edwardas lucasas

Geležinės uždangos jau seniai nebėra. Tačiau jos šešėlis dar juntamas. Kelių, geležinkelių, oro, energetikos ir kitokios jungtys yra prastesnės toje Europos pusėje, kuri patyrė komunistinį valdymą. Ypač prasta situacija dėl Šiaurės–Pietų jungčių. Praėjusią savaitę Vilniuje vykusiame Trijų jūrų iniciatyvos (3SI) viršūnių susitikime jo dalyviai dalijosi siaubo istorijomis apie negerėjančią padėtį dėl jungčių tarp Baltijos, Adrijos ir Juodosios jūrų šalių.

Prancūzijos politika Ukrainos atžvilgiu dažnai yra ydinga, bet niekada nebūna nuobodi. Normandijos formatas ir Minsko susitarimai po pirminio Rusijos puolimo prieš Ukrainą 2014-aisiais atskleidė senųjų Vakarų šalių požiūrį į Rusijos imperializmą su lozungu „mes žinome geriausiai“. Prezidentas Emmanuelis Macronas, kurio niekada nekamavo kuklumas, tikėjo, kad pokalbiais su Vladimiru Putinu gali užkirsti kelią plataus masto karui.

Minėdami antrąsias plataus masto invazijos į Ukrainą metines, Vakarai turėtų konfiskuoti Rusijos centrinio banko 350 mlrd. dolerių užsienio aktyvų. Tai turėtų didžiulę simbolinę ir praktinę naudą, nes pakeltų Ukrainos kovinę dvasią, pademonstruotų vienybę, nubaustų Rusiją ir papildytų sparčiai tuštėjantį Kyjivo iždą. Vienas iš argumentų prieš tokį žingsnį yra tas, kad tarptautinė finansų sistema priklauso nuo pasitikėjimo. Ji neturėtų priklausyti nuo politinių užgaidų.

Kai praėjusią savaitę kartu su tūkstančiais lietuvių apsnigtame Vilniuje sveikinau Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį jo kelionės po Baltijos šalis pirmojoje stotelėje, ore tvyrojo nebylus klausimas: ar mes būsime kiti? Kontrastas tarp gražiai papuoštų, ramių Lietuvos sostinės gatvių ir nuniokotų miestų ir miestelių, į kuriuos grįš Ukrainos delegacija, buvo ryškus. Dėl Ukrainos padėties Baltijos šalyse, kurios per savo istoriją patyrė panašių kančių, labai išgyvenama.

Mokslas ir technologijos veikia su socialine licencija. Gydytojai mokosi ne tik praktinių savo profesijos įgūdžių, bet ir medicinos etikos, o tokios pramonės šakos kaip farmacija ir žmogaus embrionų tyrimai yra reguliuojamos. Tačiau didžiosios technologijų kompanijos praleido šią žinutę. Daugelio šios industrijos atstovų pasaulėžiūrą suformavo Johno Perry Barlow „Kibernetinės erdvės nepriklausomybės deklaracija“, kurioje aiškiai atmetami senojo, neinternetinio pasaulio apribojimai ir kišimasis.

Pagaliau kelios NATO šalys nusprendė leisti Ukrainos pilotams pradėti mokytis valdyti naikintuvus F-16. JAV taip pat uždegė žalią šviesą Nyderlandams ir Danijai pradėti šių karo lėktuvų perdavimą Ukrainai. Ši žinia sveikintina, bet vėlavimas kelia pyktį. Mokymai užtruks kelis mėnesius, o sprendimas galėjo būti priimtas prieš pusantrų metų ar net anksčiau. Tai ta pati liūdna istorija, kurią matėme su tankais, oro gynybos sistemomis, didelio tikslumo amunicija ir kitais ginklais.

Ar Britanija palaikys nervingus rytiečius, ar mieguistus vakariečius? Tokią dilemą kelia tarp mūsų sąjungininkų besiformuojantys nesutarimai dėl karo Ukrainoje. Daugumai Vakarų Europos šalių svarbiausias prioritetas – sulaikyti ir valdyti konfliktą. Rusijos kaimynėms tai yra egzistencinė kova, kurią reikia ryžtingai laimėti. Negali būti ir viena, ir kita.

Artėjant Kalėdoms pamatykite šiuolaikinį stebuklą. Šventės scena – tai pažangi šalis, kur susiklostė sąlygos, kurios mūsų seneliams atrodytų nepakeliamai primityvios. Geriausiu atveju elektros, šilumos, vandens ir kanalizacijos nebuvimas vargina ir žemina. Blogiausiu atveju – tai mirtina. Seni, ligoti, neįgalūs ir kiti pažeidžiami žmonės tyliai miršta nuo šalčio, streso ir sveikatos priežiūros sistemos sutrikimų. Tačiau kol kas kovinė dvasia stebuklingai nesumažėjo. Ukraina kovoja toliau.

Vladimiras Putinas negali laimėti. Bet Ukraina gali. Vieninteliai klausimai – kada, kokia kaina, kokiu mastu ir kas nutiks po to. Toks yra verdiktas po septynių mėnesių kruviniausio ir destruktyviausio karo, kokį Europa yra patyrusi nuo 1945-ųjų. Ukrainos kariuomenė jau yra didesnė ir efektyvesnė už Rusijos. Ji stiprėja su kiekviena diena. Kremliaus ginkluotosios pajėgos, demoralizuotos (tiesiogine prasme) dėl blogo vadovavimo, nevykusio planavimo ir prastos logistikos, byra mūsų akyse.

Nuo 1991 metų didžiausia Vakarų silpnybė santykiuose su Rusija yra nusiraminimas: dėl Kremliaus tikslų, jo ryžto juos pasiekti, laisvų visuomenių pažeidžiamumo prieš ginklu paverstą dezinformaciją ir nešvarius pinigus.  Atrodo, kad Rusijos puolimas Ukrainoje paskatino Vakarus išvysti pavėluoto realizmo aušrą. Tačiau pokyčiai vis dar menki.

Pastaroji savaitė Vladimirui Putinui buvo siaubinga. Mūšio lauke Ukraina švenčia laimėjimus, o užpuolikų pergalės nematyti. Dar blogiau nei karinės nesėkmės yra diplomatinės skerdynės. Pasaulio lyderiams susirinkus Londone į karalienės Elizabeth II laidotuves, smarkiai pabrėžta Rusijos tarptautinė izoliacija. Arčiau namų – Samarkande Uzbekistane – vykęs Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos (ŠBO) viršūnių susitikimas atnešė virtinę blogų naujienų.

Komo ežero pakrantėje didžiausias karas Europoje per pastaruosius 75 metus atrodo labai tolimas. Nerūpestingi, kosmopolitiški ir lengvai pinigus taškantys svečiai iš Rusijos būriuojasi baruose ir paplūdimiuose. Ten esama ir ukrainiečių, bet dauguma jų sunkiai dirba. Viena pabėgėlė, triūsusi mūsų viešbutyje, mėnesį praleido rūsyje, kol galiausiai pabėgo į Italiją. Ji sakė, kad džiaugiasi grynu oru ir galimybe vėlų vakarą vienai pareiti namo.

Vakarai pateko į keblią padėtį dėl didelių energijos kainų ir menkos pasiūlos. Kadangi gamtinių dujų eksportas sudaro tik 2 proc. Rusijos BVP, Kremliui ši sritis nėra Achilo kulnas. Tačiau dujų importas kritiškai svarbus klientams, pavyzdžiui, Vokietijai. Ten savivaldybės jau imasi taupyti šildomų plaukimo baseinų sąskaita. Ir bus dar blogiau. Žiemą planuojamų tiekti dujų kainos – septyniskart didesnės negu ilgametis vidurkis.

Įsivaizduokit siaubo sceną Kremliuje: Vladimiras Putinas sušaukia savo artimiausios aplinkos narius. „Vyrai, mums šakės, – ištaria Rusijos lyderis papilkusiu kaip pelenai veidu. „Kas atsitiko, šefe?“ – paklausia paprastai melancholiškai nusiteikęs Nikolajus Patruševas, ištempdamas kaklą, kad pamatytų popieriaus lapus, laikomus drebančiose Rusijos lyderio rankose. „Ši kalba, – atsako V. Putinas. – Patys pažiūrėkit – dabar mūsų dainelė sudainuota.

J. Bideno administracijos kitą mėnesį organizuojamas Demokratijos viršūnių susitikimas glumina jo kritikus. Iš tikrųjų šis renginys gali nedaug skirtis nuo grupinio pokalbio per „Zoom“. Svečių sąrašas gali būti kritikuojamas (Bosnija, Vengrija ir Singapūras nebuvo pakviesti, bet dalyvaus Pakistanas Irakas ir Kongo Demokratinė Respublika). Tačiau tai jau atnešė rezultatų. Pirma, kvietimas Taivanui pasiuntė signalą, kad jis įsilieja į plačiąją tarptautinę bendriją.

Rasti Europos šalių, vystančių rimtą užsienio politiką yra nuviliančiai sunku. Didžiosios valstybės – neįskaičiuotinos: Prancūzija vien tuščiai pozuoja, Vokietija – ruošiasi A. Merkel pasitraukimui, paskutinei didžiosios valstybės veikėjos vardo vertai moteriai skaičiuojant paskutiniąsias savo karjeros dienas. Tuo metu Britanija svyruoja tarp priešinimosi Kinijos krečiamoms eibėms ir mėginimų prisivilioti jos turtą.

Asmeninius drąsos aktus lengva laikyti bergždžiais – kol prie jų prisijungia daugybė kitų žmonių. Tokia žinia sklinda iš Baltarusijos, kur protestuotojai paskutinį kartą skambina Sovietų Sąjungos mirties varpą. Tačiau tas pats tinka ir Prahai. Devyniasdešimties Čekijos visuomenės veikėjų delegacija ką tik pažeidė komunistinės Kinijos tabu ir atvyko į Taivaną. Pekino režimas nekenčia gretimoje saloje gyvuojančios demokratijos.

Britanijos parlamento Žvalgybos ir saugumo komiteto ataskaita apie Rusiją nuo jos paskelbimo praeitą savaitę sulaukė daug dėmesio. Kaip senas Kremliaus kritikas (ir tyrimo pirmasis liudytojas), jaučiuosi esąs maloniai reabilituotas. Ataskaitoje ankstesnės Britanijos vyriausybės peikiamos, kad pražiūrėjo šią grėsmę, o žvalgybos ir saugumo agentūros pelnė aštrių priekaištų dėl savo baikštaus nesugebėjimo apginti mūsų demokratijos procesų.

2017 metais Donaldas Trumpas suglumusiai Angelai Merkel pateikė 374 mlrd. sąskaitą atgaline 2002 metų data. Anot jo, ši sąskaita atspindi įsisenėjusią problemą, kad Vokietija nepakankamai finansuoja gynybą. Praeitais metais jis tvirtino, kad Vokietija (ir Japonija) turėtų mokėti visą kainą už JAV teikiamą karinę apsaugą – ir dar su 50 proc. priemoka. Anot kritikų, jis tokiu būdu pavertė Aljansą reketininku.

Kiek maistinga jūsų dieta? Ne tai, ką valgote, o tai, ką vartojate savo akimis ir ausimis? Nelabai galime pasiteisinti, kai piktnaudžiaujame riebalais, cukrumi arba alkoholiu. Tiesiog pakanka paskaityti etiketes. Tačiau ką daryti ką daryti, kai vartojama per daug gąsdinimo, mitų ir sensacijų? Toks valgiaraštis mus daro bailius, kupinus apmaudo ir įtarius. Tai kenkia mūsų sveikam protui ir daro žalą kitiems.

Pradedant Aušvicu ir baigiant mūšiu dėl Britanijos, herojiški mitai nusveria realybę. Žuvusieji nusipelno daugiau. Nėra sunku pykti ant Vladimiro Putino. Rusų lyderis pasinaudojo Aušvico mirties stovyklos išvadavimo 75-osiomis metinėmis kaip proga pasakyti sovietų laikų stiliaus propagandinę kalbą, prisiimdamas didžiąją dalį kančių ir šlovės.

Prisimenu Rytų Berlyną. Netgi dabar, praėjus trisdešimčiai metų, šis prisiminimas man užgniaužia kvapą. Rusvosios anglys, smilkstančios katilų pakurose; prastos kokybės degalai, varantys nutriušusius automobilius ir išklerusius sunkvežimius. Ideologija irgi buvo dusinanti.

 Vladimirui Putinui grasinant Vakarams naujomis ginklavimosi varžybomis užlieja prisiminimai apie 9-ąjį dešimtmetį. Anuomet SSRS būgštavo dėl JAV planų dislokuoti Vakarų Europoje branduoliniais užtaisais apginkluotas sparnuotąsias ir „Pershing“ raketas, siekiant sukurti įtikinamą atgrasymo veiksnį. Sovietų remiamas „taikos judėjimas“ sulaukė didžiulės sėkmės Vakarų Vokietijoje, Nyderlanduose ir Jungtinėje Karalystėje.

Mėlynas kortelė, garantuojanti teisę lankytis visuose Miuncheno saugumo konferencijos renginiuose, yra rimtas dalykas. Ne vien todėl, kad jų kiekis ribotas, o saugumas ten – itin sustiprintas (kas nors kažkur tikrai norėtų nužudyti daugumą konferencijos dalyvių). Ši kortelė suteikia galimybę būti tarp svarbiausių pasaulio žmonių, kol jie diskutuoja rimčiausiomis temomis. Esate viešbučio „Bayerischer Hof“ lifte, ir jums atrodo, kad šalia stovinti moteris labai panaši į Christine Lagarde.

