka, pavyzdžiui, laisvą prekybą pasaulyje, tarptautinę ekonominę tvarką. ES yra reguliavimo supervalstybė“, – tvirtino T. Ashas.
Kaip Europa gali išvengti tos pačios klaidos, kurią padarė JAV?
Istoriko manymu, „šiuo metu integracijos ir dezintegracijos jėgos Europoje yra gana subalansuotos“.
Tačiau pridūrė: „Turime būti griežti populizmui ir jo priežastims. Turime kovoti su nacionalistiniu populizmu ir įtikinamai pagrįsti savo visuomenei kitokį požiūrį.“
„Taip pat turime suprasti, kodėl jie ir toliau gauna daug balsų. Pavyzdžiui, daugelis mūsų visuomenės narių jaučia, kad liberalizmo vardan buvo pamiršta jų ekonominė ir kultūrinė gerovė. Turime parodyti, kad mums tai rūpi, kad mes iš tikrųjų darome kažką jų labui ekonomikos srityje, kad kultūros srityje mes ne tik rūpinamės tam tikromis mažumomis daugiakultūriškumo vardan, bet ir visais mūsų visuomenės nariais“, – pridūrė T. Ashas.
Ar istorija gali mums suteikti pamokų, kaip demokratija gali išsilaikyti susidūrus su iššūkiais?
„Istorija mums suteiks tiek vilties, tiek įspėjimų“, – teigė T. Ashas.
„Įspėjimas yra tas, kad kai visi laiko dalykus savaime suprantamais, jie pradeda eiti blogai. Analogija čia būtų Europa iki 1914 m. Tam tikra prasme Europa – tikrai iki 2014 m., bet galima sakyti, kad iki 2022 m. – manė, kad vasaros bus taikios“, – pridūrė jis.
Ir tęsė: „Viltis yra ta, kad jau turime sėkmingos liberalios kovos pavyzdžių. Lenkijos (2023 m. parlamento) rinkimai yra klasikinis pavyzdys, kai šalis beveik nepasuko Vengrijos keliu ir rinkiminio autoritarinio, neliberalios valdžios režimo link, bet tada sugrįžo.“
„Svarbiausia pamoka yra ta, kad istorijoje yra tokių bangų judėjimų. Nuo 1970-ųjų pradžios iki 2000-ųjų visoje Europoje ir didžiojoje pasaulio dalyje vyko tai, ką aš vadinu liberaliąja demokratine revoliucija. Dabar mes turime antiliberalią kontrrevoliuciją. Bet laikui bėgant žmonės pradeda suprasti, kad tai taip pat neveikia“, – tvirtino istorikas.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!