nusikalstamumas

Domeikavos seniūnijoje atidarius pusiaukelės namus, kuriuose įsikūrę nuteistieji, vietiniai gyventojai kalba apie kelis kartus išaugusį nusikalstamumą. O kalėjimų tarnyba tikina, kad daugiausia nusikaltimų – vagystės iš naujo prekybos centro, ir to nesieja su nuteistųjų apgyvendinimo įstaiga.

Ši kriminalinė istorija sugrąžina skaitytojus beveik 30-čia metų atgal. Į 1995 ir 1996 metus, kai „tulpiniai“ aktyviai stengėsi atsikratyti konkurentų, savo rankose laikiusių kontrabandos kanalus ir disponavusių didelėmis pinigų sumomis. Jiems kelią perėjusius ar konkuruoti mėginusius prieštaringos reputacijos verslininkus pradžioje banditai žudė gana triukšmingai, viešose vietose, tačiau vėliau ėmė veikti subtiliau – nepageidaujami asmenys paprasčiausiai dingdavo nepalikdami pėdsakų.

Vokietijoje ženkliai išaugo įvykdomų nusikaltimų skaičius. 2023 m. statistiniai duomenys rodo, kad nusikalstamumas išaugo dar 5,5 proc. ir pasiekė rekordinį per pastaruosius 15 metų lygį. Augo ne tik vagysčių, bet ir užpuolimų skaičius, o iš 2,25 mln. įtariamųjų beveik milijonas neturėjo Vokietijos pilietybės. Leidinys „Welt am Sonntag“ iš anksto susipažino su šalies vidaus reikalų ministerijos šią savaitę pristatomais nusikalstamumo rodikliais.

Trečiadienį buvo apklausti liudytojai jau du metus įstrigusioje Kamuolinių kriminalinio susivienijimo byloje. Apklausti liudytojai buvo susiję su 2019 m. policijos pradėtu ikiteisminiu tyrimu – jie įsigijo ir pardavė automobilius, kurie galėjo būti panaudoti narkotikų gabenimui, o vienas iš liudytojų netgi pažinojo įtakingus „kamuolinių“ gaujos narius – vieną iš gaujos vadeivų Tomą Gaidanką, bei jo parankinį Arminą Zujų.

Neraminanti tendencija – vaikų nusikalstamumas praėjusiais metais nors ir ne ženkliai, tačiau padidėjo. 2023 metais įtariamų padarius nusikalstamą veiką nepilnamečių buvo 677, kai 2022-siais šis skaičius tesiekė 631. Dažniausios nepilnamečių daromos nusikalstamos veikos – vagystės, fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas, neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, turto sunaikinimas ar sugadinimas, nesunkus sveikatos sutrikdymas, viešosios tvarkos p...

Kauno mafijos autoritetu tituluojamas Henrikas Daktaras sutiko atskleisti itin retai matomą savo gyvenimo pusę. Jis pasidalijo asmeniniais prisiminimais apie vaikystę, tėvą, kuris, anot jo, niekada nepriklausė nusikalstamam pasauliui ir tragiškai žuvusį jaunėlį brolį. Henytė pasakoja, kad vaikystė prabėgo sename Kauno Vilijampolės mikrorajone, kuriame gyveno praktiškai visa giminė: „Gyventi visiems greta buvo ir linksma, ir baugu. Vykdavo baliai, visi gerdavo, nuolat kildavo muštynės.

Vilniuje 1990-siais šalia „Vilniaus brigados“ keletą metų veikė dar žiauresnė nusikaltėlių grupuotė, kuri vien sostinėje ir apylinkėse nužudė mažiausiai 13 žmonių. Bent tiek buvo įrodyta teisme. Banditams vadovavo ir gaują įkūrė Valerijus Januškevičius, kuris liūdnai „išgarsėjo“ už pinigus žudydamas žmones. Dėl savo nusikaltimų iki gyvos galvos bausmės sulaukęs vyras šiandien veržiasi į laisvę.

Kaune pirmadienio pavakarę savo bute buvo rastas su Kamuolinių organizuotu nusikalstamu susivienijimu sieto Genadijaus Ževžikovo kūnas. Naujienų portalo tv3.lt duomenimis, vasario 5-ąją, 1973 m. gimusio G. Ževžikovo kūnas rastas viename V. Krėvės prospekte esančio daugiabučio bute. Kūnas aptiktas 17.45 val. Pareigūnai, pirminiais duomenimis, ant vyro kūno išorinių smurto požymių nepastebėjo. Šiuo metu pagal standartinę procedūrą yra pradėtas ikiteisminis tyrimas mirties priežasčiai nustatyti.

2001-ųjų lapkričio 24-ąją nužudžius Lietuvos bokso federacijos (LBF) vadovą ir Daškinių lyderį 33 metų Remigijų Daškevičių, Lietuvoje kilo dar nebūtas rezonansas – tikriausiai tokio nebuvo nė po vieno iš daugelio nepriklausomoje Lietuvoje įvykdytų nužudymų. Yra duomenų, kad paskutinę savo gyvenimo dieną, maždaug vidurdienį, R. Daškevičius nuvyko su keliais bičiuliais ir merginomis į netoliese Grigiškių, Stirniuose, esantį prašmatnų viešbutį su pirtimi.

Visa Lietuva žino apie garsiausius šalies nusikaltėlius bei kruvinus darbus, kurie daugumą jų pasmerkė arba mirčiai, arba ilgiems įkalinimo metams. Vis dėlto, apie mafijos vyrų moteris žinoma ne tiek ir daug.

Šokiruojantis, bauginantis ir grėsmingas tarptautinių cigarečių kontrabandininkų Meka tapęs Kaliningradas XX a. paskutinio dešimtmečio pabaigoje veržliems kauniečiams atrodė įkvepiantis – nebent jie ne laiku būtų pasipainioję kulkos kelyje. 1998–2000 metais Remigijus Daškevičius, pravarde Daškė ir jo dešiniąja ranka laikytas Rolandas Dromantas-Ilgas sėkmingai įsitvirtino šiame Rusijos mieste, kur verslas ir mafija glaudžiai tarpusavyje persipinę.

Praėjusio šimtmečio pabaigoje vienu įtakingiausių Šiaurės Lietuvoje buvo laikomas šešėlinio pasaulio atstovas Vladas Baranauskas (pravarde – Baranis). Nors daug šio asmens biografijos kriminalinių įrašų jau seniai praeityje, bet net ir sulaukęs solidaus amžiaus Šiaulių „princas“ iki šiol mindžioja teismo slenkstį. Paskutinį kartą bausmės jis sulaukė 2017-siais už cigarečių kontrabandą ir bandymą papirkti pareigūnus.

Vos prieš kelias dienas savo 66-ąjį gimtadienį paminėjęs Kauno nusikalstamo pasaulio autoritetas Henrikas Daktaras naujienų portalui tv3.lt papasakojo apie savo už grotų bėgančias dienas. Henytė nusivylęs, nes visai neseniai teismas dar kartą atsisakė paskirti jam terminuotą laisvės atėmimo bausmę: „Tada bent turėčiau viltį numirti ne kalėjime, o laisvėje. O mirtis gali kiekvieną dieną mane pasiimti.

Gruodžio 12-ąją Kauno nusikalstamo pasaulio šului Henrikui Daktarui sukanka 66 metai. Pats Henrikas išskirtiniame interviu naujienų portalui tv3.lt išskiria kitą skaičių – 33. Būtent tiek metų, anot jo, jis jau praleido už grotų. Per pokalbį su tv3.lt žurnalistu buvo atskleista, kaip H. Daktaras paminės gimtadienį už grotų. Henytė teigė, kad didžiausia dovana jam būtų laisvė, kur galėtų pasidžiaugti lyg ant mielių augančiais anūkais.

Klaipėdoje, viename Budelkiemio gatvės name, per „Aro“ pareigūnų šturmą nusišovė pusantrų metų ieškotas šiaulietis Alvydas Juodris. Policijos turimais duomenimis, šis asmuo pragyvenimui pasirinko būti samdomu žudiku. Apie šią išskirtinę bendrą policijos ir „Aras“ pareigūnų operaciją galima rasti informacijos kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ archyvuose.

Nusikalstamo pasaulio autoritetas, vienas garsiausių Lietuvos nusikaltėlių su kurio pavarde teisėsauga sieja dešimtis sunkių bei itin žiaurių nusikaltimų. Daugiau apie save, kaip ir kada pradėjo nusikalsti ir kokia buvo jo vaikystė tv3.lt pasakojo Henrikas Daktaras. „Nuteiskite mane garbingai, su įrodymais, bet nereikalaukite prisipažinti nusikaltimų, kurių nepadariau.

Ne vienerius metus Lietuva Europos kontekste išsiskiria ypač dideliu įkalinimo mastu – Lietuvoje 100 tūkst. gyventojų tenka 190 kalinių. Neramina ir kitos tendencijos – bausmių trukmė vis didėja, nors smurtinių nusikaltimų skaičius mažėja.

Tai kas nutiko 1995-ųjų birželį Panevėžyje sukrėtė visą Lietuvą. Tokio žiauraus nusikaltimo per 40 metų tarnyboje teigė nematęs net nužudymo bylą tyręs tuometinis Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroras Stasys Lipnickas. O ką jau kalbėti apie paprastus žmones, kurie tik iš pranešimų laikraščiuose sužinojo apie Panevėžyje žiauriai sumuštą, o vėliau dar ir padegtą nė 13 metų nesulaukusį berniuką.

Ši kriminalinė istorija sugrąžina skaitytojus beveik 30-čia metų atgal. Į 1995 ir 1996 metus, kai „tulpiniai“ aktyviai stengėsi atsikratyti konkurentų, savo rankose laikiusių kontrabandos kanalus ir disponavusių didelėmis pinigų sumomis. Jiems kelią perėjusius ar konkuruoti mėginusius prieštaringos reputacijos verslininkus pradžioje banditai žudė gana triukšmingai, viešose vietose, tačiau vėliau ėmė veikti subtiliau – nepageidaujami asmenys paprasčiausiai dingdavo nepalikdami pėdsakų.

Kauno apygardos teisme pirmadienį buvo išnagrinėtas prašymas dėl Henrikui Daktarui paskirtos įkalinimo iki gyvos galvos bausmės pakeitimo į terminuotą laisvės atėmimo bausmę. Prašymą pagal nustatytą tvarką dėl Kauno mafijos šului po mažiausiai 5 metų galinčių atsiverti įkalinimo įstaigos vartų teikė Pravieniškių kalėjimo atstovai. Pats H. Daktaras šios dienos posėdyje nedalyvavo. Teismas sprendimą šioje byloje žada skelbti lygiai po savaitės.

Viduryje baltos dienos Kaune buvo surengtas kruvinas išpuolis. Kauno centre, anot pareigūnų, susikirto nusikalstamų grupuočių atstovai. Iš viso nustatyti 9 įtariamieji, tačiau tik 4 iš jų kol kas sulaikyti. Apie kriminogeninę situaciją Kaune pirmadienio popietę pasisakė policijos ir prokuratūros atstovai. Kauno apskrities policijos viršininkas Mindaugas Baršys paneigė nuomonę, kad į Kauną grįžta 1990-ieji: „Tokių dalykų netoleravome ir netoleruosime. Jie sulauks dėmesio iš policijos.

„Tulpiniai“ – Virginijus Baltušis ir Algimantas Vertelka – planavo nužudyti Virginijų Marščionką-Maršalą ir G. Maskoliūną, nes manė, kad V. Marščionka, taip pat A. Krivickas ir G. Maskoliūnas, naikina „tulpinius“. Kai Biržuose buvo nušautas S. Bareika-Cibė, „tulpinis“ V. Baltušis iš karto pagalvojo, kad Cibę pažinoję V. Marščionka ir G. Maskoliūnas dalyvaus jo laidotuvėse. Nutarta kelyje iš Biržų į Panevėžį surengti pasalą ir juos grįžtančius iš laidotuvių nužudyti.

1997 metų birželio 17-ąją į Klaipėdos miesto 2-ąjį policijos komisariatą kreipėsi Gitana M. ir pareiškė, kad dingo jos sugyventinis Naurius Noreika. Ji pranešė, kad prieš savaitę N. Noreika išvažiavo iš namų automobiliu „Audi 80“ ir nuo to laiko daugiau jo nemačiusi. Prieš kreipdamasi į policiją Gitana M. apskambino Gaidjurginius, su kuriais jos sugyventinis anksčiau bendraudavo, bet visi kaip vienas teigė esą nežinantys, kur N. Noreika yra.

Taigi grįžkime į tą 1994-ųjų liepos vakarą, kai „tulpiniai“, pasidaliję ginklus ir radijo stoteles, išsiskirstė Marijonų gatvės rajone. Broliai Blinkevičiai turėjo stebėti kelią ir per raciją pranešti, kad Žalias pasirodė gatvėje ir tuoj įvažiuos į namo kiemą. Darius turėjo stebėti Marijonų gatvę iš stadiono pusės, o Valdas – tą pačią gatvę iš parko pusės.

Žydrūno Paušos nušovimas ir pasikėsinimas į kitus „tulpinius“ išjudino teisėsaugą, budresni tapo ir patys „tulpiniai“. Įspėjame, kad pasakojimo detalės gali sukrėsti skaitytojus. Ž. Pauša buvo pašarvotas Panevėžio bažnyčioje netoli prokuratūros. Stovėjimo aikštelėje išsirikiavo prabangūs automobiliai su įvairių Lietuvos miestų numeriais.

Vieną 1997-ųjų metų birželio 27-osios popietę Kretingos rajono Mikoliškių girininkijos girininkas Romas Mažonas išgirdo šūvių papliūpas. Kadangi aplinkiniuose miškuose mėgdavo pasiautėti brakonieriai, girininkas nieko nelaukdamas paskambino savo pavaduotojui Vaidui Skuodui, liepė jam išeiti ant kelio, sėdo į tarnybinę „Nivą“ ir nuburzgė Kulių link – ton pusėn, iš kurios aidėjo šūviai. Įspėjame, kad įvykių detalės gali sukrėsti skaitytojus.

Kartu su Alvydu Juodriu-Benu iš Šiaulių į Klaipėdą atvažiavo ir Raimondas Minkus. Jis, sėbrų vadinamas Ryžu ar Jurgiu, greitai įgijo S. Gaidjurgio pasitikėjimą ir tapo šio vairuotoju. Ir ne tik – R. Minkus buvo lyg ir S. Gaidjurgio ūkvedys, dirbdavo jam visus buities darbus. Kas be ko, visuomet būdavo šalia S. Gaidjurgio ir tada, kai jų gauja reketuodavo verslininkus ar sprogdindavo. Įspėjame, kad įvykių detalės gali sukrėsti skaitytojus.

Palydint į paskutinę kelionę nušautą sėbrą, trys panevėžiečiai, stovėdami prie karsto, net nenujautė, kad po keleto valandų patys pavirs lavonais. Kalbant apie „tulpinių“ nusikaltimus, kuriam laikui reiktų persikelti į Biržus. Ten vieną 1994-ųjų rugsėjo šeštadienį pokštelėję šūviai ne tik nutraukė šiame mieste veikusios „pašto karvelių“ gaujos vado Sigito Bareikos (33 m.) gyvybės siūlą, bet ir tapo dar žiauresnio nusikaltimo preliudija.

Tiek Sigitas Gaidjurgis, tiek Alvydas Juodris-Benas norėjo, kad visuomenėje būtų kuo daugiau triukšmo ir atrodytų, jog policija nesugeba įvesti tvarkos. Vieną 1996-ųjų vasaros dieną S. Gaidjurgis ir A. Juodris į Klaipėdos miesto parką susitikti pasikvietė Renatą Šadeikį ir Raimondą Minkų. Pokalbis buvo trumpas ir dalykiškas – S. Gaidjurgis paliepė R. Šadeikiui susprogdinti Olego Klepovo namą. Dėl to, kad šis draugavo su Sergejumi Bėgliku ir buvo S. Gaidjurgio konkurentas kontrabandos biznyje.

Remigijaus Daškevičiaus-Daškės žūtis Vilniuje 2001-ųjų lapkričio pabaigoje sukėlė didelį rezonansą – tikriausiai tokio nebūta nė po vieno iš daugelio iki šiol įvykdytų kriminalinio pasaulio autoritetų nužudymų. Nepraėjus nė parai, visų Vilniaus ir Kauno operatyvinių grupių nariai pradėjo masinę R. Daškevičiaus aplinkos žmonių sulaikymo operaciją. Daugeliui ji visgi buvo netikėta.

Maždaug tuo pat metu kaip ir Sigitas Gaidjurgis savo gaują Klaipėdoje subūrė Aleksandras Sonas. Panašiu metu abu buvo ir sulaikyti. Vis dėlto jų nusikaltimų mastai gerokai skiriasi. Korėjietis Aleksandras Sonas gimė Kazachstane, toli nuo jūros, tačiau likimo vingiai jį atvedė į tuometinį Leningradą. Čia perspektyvus jaunasis boksininkas baigė jūreivystės mokyklą ir gavo paskyrimą į Klaipėdą.

2001-ųjų lapkričio 24-ąją nužudžius Lietuvos bokso federacijos (LBF) vadovą ir Daškinių lyderį 33 metų Remigijų Daškevičių, Lietuvoje kilo dar nebūtas rezonansas – tikriausiai tokio nebuvo nė po vieno iš daugelio nepriklausomoje Lietuvoje įvykdytų nužudymų. Yra duomenų, kad paskutinę savo gyvenimo dieną, maždaug vidurdienį, R. Daškevičius nuvyko su keliais bičiuliais ir merginomis į netoliese Grigiškių, Stirniuose, esantį prašmatnų viešbutį su pirtimi.

Grįžęs iš kelionių Sigitas Gaidjurgis vaidino neturtingą verslininką: važinėjo „Žiguliu“, vaikščiojo nudrengtais rūbais, stengėsi niekuo neišsiskirti iš minios. 1995 metų rugpjūčio 24-ąją, apie 19 valandą, Klaipėdos policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos pareigūnai ir „Aro“ vyrai apsupo vieną iš Minijos gatvėje esančių garažų. Gana tvirtos durys nepasidavė, todėl garažo vidun buvo patekta per stogą.

Prieš mirtį Remigijų Daškevičių-Daškę supo visi senų laikų Kauno Žaliakalnio treniruoklių salių lankytojai, nuo sovietinių laikų rūsiuose „pumpavę“ raumenis. Kai kurie – nemenkai pasiekę įvairiose sporto šakose. Visiems jiems ne kartą buvo tekę aiškintis santykius su konkurentais iš Vilijampolės. Bet, kaip sakė buvę Daškės draugai, įdomiausia tai, kad kalėjimuose niekas iš jų nebuvo spėjęs pabūti.

2000-aisiais Kauno kriminalinio pasaulio veikėjų išvaizda jau buvo pakitusi iš esmės. Jie visiškai nebepriminė ankstesniais dešimtmečiais karaliavusių bjaurios išvaizdos tipų, kurie prieš aplinkinius jautėsi gerokai pranašesni savo parudavusiais nuo čefyro dantimis, specialiomis tatuiruotėmis, „zonos“ žargonu ir griežtomis tame pasaulyje privalomomis taisyklėmis arba „paniatkėmis“. Naujojo tūkstantmečio kriminaliniai lyderiai, o ypač Remigijus Daškevičius-Daškė ir artimiausi jo aplinkos žmonės,...

Ne vienos nusikalstamos gaujos vadeiva Klaipėdoje nuolat taikydavosi į vienvaldžio nusikaltėlių lyderio sostą, užimamą Sigito Gaidjurgio, tačiau nė vienam jo įveikti nepavyko. S. Gaidjurgio vietą užimti taikėsi ir Darius Šernius-Darėnas (g. 1967 m.). Jis, vienas iš karštakošiškiausių S. Gaidjurgio gaujos „torpedų“, konfliktuoti su vadeiva pradėjo dar 1993 metais.

„Tulpiniai“ – viena žiauriausių Lietuvoje banditų grupuočių. Pasibaigus „tulpinių“ teismams, galima teigti, kad atpildo valanda Panevėžio nusikaltėliams atėjo. „Akistatos“ archyve aprašyti kruvini „tulpinių“ darbeliai. „Tulpinių“ gaujos vadeivos susodinti už grotų iki gyvenimo pabaigos, o buvusių jų parankinių jau ir kaulai baigia supūti. Mat vadeivos, bijodami net savo šešėlio, šaudė visus, kurie žinojo apie jų juodus darbus. Nepasigailėjo net savo giminaičių.

Klaipėdoje kalbėta, kad kai kuriuos konkurentus Sigitas Gaidjurgis įduodavęs policijai. Nauda buvo abipusė – policija parodydavo, kad dirba, o konkurentams atsidūrus už grotų, Gaidjurginių valdžia mieste dar labiau sustiprėdavo. Vienas iš Sigito Gaidjurgio konkurentų – Sergejus Bėglikas – į Klaipėdą iš Smolensko pasikvietė Stanislavą Dudaką ir jam už susidorojimą su S. Gaidjurgiu siūlė 10 000 dolerių.

Panevėžys nuo kitų Lietuvos miestų visuomet skyrėsi viena su kita kovojančių organizuotų nusikalstamų grupuočių gausa. Ar prisimenate, kaip XXI amžiaus išvakarėse buvo vadinamas Panevėžys? „Čikaga prie Nevėžio“. Šis miestas buvo tiesiog suraižytas korupcijos, intrigų, žmogžudysčių randais. Policija čia dirbo tuščiomis apsukomis. Miestas nedidelis, todėl visi vienas kitą pažinojo. O ir į banditų gaujas jungėsi viename mikrorajone užaugę ir vienas kitą pažįstantys vyrukai.

Šokiruojantis, bauginantis ir grėsmingas tarptautinių cigarečių kontrabandininkų Meka tapęs Kaliningradas dešimtojo dešimtmečio pabaigoje veržliems kauniečiams atrodė įkvepiantis – nebent jie ne laiku būtų pasipainioję kulkos kelyje. 1998–2000 metais Remigijus Daškevičius, pravarde Daškė ir jo dešiniąja ranka laikytas Rolandas Dromantas-Ilgas sėkmingai įsitvirtino šiame Rusijos mieste, kur verslas ir mafija glaudžiai tarpusavyje persipinę.

Per 1993-iųjų pavasarį uostamiestyje prasidėjusį karą tarp gaujų po velėna amžiams atgulė dvi dešimtys jaunų vyrų. Dar keli papuolė už grotų. Mirties neišvengė ir artimas Sigito Gaidjurgio bendražygis. Tiesa, jį nužudyti pavyko ne iš pirmo karto.  Cibulia neišgyveno 1993-iųjų balandžio pabaigoje buvo pasikėsinta į Sigitui Gaidjurgiui artimą Romualdą Norvaišą (g. 1962 m.), pravarde Cibulia.

Vaizdas 1990-ųjų pradžioje daugeliui Lietuvoje atrodė gana niūrus, kai kada netgi baugus. Viską lėmė pernelyg didelis skirtumas tarp labai vargstančiųjų ir turtingųjų. Kaune atsirado pirmieji privačių namų kvartalai, kuriuose įsikūrė verslininkai, o prieš juos masines atakas pradėję jaunieji reketininkai persėdo į raudonos spalvos „Žigulių“ devintukus veidrodiniais langais.

