Tam, kad paliaubos būtų tvirtos, būtinas išankstinis susitarimas: kaip jos bus įgyvendinamos ir stebimos, kad nė viena pusė negalėtų jų lengvai sulaužyti bei staiga įgyti pranašumą.
Be tokio pasirengimo – o kartais net ir turint jį – ugnies nutraukimas lieka pažeidžiamas. Pažeidimai gali būti atsitiktiniai, nulemti to, kad viena pusė nekontroliuoja visų savo pajėgų, kyla iš klaidingų pavojaus signalų ar net trečiųjų šalių veiksmų.
Paliaubos turi būti stiprinamos politinėmis priemonėmis
Svarbiausia klausimas – ar paliaubų pažeidimas įvyko netyčia, ar buvo sąmoningas ir sistemingas. Bet kuriuo atveju, kad paliaubų būtų laikomasi, jos turi būti nuolat stiprinamos politinėmis priemonėmis.
Visos konfliktuojančios šalys turi reguliariai patvirtinti savo įsipareigojimus, nes, būdamos priešiškos, jos paprastai viena kita nepasitiki ir kiekvieną veiksmą ar pareiškimą vertina su įtarumu.
Čia itin svarbus tampa išorinės jėgos – pavyzdžiui, Jungtinių Amerikos Valstijų – vaidmuo. Jei priešiškos valstybės, tokios kaip Izraelis ir Iranas, viena kita nepasitiki ir joms reikia tik nedidelės provokacijos, kad imtųsi atsako, gali prireikti JAV spaudimo, kad jos laikytųsi paliaubų, kurios kitaip galėtų žlugti.
Šiuo atžvilgiu kreipimasis į gerąją valią dažnai būna neveiksmingas. Reikia išorinio arbitro, kuris užtikrintų, kad paliaubų laikymasis taptų svarbiu abiejų pusių nacionaliniu interesu. Tam dažnai reikia tiek pat spaudimo, kiek ir įtikinėjimo.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
