gintautas strolys

Dažnai rašau apie žmonių prigimtį per gamtos išminties prizmę, kad geriau atskleisčiau mūsų skirtingumą. Šiandien viską pateiksiu dar paprasčiau ir leisiu pažvelgti į gamtos išmintį per išskirtinio šuns – Haskio – prizmę. Haskis – išskirtinė šuns veislė, kurios prigimtines savybes reikia įvertinti atsižvelgiant į jos istoriją ir evoliuciją.

Žmonių talentai atskleidžiami, o ne išdresuojami. Dažnai girdime istorijas apie talentus, kurie, atrodo, atsirado iš niekur, bet iš tiesų kiekvieno talento užuomazga slypi gilumoje, individualioje prigimtyje ir atskleidžiant tai tinkamu laiku, tačiau talento auginimas reikalauja ne tik laiko, bet ir laisvės jam atsiskleisti. Talentas – tai unikali asmeninė savybė, kurią turime arba neturime nuo gimimo.

O kiek gi mes išsinešame į kapus? Ar tai bus šis krovinys pilnas aukso ir brangenybių, ar tik kelios nuotraukos ir atsiminimai? Nepaisant amžių senumo posakio, kad „su savimi nieko neišsineši“, mes vis tiek stengiamės susikrauti kuo didesnį turtą, tarsi tai būtų kelionė į amžinybę su visais patogumais. Aš pats esu kaltas, todėl ir rašau, kai ateina mintys į galvą. Nė vienas iš mūsų neišsineš nieko materialaus į kapus.

Liaudies išmintis byloja: „būkim biedni, bet teisingi“. Šis posakis primena, kad dažnai teisingumas reikalauja net materialinės aukos. Tai verčia mus rinktis tarp moralinių principų ir gerovės. Ar tikrai turime rinktis tarp šių dviejų vertybių? Ar negalime siekti turtingumo ir išminties kartu, atsisakydami būti „biedni”, bet neprarasdami teisingumo? Teisingumo samprata yra itin plati ir daugialypė.

Įsivaizduokite, kad galite skaityti žmones kaip atverstą knygą, tik veido bruožai ir kūno linijos yra raidės ir žodžiai. Tai nėra fantastika – tai sudėtingas algoritmas, kuriame kiekvienas faktas kartais prieštarauja kitam, ir turite nuspręsti, kuris kurį papildo. Kiekvienas žmogus turi savo unikalų pasakojimą, kurį galima perskaityti per jo išvaizdą, elgesį ir kūno kalbą, panašiai kaip skaitant knygą su daugybe sluoksnių ir paslėptų prasmių, parašytų tarp eilučių.

Šį kartą kalbėsiu apie man labai patinkančią temą – žodžius. Didžiausia problema, kuri tęsiasi amžinai, yra tai, kad žmonės dažnai nesupranta vieni kitų, nors ir naudoja tą pačią kalbą, nes turi skirtingus žodynus. Dėl šios nesupratimo kultūros nesusikalba politikai, kaimynai, bendradarbiai ir net artimiausi žmonės, poros. Nesugebėjimas susikalbėti gali sukelti karus, skyrybas ir kitas socialines problemas.

Verslo seminarai ir motyvacijos renginiai, pasižymintys euforija, gali būti lyginami su kokaino poveikiu: jie suteikia momentinę euforiją, didelį energijos kiekį ir stiprų pasitikėjimo savimi jausmą. Charizmatiški „verslo pastorai“, kaip ir sektų lyderiai, turėdami stiprų emocinį poveikį, gali paskatinti jausmų bei motyvacijos bangas, kurios didina dopamino lygį.

Šiandienos visuomenė su nuleista galva tapo simboliu, atspindinčiu ne tik mūsų priklausomybę nuo technologijų, bet ir šiuolaikinį paklusnumą. Nuleista galva, kaip gestas, senovėje buvo laikomas paklusnumo ženklu, tačiau dabar ji vis dažniau susijusi su žmonių įsipareigojimais skaitmeniniam pasauliui. Ši pozicija atspindi pasyvumą ir nesugebėjimą atsitraukti nuo nuolatinio informacijos srauto, kurį teikia įrenginiai mūsų delnuose.

Mažos dalies žmonių noras palikti pėdsaką pasaulyje yra gamtiškai natūralus; lyg jie turėtų retą, tačiau ypatingą geną, skatinantį nuolat kurti ir veikti. Šie asmenys dažnai daugumos vadinami „nenormaliais“, nes jie natūraliai gyvena už bendrosios normos ribų, tarsi atėję iš kitos realybės, kad įgyvendintų savo viso gyvenimo misiją. Įsivaizduokite, kaip jiems jaustis, kai net valstybės remiama psichologija jų nesupranta ir pravardžiuoja nenormaliais.