1989 metai pasižymėjo tolesniu Kauno kriminalinių grupuočių veiklos plitimu, padidėjusiu banditų įžūlumu ir augančiu jų veiklos meistriškumu. Tuo metu viešose vietose Kauno valdovais jautęsi nusikaltėliai šiurkščiais veiksmais siekė įbauginti visuomenę.

Klaipėdoje nusikalstama Gaidjurginių grupuotė nuolat „auginosi raumenis“ pritraukdami į gaują naujus narius. Plėtė savo veiklą užsiimdami reketu ar atviru plėšikavimu. Kadangi daugelis nukentėjusių patys buvo įsivėlę į nešvarias machinacijas, skųstis teisėsaugininkams vengė. Jie ieškojo kitų mieste veikusių gaujų užtarimo, tačiau Sigitas Gaidjurgis siekė panaudoti ir jas.

Kauniečių pamėgtas Ąžuolyno parkas sovietmečiu buvo tapęs nusikaltėlių konfliktų arena. Gaujų karai Ąžuolyne tais laikais jau mažai ką stebino. Maždaug 1985–1986 metais banditų susirėmimai Kaune kildavo dėl daugybės priežasčių. Tačiau dažniausiai kumščių kietumą jauni kauniečiai iš įnirtingai konkuruojančių miesto gaujų išbandydavo dėl įtakos sferų dalybų arba dėl jaunosios ir vyresnės kartos nusikaltėlių konfliktų.

2001-ųjų lapkričio 24-ąją, šeštadienį, nužudžius Lietuvos bokso federacijos (LBF) vadovą ir Daškinių lyderį 33 metų Remigijų Daškevičių, Lietuvoje kilo dar nebūtas rezonansas. Tikriausiai tokio nebuvo nė po vieno iš daugelio nepriklausomoje Lietuvoje įvykdytų nužudymų. Apie tai plačiai rašė kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ žurnalistas bei knygų apie Lietuvos mafiją autorius Dailius Dargis.

Nusikalstamumo kamuojamame Prancūzijos Marselio uostamiestyje pirmadienio naktį per gaujų smurto proveržį žuvo mažiausiai trys ir buvo sužeisti dar aštuoni žmonės, pranešė policija. Trys atskiri šaudymo incidentai pakurstė nuogąstavimus, kad intensyvėja konkuruojančių narkotikų kontrabandininkų gaujų tarpusavio keršto išpuoliai. Pastarąjį mėnesį panašių nužudymų buvo ir daugiau. Visi trys pirmadienio naktį nušauti žmonės yra jauni, trisdešimties neturintys vyrai.

Nors 1998-ieji jau buvo tas pereinamasis laikotarpis į ramesnį gyvenimą Lietuvoje, bet pavieniai grubūs išpuoliai vis sujaukdavo pamažu rimstančią tvarką. Šiame kontekste itin išsiskyrė Panevėžio miestas. Apie sprogdinimus šiame mieste plačiai rašė kriminalinių naujienų laikraštis „Akistata“. Viename 1998-ųjų šio laikraščio numeryje aprašomi šie neramūs laikai, kai nusikaltėliai vis suvedinėdavo sąskaitas pasitelkdami sprogstamuosius užtaisus.

Prieš daugiau kaip 20 metų Pasvalio regione buvo susibūrusi „Pelėsių“ grupuotė. Jos „žygiai“ išsiskyrė ne tik įvairiais nusikaltimais, bet ir vienu drąsiu „pomėgiu“. „Pelėsių“ grupuotės nariai išgarsėjo tuo, kad mėgo „deginti“ (savaime suprantama netiesiogine prasme) išgėrusius policijos pareigūnus, rašoma kriminalinių naujienų laikraštyje „Akistata“. Štai, pavyzdžiui, 1996-ųjų lapkričio 3 d. prie Pasvalio autobusų stoties du piliečiai – Fantomas ir Pelėsis – sulaikė kitus du piliečius – Biržų ...