Interviu su esporto profesionalu: nuo 8 valandų treniruočių iki „Formulės 1“ pilotams prilygstančio streso lygio

Profesionalaus esporto žaidėjo karjera  toli gražu ne kiekvienam. To siekiantys jaunuoliai ne tik turi treniruotis po 8-12 valandų per parą, aukoti asmeninį gyvenimą, bet ir pasižymėti tam tikromis asmeninėmis savybėmis. TV3 pakalbintas „Valorant žaidimo profesionalas Robertas „Carcass“ Mikuckis teigia, kad viena svarbiausių iš jų  stipri psichologija, juolab kad esporto profesionalų patiriamas streso lygis prilygsta „Formulės 1“ pilotams.

Robertas „Carcass“ Mikuckis yra vienas žymiausių Lietuvos „Valorant” žaidėjų. Nors dabar lietuvis specializuojasi naujajame „Riot Games“ žaidime, per savo karjerą „Carcass“ yra išbandęs ir „Dota 2“, ir „Counter-Strike“ disciplinas.

Lietuvis toli gražu nėra vienintelis buvęs CS:GO žaidėjas, pastarąją discipliną iškeitęs į „Valorant“. Tiek užsienyje, tiek Lietuvoje nemažai žaidėjų tokį sprendimą priima dėl geresnių finansinių perspektyvų. Tačiau, anot „Carcass”, pereiti į „Valorant” jis nusprendė toli gražu ne dėl šios priežasties.

REKLAMA

Plačiau apie profesionalaus žaidėjo karjerą, patiriamą stresą, perėjimą į „Valorant“ ir kitus esporto užkulisius R.Mikuckis papasakojo interviu TV3.

Kaip atrodo tavo, profesionalaus „Valorant“ žaidėjo, kasdieninė rutina?

Kiekvieną dieną treniruotės (juokiasi). Jeigu pradėtume nuo ryto, tai kiekvieną dieną anksti turime pranešti atsikėlę, angliškai tai vadiname „wake up check-in“. Tai darome tam, kad treneris matytų, jog esame pasiruošę treniruotėms, o ne prisistatytume leisgyviai.

Per turimą valandą laisvo laiko galime papusryčiauti, skirti laiko sau. Treniruotės visada prasideda nuo teorijos su treneriu ir komandos lyderiu. Padiskutuojame apie tai, į ką šiandien fokusuosimės, kokie bus mūsų tikslai. Nes tikrai ne kiekvienos treniruotės tikslas yra laimėti. Tiesiog nuolat išbandome naujas strategijas, susidarome žaidimo planą. Po valandos su treneriu dažniausiai seka du žaidimai, tada turime pietų pertrauką, po jos seka dar trys keturios valandos treniruočių.

Tada viskas priklauso nuo situacijos. Jeigu artėja koks nors svarbus turnyras, pasidarome dar valandos pertrauką ir vėl einame treniruotis. Jeigu periodas laisvenis – tuo ir baigiam.

Kiekvieną dieną treniruotis baigiame apie 19-18 valandą, o pradedame kažkur nuo 13 val.

Daug esporto organizacijų skelbiasi į komandas integruojančios mitybos specialistus, bet kartais tai būna tik viešųjų ryšių akcija. Kaip yra jūsų organizacijoje?

Tą po truputį bandoma įvesti. Viskas motyvuojama tuo, jog geriau jausdamasis turėtum geriau ir žaisti. Mūsų organizacijoje vienu metu turėjome fotografuoti ką valgome. Ne tam, kad jie sakytų „ne, ne, ne, ką tu čia valgai“, bet tam, kad stebėtume savo mitybos ir žaidimo santykį – po kokio maisto galbūt žaidžiame geriau, po kokio – blogiau.

Kol kas mitybos specialisto čia neturime, tačiau ateities planuoste tai yra numatyta. Kaip, beje, ir komandos psichologas.

Kalbant apie tavo karjerą, kodėl nusprendei „Counter-Strike: Global Offensive” iškeisti į kitą pirmo asmens šaudyklę „Valorant”?

