t. viluckas

Žvėries agonija yra ne tiek baisi, kiek pavojinga. Tiesą sakant, akylesniam ir daugiau patirties turinčiam žmogui būtent tas desperatiškas pavojingumas, tas draskymasis ir kitų draskymas kaip tik ir yra aiškiausias požymis, jog tai ir yra agonija, o galas jau arti. Kalbant apie valdžią uzurpavusius režimus, net ir tada kai jie apsimeta demokratijomis, toji agonija paprastai pasireiškia represijomis ir piliečių bauginimu.

Ketvirtadienio popietę Simono Daukanto aikštėje Vilniuje įsteigta partija „Lietuvos sąrašas“. Partijai vadovaus buvęs Pilietinės visuomenės instituto direktorius, buvęs Kauno apygardos eksteisėjos Neringos Venckienės bendražygis Darius Kuolys. Anot partijos steigėjų, partija kilo iš siekio įveikti dabartinę jėgos grupuočių savivalę ir valdžios cinizmą, sutvirtinti demokratinius ir moralinius Lietuvos valstybės pamatus.

Likus mėnesiui iki rinkimų į savivaldos tarybas pradžios prie starto linijos stojo 23 politinės partijos ir 519 pavienių kandidatų. Kuo ypatingi ir kuo tokie patys bus šie rinkimai? Visų pirma braunasi mintis, kad esame periodiškai besikartojančio reginio akivaizdoje. Pasibaigus sezonui cirkas išvažiuoja – ir po kurio laiko vėl grįžta. Vėl tas pats direktorius, tie patys klounai, tie patys gyvūnai ir gerai žinomi triukai.

Jau apsipratome su mintimi, kad nūdienos visuomenė ir jos gyvensena yra hedonistinė arba vartotojiška. Tiesiog esame vartojimo kultūros vaikai. Ji yra įaugusi į mūsų kraują ir kartais įgauna savotiškų ritualų pavidalą, kai kam net atstojantį tikrąsias apeigas.