lopas

Aistros „Didžiajame šou burbulas“ nerimsta, po konflikto su Žygimantu Petkumi Vilija Pilibaitytė-Mia vis dar jaučia nuoskaudas. Kiekvieną trečiadienį šou dalyviai yra iškviečiami „Išpažinčiai“, jos metu atlikėja išsakė savo nuomonę apie Žygį. „Išpažinties“ metu dalyviai buvo klausiami įvairių klausimų, vieną jų išgirdo ir Mia. „Mia, kurį žmogų pavadinai „lopu“?“, – klausė žurnalistė. „Nepamenu dabar, „lopas“ yra žmogus, kuris mane užknisa. Tai yra mano asmeninis lopas.

Prieš ketverius metus teisiamųjų suole sėdėjo trylika vyrų. Gaila, tačiau dalis jų iš paskelbtų nuosprendžių nė kiek nepasimokė ir išėję į laisvę vėl pasuko nusikalstamu keliu. Šauliai nenorėjo suspėti Sausio 8-ąją, apie aštuntą vakaro, apsivilkę treningus, užsisegę neperšaunamas liemenes ir pasiėmę pistoletus, Povilas M.-Miša bei Eligijus P.-Funtas sėdo į Remigijaus B.-Žydo vairuojamą automobilį ir netrukus jau buvo prie namo, kuriame gyveno Darius P., pravarde Storas. Laukė gana ilgai.

Laikui bėgant, Laimono Lapinsko-Lopo vadovaujami banditai taip suįžūlėjo, kad ėmė reketuoti Baltupių mikrorajono jaunimą. Kelionė į kapus Praėjusį rašinį baigėme toje vietoje, kai L. Lapinskas su savo parankiniais nusprendžia atkeršyti iš gaujos pasitraukusiam Antoniui (taip mes pavadinome nukentėjusį žmogų, nenorėdami atskleisti jo pavardės). Už tai, kad Antonis buvo ėmęsis pardavinėti heroiną iš „konkuruojančios firmos“, Lopas iš pradžių jį norėjo nužudyti, bet vėliau visi nutarė, kad užteksią...

Nesugalvodami nieko naujo, Lietuvos banditai dažnai mėgdžiojo užsienio gangsterių grupuotes. Jų mėgstamiausios knygos buvo apie mafiją ir terorizmą. Mėgstamiausia Henriko Daktaro-Henytės knyga – Mario Puzo romanas „Krikštatėvis“, kuriame pasakojama apie mafiozų Korleonių „šeimą“. Jos pavyzdžiu gangsterių „šeimos“ buvo kuriamos Kaune. Iš mafiozinių romanų taktikos ir konspiracijos gudrybių sėmėsi ir Tulpinių vadeiva Virginijus Baltušis.

Laimonas Lapinskas-Lopas sukūręs narkotikų prekeivių gaują turėjo tikslą iš Vilniaus išstumti konkurentus ir tapti vieninteliu narkotikų prekeiviu sostinėje. Ginkluoti ir pavojingi Jau 2002-ųjų rudenį Lopo įsteigtą gaują  juridiškai buvo galima vadinti nusikalstamu susivienijimu skirtu sunkiu ir labai sunkių nusikaltimų darymui.

Įtaręs, kad narkomanas Vilius B. (34 m.) bendradarbiauja su policija, Laimonas Lapinskas-Lopas suorganizavo jo nužudymą. Tai buvo padaryta dar ir tam, kad būtų įbauginti paties Lopo gaujos nariai. Iš pradžių savo parankiniams Lopas nesakė, kad Viliui B. jis ruošia skausmingą mirtį. Visi manė, kad tas vyras, darantis jiems tatuiruotes, bus tik pagąsdintas.

Laimonas Lapinskas, arba Lopas, kaip jį vadino draugai, 2002-aisiais Vilniuje ėmėsi organizuoti narkotikų prekybos tinklą. Šiaip narkomanai jį tada jau pažinojo kaip kvaišalų pardavinėtoją. Kalbama, kad L. Lapinskas marihuaną pardavinėjęs dar besimokydamas Baltupių vidurinėje mokykloje. Na o 2002-aisiais jis, matyt, jau buvo išaugęs eilinio kvaišalų prekeivio marškinėlius ir ėmėsi kurti savo narkotikų prekybos tinklą. Pirmasis į tą tinklą papuolė Tomas M., pravarde Mutlis.

Prieš dešimtmetį siautusios vienos žiauriausių Vilniaus gaujų vadeiva Laimonas Lapinskas, pravarde Lopas (gimęs 1981 m.), bylinėjasi su Lukiškių tardymo izoliatoriumi-kalėjimu ir Kalėjimų departamentu dėl to, kad šie, anot jo, esą nepagrįstai atsisakę teismui pateikti teikimą dėl jo lygtinio paleidimo. L. Lapinskas nubaustas 20 metų laisvės atėmimo bausme. Teismo sprendimu pirmuosius 10 metų jis turi atsėdėti kalėjime, o likusius – pataisos namuose.

Turino sportai sekmadienį baigiasi, bet nuo to nelengviau: geri nauji (o tokių apskritai nedaug) filmai sunkiai prieinami arba dėl beprotiško laiko, arba dėl kanalo, o vidutinybė klesti kaip visada. Šeštadienis Šiandien galime įsitikinti, kad Prancūzijoje damos baigia užkariauti kiną. Jeanne Labrune pasirašė neatsakingą komediją „Jums puokštė“ (1 Baltijos kanalas, 13.40 val.), kurioje nesusipratimų dėl gėlių puokštės virtinė primena gal tik prancūzų bulvarinio teatro tradicijas.

Nemažai televizinių naujojo kino premjerų. Dauguma - per maskvietišką 1 Baltijos kanalą, gal bent taip mus masinantį. Aš to kanalo irgi nemėgstu, bet vaidybiniai filmai patys vietos nesirenka. Šeštadienis Kartą gavau žiūrovo, „ginančio“ nuo manęs Rutgerį Hauerį, laišką. Kažkoks nesusipratimas: aš irgi labai vertinu šį žydraakį melancholišką olandų aktorių, žinau, kad net tada, kai jis vaidina šlageryje, filmas bus gilesnis negu panašūs Stallone, Van Damme‘o ar Dudikoffo.