REKLAMA

Per paskutinius dvejus metus tiesiog pastebėjau, jog mano motyvacija žaisti CS:GO išblėso. Žaidimą įsijungdavau tik savaitgalio lygoms, kuriose per dvi dienas gali užsidirbti pinigų. Vėliau sekdavo savaitė tinginiavimo, bimbinėjimo ir savęs paieškų. Sakyčiau, kad net buvo prasidėjus šiokia tokia depresija, nes tiesiog nežinojau, ką daryti toliau. Ar eiti ieškoti normalaus darbo, ar likti esporte.

Bet taip atradau „Valorant”. Ir dabar manau, kad mano motyvacija žaisti yra kaip niekad didelė.

Daugelis žaidėjų į „Valorant” iš CS:GO perbėgo dėl geresnių finansinių galimybių. Ar ši priežastis turėjo kažkiek įtakos ir tavo sprendimui?

Sunkus klausimas, tiesą sakant. Daug kas kalba, jog „Valorant” žaidime bus daugiau tų pinigų ir panašiai, tačiau kol kas jų čia daugiau nėra. Bet aš ir toliau jį žaidžiu ir net nežadu sustoti.

Profesionaliais esporto žaidėjais tampama labai jauno amžiaus. Atrodytų, jog organizacijos tiesiog privalo savo gretose turėti psichologą?

Taip, psichologų profesija esporte užima labai svarbų vaidmenį, nes dažnai tik taip atrodo, jog mes čia tiesiog žaidžiame kompiuterinius žaidimus ir pasaulis tikrai nesugrius, jeigu nelaimėsi. Bet tam, kad suprastum, kokį spaudimą patiriame, užtektų vien paklausyti komandų komunikacijos rungtynių metu.

Susitvarkymas su savo galva ir emocijomis yra viena pagrindinių užduočių, jeigu nori siekti profesionalo karjeros, nes tikrai nemažai susiduriame su psichologinėm problemom. Psichologas tikrai turėtų būti reikšminga kiekvienos organizacijos dalis.

Dabar neatsimenu, kas atliko tą tyrimą, bet esu skaitęs, jog esporto žaidėjų patiriamas streso lygis prilygsta „Formulės 1” pilotų stresui. Tai daug ką pasako.

Be stiprios psichologijos, kokių dar sugebėjimų ar asmeninių savybių turi turėti, kad galėtum tapti profesionaliu žaidėju?

Sunku pasakyti, ar reikia tų įgūdžių. Net nežinau, ar aš juos turėjau, ar tiesiog išsiugdžiau. Aišku, pavyzdžiui, trumpas reakcijos laikas yra labai didelis pranašumas esporte.

REKLAMA

Tačiau mano gyvenimas tiesiog prasidėjo nuo kompiuterinių žaidimų. Ketverių metų aš jau turėjau stacionarų kompiuterį, o šešerių galėdavau laisvai prisijungti prie „Counter-Strike” serverių įrašydamas „connect” ir iš atminties suvesdamas visą IP adresą, nors tuo metu nemokėjau nei skaityt, nei rašyt. Tai tokie dalykai irgi prisidėjo prie to, kad dirbu tokį darbą.

Bet kalbant apie savybes, kažkokios vienos įvardyti negalėčiau. Jeigu nori tapti profesionalu, turėtum pasižymėti visu pluoštu ypatybių. Pirmiausia turi norėti tai daryti, turi būti pasiruošęs daug ką paaukoti, ypač asmeniniame gyvenime. Dar vienas labai svarbus dalykas – turi būti nusiteikęs sunkiai dirbti. Nes jeigu neturi talento, tai turėsi dirbti dvigubai daugiau nei kiti. O ir tie kiti kasdien dirba po 8-12 valandų per dieną.

Kompiuteriniai žaidimai visuomenėje dar dažnai tapatinami su žalingais įpročiais. Kokį vaidmenį tokioje aplinkoje užima šeimos palaikymas ir ar jo išvis įmanoma sulaukti renkantis tokią karjerą?

Manau, kad šeimos palaikymas yra labai svarbu, nes jeigu pastoviai girdėsi, kad „geriau eik susirasti normalų darbą”, tai arba tave nusmukdys psichologiškai ir nustosi žaisti, arba susipyksi su šeima. Mano šeima mane visada palaikė, tad dėl to labai džiaugiuosi. Bet labai svarbu, kad ir žaidėjai pasakotų tėvams apie tai, kuo užsiima. Ką veikia, į kokius turnyrus galima važiuoti ir kiek iš to užsidirbti.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų