vytautas rubavičius

Aukšto rango žvalgybos pareigūnas yra informavęs Seimo ir teisėsaugos atstovus, kad Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovybės nurodymu 2018-2019 metais žvalgyba rinko informaciją apie tuometinio kandidato į prezidentus Gitano Nausėdos aplinkos žmones ir diplomatą Vygaudą Ušacką, rodo BNS gauti duomenys. Informaciją apie tai pareigūnas 2019 metų balandį pateikė tuometiniam Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkui Vytautui Bakui.

Kas septintas lietuvis dalyvavo bent viename šiųmetinės Dainų šventės renginyje, rodo Lietuvos kultūros tyrimų instituto užsakymu atliktas tyrimas. Kultūros ministerijoje pirmadienį pristatytoje vasarą atliktoje viešosios nuomonės tyrimų bendrovės „Spinter tyrimų“ apklausoje bent kartą tapę atlikėjais Dainų šventėje nurodė 15 proc. apklaustųjų.

Vasario 9 d. Vilniuje, Lietuvos medicinos bibliotekos salė Kaštonų gatvėje buvo sausakimša-beveik 300 žmonių susirinko į grupės Lietuvos valstybės piliečių surengtą konferenciją „Už valstybę – be melo“. Vasario 9-oji diena konferencijai parinkta neatsitiktinai, būtent šią dieną minimos 1991 metais įvykusio Lietuvos piliečių plebiscitо 23-iosios metinės.

Visuomenėje gali būti daug lyderių, bet staiga pasimato, kad nėra autoritetų, o į politiką einantis autoritetą savo veikloje turintis žmogus turi suvokti – jam tai yra labai pavojinga, jeigu jis neturi lyderystės savybių, perspėja politologai. Artėjant Seimo rinkimams pastebima, kad Lietuvoje politiniai lyderiai stokoja akiračio ir yra tapę „pragmatiškais finansinių srautų valdytojais“, „buhalteriais“, neturinčiais didelės politinės reikšmės.

Greitas praturtėjimas tautos mentaliteto nei kultūriškai, nei valstybiškai nesutvirtina, o ES teikiamomis galimybėmis pasinaudojame tik kaip pinigų srautais savo ribotoms svajonėms materializuoti. Žvelgdamas į dabartinę Lietuvos ir lietuvių savivokos situaciją, filosofas Vytautas Rubavičius pastebi, kad valstybės pažangos strategija iki 2030 metų, turinti būti mūsų kultūrinio ir valstybinio mąstymo dokumentas, tėra gaminys be jokios nacionalinės ir kultūrinės mąstysenos.

Viešai išsakytas europarlamentaro Valdemaro Tomaševskio akibrokštas, raginantis lietuvius susimąstyti apie savo padėtį Vilniaus krašte, suteikė puikią progą pažvelgti į valdžios veiksmus. Ji lyg ir turėtų stengtis užgožti ties konflikto slenksčiu atsidūrusią lietuvių ir lenkų tarpusavio santykių problematiką, tačiau nieko kito, išskyrus vangią reakciją ir tylą, įžvelgti nepavyko, mano filosofas Vytautas Rubavičius.

Vos prieš savaitę visus besimokančiuosius universitetuose, kolegijose ir kitose šalies mokslo įstaigose sveikinome su lapkričio 17–ąja – Tarptautine studentų diena.

Lietuvoje imigrantai sudaro 1 proc. šalies gyventojų. Tarp jų darbo imigrantų dar mažiau - nuo  0,2 iki 0,5 proc. Didžioji jų dalis – darbininkiškų profesijų atstovai: statybininkai, vairuotojai, virėjai, suvirintojai. Aukštos kvalifikacijos specialistų į Lietuvą atvyksta vos vienas kitas.

Prezidentas Valdas Adamkus pradėjo atsisveikinimo keliones užsienyje ir paskutinių susitikimų seriją su kitų valstybių vadovais. Praėjusią savaitę jis perskaitė ir paskutinį metinį pranešimą Lietuvoje. Politikos apžvalgininkai prabilo apie V.Adamkaus eros pabaigą Lietuvoje.

Fiziko diena – tai ilgiausias tradicijas turinti studentiška šventė Lietuvoje. Gimusiai 1969-taisiais, jai šiemet sukanka 40 metų. FiDi jubiliejų pasitiks su tradiciniu Dinu Zauru ir koncertu Vilniaus sporto rūmuose. Kovo 31d., 18val., VU Fizikos fakultete, Saulėtekio al. 9, įvyks renginys „Fizikos istorija gyvai“, kuriame studentams ir žiniasklaidos atstovams bus pristatyti įdomiausi FiDi istorijos įvykiai (žr.

Artėjant šalies prezidento rinkimams, kaip teigia portalo „Balsas.lt“ apžvalgininkas Vytautas Rubavičius, politinė scena atrodo tuštokai. Lietuva ne Amerika − tenka siūlyti tuos, kas nesisiūlo patys. Todėl skelbiame „Balsas.lt savaitės“ skaitytojų apklausą – ką jie mano apie galimus realiausius kandidatus varžytis dėl prezidento posto. Juk galimybė viešai pasvarstyti, pakomentuoti dalyvius ir internete skelbiamo reitingo rezultatus visada sulaukia netikėtų nuomonių ir pastebėjimų.

Sujudo aukščiausiojo rango Lietuvos diplomatai. Vienas po kito per šalies žiniasklaidą bando įrodyti, kad juoda yra balta, o pralaimėjimas Europos diplomatijoje yra didelis Lietuvos laimėjimas. Visa tai po to, kai prieš keletą savaičių Lietuvos diplomatija Europos Sąjungoje patyrė tokį smūgį, kokio neturėjo per Nepriklausomybės laikotarpį.

Penktadienį (rugsėjo 12 d.) ekspertų komisijos posėdžiu prasidėjo LRT, Kultūros ministerijos ir Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos rengiama Metų knygos rinkimų akcija. Komisija iš vertinimui pateiktų daugiau kaip 200 lietuvių autorių grožinės literatūros kūrinių (išleistų nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 metų rugpjūčio 31 d.) atrinko 15 knygų, iš kurių vėliau bus sudarytas jau skaitytojų vertinimui pateikiamas knygų suaugusiems penketukas.

Penktadienį (rugsėjo 12d.) ekspertų komisijos posėdžiu prasidėjo LRT, Kultūros ministerijos ir Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos rengiama Metų knygos rinkimų akcija. Komisija iš vertinimui pateiktų daugiau kaip 200 lietuvių autorių grožinės literatūros kūrinių (išleistų nuo 2007 m. rugsėjo 1d. iki 2008 metų rugpjūčio 31d.) atrinko 15 knygų, iš kurių vėliau bus sudarytas jau skaitytojų vertinimui pateikiamas  knygų suaugusiems penketukas.

Jeigu jau įstojome į Europos Sąjungą, tai suvokime vieningo veikimo naudą, dėl kurios kartais tenka daryti kompromisus. Ar buvimas Europos Sąjungoje mums reiškia tik galimybę į Lietuvą iš Vakarų siurbti pinigų srautus ir patiems iš Lietuvos nevaržomai keliauti į Vakarus? Gana dažnai išsiduodame nelaiką savęs tikrąja ES dalimi. Esama ir tokių nuomonių, kad ES apskritai mums reikalinga tik tiek, kad teikia ekonominę ir diplomatinę atsvarą Rusijos kėslams.

Aiškiau lyg nebūna. Ligi rinkimų belikę trys mėnesiai, o ten – nežinia, tad susigrobti Kuršių neriją reikia dabar, nedelsiant. Parašiukai, vsio zakonno, kertam arba deginam (kaip Šnipiškes), varom statybas. „Taikos sutartyse“ parašysim, kad kas neteisėta – jau teisėta. Bet štai dvi moterys nesutinka, kalba apie kažkokius įstatymus, gaišina laiką. Tiesiog stribės. Rinkimai artėja.

Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejaus sodelyje, penktadienį 44-ojo „Poezijos pavasario“ laureato vainiku pasipuoš poetas Viktoras Rudžianskas. 50-ies metų poetui premija skirta už pernai išleistą eilėraščių knygą „Nuo do iki do“, pranešė Lietuvos rašytojų sąjunga.

Atsiprašau. Nė vieno nenoriu nei užgauti, nei įžeisti, net nei pajuokti. Iš tikrųjų turėčiau rašyti pramogų kūrėjai, pramogininkai, atlikėjai, žmonėms geros nuotaikos kėlėjai, jų linksmintojai, ar dar kaip nors kitaip, tačiau, kai toji lietuvių visuomenės dalis pradeda kurti savas politines partijas, apie kurias visiškai nieko neišmano, man jie - tik juokdariai, ir nieko daugiau.

„Balsas.lt“ ragina klausti „Žinių radijo“ laidos dalyvius. Tikros savivaldos šiandien Lietuvoje nė su žiburiu nerasi. Viskas, ką mato piliečiai, tai tik partijų kombinacijos, vietos valdžios flirtas su verslo grupėmis, o bendruomenių įtaka priimant sprendimus beveik nulinė. O kur dar tiesioginiai merų, seniūnų ar vietos policijos vadovų rinkimai? Apie juos tik pasvajojama. Dažniausiai prieš rinkimus.

Darganotą Lietuvos politikos padangę perrėžė meteoras - Vilniaus vicemeras Algirdas Paleckis sujaukė Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) savimi patenkintą povyzą pažėręs partijos vadovybei daug rimtų kaltinimų, ir už tai buvo iš partijos išspirtas. A. Paleckis užrūstino vadinamuosius bičiulius pareiškimais apie valdantįjį klaną, kuris suleidęs šaknis ir socialdemokratų partijoje, apie neskaidrų nacionalinio investuotojo į atominę jėgainę kūrimą.

Besibaigiant 2007-iems ir prasidedant 2008-iems, interneto portalus užtvindė gana keista diskusija, į kurią įsijungė žinomi asmenys, intelektualai, akademinės visuomenės atstovai (nuo Landsbergio iki Donskio ir kitų).   Turint tai omeny, nustebino diskusijos objektas, o tiksliau įvykis, kuris tapo atspirties tašku vykusiai diskusijai. Išties keista, kad tokių garbių personų diskusijos objektu iš esmės tapo plačiai nušviestas dainininkės Jurgos Šeduikytės poelgis.

Pradėkime nuo seno sovietmečio anekdoto: „Armėnų radijo klausia: Koks bus naktinis puodas mažagabaritiniame bute XX amžiaus pabaigoje? Atsakymas: toks pat kaip anksčiau, tik rankenėlės į vidų“. Šiandien kažką panašaus galima pasakyti apie Lietuvos politiką.

„Bet gyvenimo kaip tik ir nebuvo, tik apgailėtinas būties pakaitalas“ (J. Ivanauskaitė, „Placebas“, p. 123) Galimas dalykas, šypsodama amžinybės ramybę Jurgos Ivanauskaitės siela šiuo metu plevena Vilniaus stogų kupromis, kaip kad skrajojo jos romano „Placebas“ herojė Julija, po mirties atsidūrusi „erdvėje, kurioje visa buvo persmelkta šilto švytėjimo“. Toks palyginimas neturėtų būti suprastas kaip nekorektiškas, juolab kad minėtoji veikėja ir ją sugalvojusi autorė turėjo ne vieną panašumą.

Šešiolika nepriklausomybės metų – pakankamas laikotarpis visuomenei įsitikinti, kur nuveda pastangos politizuoti specialiąsias tarnybas ir paversti jas sąskaitų suvedinėjimo bei vidaus politinės kovos įrankiu. Dabartinė valstybės saugumo departamento moralinė agonija – dėsninga ir neišvengiama šitokios politinės veiksenos pasekmė.

Kai eilinė dienos įvykių kronikos eilutė apie atsistatydinusį valdininką ataidi dramatiškais pareiškimais apie skilusius valstybės pamatus, supranti, kad apie savo šalį dar daug ko nežinai. O gal ir niekuomet nesužinosi.

Jeigu politikoje yra amžinų klausimų, prie kurių jos kritikus ietis laužyti verčia kasdienės tikrovės iššūkiai, tai tokiu klausimu pavadintina Lietuvos valdžios sandara. Nuo paprastos vadovėlinės problemos šis klausimas ima tolti tada, kai suvokiame, jog nominali jos sandara gerokai skiriasi nuo realios galios saitų. Vytautas Rubavičius teisus teigdamas (http://www.omni.

Vienas išradingiausių nūdienos žodžiakalių Vytautas Rubavičius savo naujame ir įžvalgiame straipsnyje „Atidedama demokratija“ it lietuvių politinės chrestomatijos puslapį atvertė nūdienos valdžios elito žaidimus demokratijos statybos aikštelėje. Straipsnyje išryškinta mūsų valstybinio gyvenimo tendencija, rodanti dramatišką valdžios tolsmą nuo piliečių ir visuomenės.

Karaliaučiaus 750-osios metinės tapo puikia proga įsitikinti, kad Lenkijos karalystės bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sąjunga tęsia savo kovą su autokratine Maskvos kunigaikštyste. O senosios Europos atstovai į istorijos pažymių knygelę dar kartą gavo po dvejetą. Kaip teisingai pažymi kolega Vytautas Rubavičius (http://www.omni.

Pastaruoju metu įvairiuose visuomenės sluoksniuose vis dažniau prabylama apie tai, kad Lietuvai pasiekus svarbiausius tikslus, tapus ES ir NATO dalimi, stinga tolesnės valstybės ateities vizijos. Sakoma, kad naujos vizijos nelabai gali pasiūlyti ne tik politikai, bet ir intelektualai, iš kurių visuomenė laukia idėjų. Kaip yra iš tikrųjų? „Akiračių“ 5-ajame numeryje Vytauto Rubavičiaus ir filosofo prof. Arvydo Šliogerio pastabos.

Pradėsiu nuo vienos televizijos žiūrovės skambučio į televizijos laidą, kurioje buvo svarstoma, važiuoti ar ne valstybės prezidentui Valdui Adamkui į Maskvą gegužės 9-ąją.

Na sutikime, kad dabar turime mažų mažiausiai porą viešojo politinio kalbėjimo plokštumų. Viena yra apie pasiekimus, nuolatinį augimą ir visa kita, dėl ko anos garsios dainelės markizė turėtų jaustis rami. Kita - apie marazmą, neveiklumą, neskaidrumą ir nevalyvumą valdžioje. Abi šios plokštumos tiek prasilenkia viena su kita, kad pastangos bent truputėlį sveikiau mąstyti atrodo nelyg koks žibantis perlas Kauno Santakos žvyre.

Šį rudenį nuobodžiauti neteks. Prasidėję koaliciniai sandėriai pratęsė rinkimų mūšių panoramą, kurioje pergrupuojamos politikų kolonos. Tik vargiai šiandien bandytume susigaudyti, kuri yra pirmoji, kuri trečioji, o kuri penktoji. Šiame komentare yra du raktiniai terminai: kairioji aritmetika ir vaivorykštinis farsas. Pirmasis terminas reiškia politinio galvojimo būdą, išryškėjantį socialdemokratų ir socialliberalų koalicijos strategų elgsenose.

V. Uspaskichas ir “darbo” ideologija Žinia, Viktoro Uspaskicho vadovaujamos partijos politinis raktažodis yra “darbas”, o simbolis - patekėjusi saulė, turinti liudyti, kad “šviesusis rytojus” netruks išaušti. Šiam deriniui padabinti dar trūksta kūjo ir pjautuvo, tačiau partijos vadovybė, matyt, supranta, kad šiedu įrankiai nebeatitinka laiko keliamų reikalavimų.

Savaitė - beveik jokių skandalų. Negi A. Poplavskio namą prilyginsi keturių nykštukų stebuklinei kelionei į Baltarusiją. Todėl iš pradžių savo žvilgsnį nukreipiau į amžinuosius dalykus: kalėjimą, Prezidentūrą ir Disneilendą, o paskui į laikinuosius: elitą bei V. Petkevičiaus knygos poveikį V. Uspaskicho partijai.

Tryliktoje prozininkės, eseistės, dramaturgės ir dailininkės Jurgos Ivanauskaitės knygoje - šiuolaikinės tikrovės interpretacija per atpažįstamas detales, "Matricą" primenantys manipuliavimo žmonių sąmonėmis scenarijai ir kartu - skirtingų žmonių pasaulių bandymai suartėti, atrasti bendrystę ir meilę.

Pastaruoju metu dažnai kalbame apie globalizacijos keliamą grėsmę mūsų tapatybei. Bet kas yra toji lietuviškoji tapatybė? Ar turime ką ginti ir saugoti? Šia tema pirmadienį (06.16) 11 val. per Lietuvos radiją laidoje "Tarp Rytų ir Vakarų" diskutuos literatūrologė Viktorija Daujotyte, filosofas Vytautas Rubavičius ir kultūrologas Virginijus Savukynas.

“Jeigu, tarkim, į tave, brangusis lietuvi, spjaus Lietuvos Respublikos pareigūnas, ar tu galėsi nubėgti pas Europą kaip pas motiną? Pulti Briuseliui kaip tėvui ant kaklo, išlieti širdį?.. Vargu. Bet vis tiek, aš manau, geriau įstot į Europos Sąjungą negu į karvašūdį…” (Juozas Erlickas). Siūlome pokalbį, kuris buvo transliuotas Lietuvos radijo laidoje “Kultūros savaitė” (http://www.lrt.lt/radio/shows/index.php?id=7360&no=0) 2003 m. balandžio 4 dieną.

Vakar Lietuva gyveno prezidentinėmis nuotaikomis. Radijas ir televizija, laikraščiai gyvai svarstė liberalų Egidijus Skarbaliaus ir buvusio aplinkos ministro Henriko Žukausko pasiūlymą įvesti amžiaus cenzą prezidentui. Pagal jų parengtą Konstitucijos pataisos projektą prezidentu galėtų būti žmogus, ne vyresnis nei 62 metai. E. Skarbalius tvirtino, kad ši iniciatyva paremta tik noru harmonizuoti šalies teisės sistemą.

Žinomo politologo Lauro Bielinio klausimą “Nejaugi visos aistros, valdžių vertimai bei tarpusavio intrigos buvo reikalingos tik tam, kad būtų realizuojama blanki ir niekur nevedanti naujosios Vyriausybės programa?” vakar išsiuntėme keletui parlamentarų. Pirmasis atsakė Ramūnas Karbauskis, kurio atsakymą jau publikavome. Šiandien rytą gavome Egidijaus Vareikio nuomonę. Valdžia pasikeitė tikrai ne todėl, kad naujos Vyriausybės programa yra geresnė negu senos.