s. lavrovo

Rusija, Vokietija ir Prancūzija nesitarė dėl pastarųjų šalių stebėtojų siuntimo į Kerčės sąsiaurį nuolatinei misijai, pranešė Rusijos užsienio reikalų viceministras Grigorijus Karasinas. „Mūsų prezidentas neseniai vykusiame pokalbyje su Vokietijos kanclere susitarė dėl Vokietijos ir Prancūzijos ekspertų stebėtojų vienkartinio apsilankymo. Atitinkami ekspertų pastebėjimai bus perduoti jų vadovams. Apie tai buvo kalbėta.

Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas ketvirtadienį ragino „atsakingai ir iš esmės“ ištirti buvusio rusų šnipo apnuodijimą Didžiojoje Britanijoje ir sakė, kad Londonas negali ignoruoti Maskvos „pagrįstų klausimų“ dėl šio atvejo. „Nebus įmanoma ignoruoti pagrįstų klausimų, kuriuos užduodame“, – sakė ministras prieš Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos posėdį, kuriame turi būti aptarta besiplečianti diplomatinė krizė tarp Rusijos ir Vakarų.

Pasak Rusijos diplomatijos vado, Vašingtonas rengia karines pratybas Europoje su tikslu parengti NATO šalis galimam taktinio branduolinio ginklo panaudojimui prieš Rusiją. Ženevoje viešinčio ministro teigimu amerikiečių kariai ruošia kolegas iš Europos šalių taktinio branduolinio ginklo panaudojimui Rusijoje. Jo teigimu, JAV nestrateginio arsenalo dislokavimas Europoje kertasi su branduolinio nusiginklavimo procesu.

„Kaip jau minėjau, buvo priimtas ir realizuotas sprendimas atitraukti mūsų ginkluotąsias pajėgas 1500 km gilyn nuo Suomijos sienos“, – penktadienį viešėdamas Suomijos prezidento Sauli Niinisto vasaros rezidencijoje pareiškė V. Putinas. Gilyn ar į plotį? Suomijos ir Švedijos žiniasklaida išsyk atkreipė dėmesį į Rusijos prezidento teiginį, kad kariuomenė atitraukta „1500 km nuo sienos“. Tuo labiau, kad V. Putinas dusyk ar net trissyk pakartojo šį skaičių.

Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas paskelbė, kad Rusija imsis veiksmų, jeigu NATO karinė infrastruktūra priartės prie jos sienų. Apie Rusijos ir Vakarų šalių aljanso konfliktą ministras pasakojo interviu švedų leidiniui „Dagens Nuheter“. S. Lavrovas nepasikuklino įvardinti ir „pačią rusofobiškiausią NATO šalį“, – jo manymu, tai yra Lietuva. Ypatingą dėmesį interviu S. Lavrovas skyrė Baltijos šalims: „Mes savo NATO kolegų klausėme, kodėl jie nori priimti Baltijos šalis.

Kai kurie Europos politikai kaltina Rusiją pridėjus ranką prie migrantų krizės aštrėjimo, „Bloomberg“ rašo apžvalgininkas Joshas Roginas. Anot jo, net prieš tragiškus įvykius Briuselyje, Europoje vyravo prieš musulmonus ir pabėgėlius nukreiptos nuotaikos. Dauguma migrantų pabėgo nuo skurdo Artimuosiuose Rytuose ir ieškojo geresnio gyvenimo Vakarų šalyse. Tačiau, pasak Europos pareigūnų, daugelis migrantų net nepasiekia išsvajotosios Vakarų Europos, o savo migranto kelią baigia Rusijoje.

Pasaulyje nerimstant susirūpinimui dėl padėties Ukrainoje, Jungtinės Amerikos Valstijos žengė netikėtą žingsnį. Ukrainai „kritiniu momentu“ JAV diplomatijos vadovas Johnas Kerry (Džonas Keris) gegužės 12 d. Sočyje susitiko su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu ir užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu.

Balandžio 22 d. Rusija ir pasaulis išvydo šalies užsienio reikalų ministro S. Lavrovo bendravimą su žurnalistais nauju formatu. Anksčiau ministrui teko dalyvauti, pavyzdžiui, V. Solovjovo laidoje ir atsakinėti į jo klausimus vienas prieš vieną, o dabar S. Lavrovą „kankino“ iš karto trys žiniasklaidos atstovai (panašiai kaip per prezidento V. Putino ir premjero D. Medvedevo susitikimus su žurnalistais). Reikėtų pažymėti, kad klausinėtojų rinkinys buvo gana specifinis: vyriausioji kanalo „Russia T...

Mes jau savotiškai susigyvenome su konfliktu rytų Ukrainoje, jis lyg ir natūraliai įsipina į mūsų kasdienį diskursą. Tačiau tai nemenkina jo destabilizacinio potencialo, kuris veikia visą Rytų Europos regioną ir skamba aidu ir Vakarų Europoje ar net už Atlanto. Naują viltį, kad taika įmanoma, įžiebė neseniai pasiektas susitarimas Minske, tačiau dėl jo efektyvumo tebėra nemažai abejonių. Prisiminkime naujos taikos iniciatyvos įgyvendinimo chronologiją.

Rusijos Federacijos prezidentas V. Putinas jau antrą kartą šiais metais (pirmą kartą – po Krymo aneksijos) kreipėsi į Rusijos Federalinį susirinkimą. To kreipimosi laukė tiek pasaulis, tiek Rusijos visuomenė, nes norėjo išgirsti atsakymus apie šalies santykius su Vakarais ir planus dėl tolimesnės ekonominės raidos, kuri pastaruoju metu komplikuojasi dėl krentančių naftos kainų ir rublio devalvacijos.