Garsus pasakymas „vien protu Rusijos nesuprasi“ negalioja žymiam britų žurnalistui ir politikos ekspertui Edwardui Lucasui. Ir Rusijoje, ir Lietuvoje gyvenęs britas didžiąją mūsų Rytų kaimynę perpranta kaip nesudėtingą galvosūkį. Nors E. Lucasas pripažįsta, kad Rusijos veiksmų prognozuoti neįmanoma, žurnalistas dalinasi savo įžvalgomis apie Vladimiro Putino režimą ir šalies ateitį.

Jėga, pinigai ir informacija yra trys pagrindiniai Rusijos puolimo prieš vakarus vektoriai. Kiekvienas jų daro kitus du veiksmingesnius. Taikiniai – pradedant individualiais asmenimis, baigiant valstybėmis. Nužudymai, nunuodijimai, sumušimai ir apiplėšimai – tai pavyzdžiai, kaip jėgos vektorius pritaikomas „mikrolygmenyje“. Panašiai naudojamas šantažas ir reketas. „Makrolygmenyje“ Rusija pagal karinę galią neprilygsta Sovietų Sąjungai. Tačiau turimos pajėgos naudojamos veiksmingai.

Rusijos veiksmus Europoje jau dabar galima vertinti kaip karą, antradienį pareiškė Estijos premjeras Taavi Rõivas. „Rusija su ankstesniu užmoju tęsia karą į rytus ir pietus nuo Europos bei, tiesą sakant, pačioje Europoje, jeigu vertintume visus karo metodus“, – įstatymų leidėjams Taline sakė T.Rõivas, apžvelgdamas su Europos Sąjunga susijusios vyriausybės politikos klausimus.

Sprendžiant iš visko, Kremlius rimtai svarsto konflikto su Vakarais scenarijų ir yra didelė tikimybė, kad gali sukelti šį konfliktą Baltijos valstybėse. Prie šios labai nerimastingos išvados aš priėjau po kelių akivaizdžių pavojaus signalų, pasirodžiusių pastarosiomis dienomis. Pirmiausia aš turiu omeny neseniai padarytą griežtą Federacijos Tarybos (FT) pirmininkės Valentinos Matvijenko pareiškimą.

Karinis žargonas kalbą padaro vaizdingesnę ir įtaigesnę. Jį ypač norisi vartoti siekiant perspėti apie Rusijos požiūrį į šalis kaimynes. Tačiau specializuoti terminai, pavartoti netinkamame kontekste, gali būti klaidinantys. Vienas iš dažnai vartojamų terminų yra „hibridinis karas“ – kai įprasta ginkluota jėga derinama su kitomis nekarinėmis priemonėmis. Kitas mėgstamas terminas – „veponizacija“ (angl.

Davido Camerono beatodairiškas lošimas referendumo dėl „Brexit“ – Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš Europos Sąjungos – korta kelia pavojų mano šalies ateičiai. Tačiau apgaulingas ir slogus „pasilikimo“ šalininkų stovyklos tonas taip pat siutina.

Londongradas – meilus ir šiek tiek pašaipus rusų sugalvotas pavadinimas Britanijos sostinei. Rusai britišką stilių greitai perkrimto. Iš pažiūros atrodome esantys aukščiausios klasės, orūs, gerbiantys įstatymus ir netgi šiek tiek bauginantys. Kai kada šis įspūdis būna tikslus. Rusai jaučia didelę pagarbą mūsų teisinei sistemai. Bylinėdamiesi galit laimėti arba pralošti. Bet kokia baigtis brangiai kainuos. Tačiau nereikia bijoti, kad jūsų varžovai jus nurungs, pasiūlę teisėjui didesnį kyšį.

Kai buvo išrasta ribotos atsakomybės bendrovė, niekas negalvojo, kad ji gali padėti nuslėpti tikruosius turto savininkus. Tai buvo protinga priemonė surinkti kapitalui rizikingiems verslo projektams finansuoti. Dabar tokios bendrovės tapo patogiais įrankiais pinigus plaunantiems žmonėms.

Didžiosios Britanijos laikraščiai penktadienį sveikino oficialaus tyrimo išvadas, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas „tikriausiai pritarė“ buvusio KGB agento Aleksandro Litvinenkos nužudymui, o Kremliaus šeimininką vadino „žudiku“. A.Litvinenka mirė 2006 metų lapkričio pabaigoje, praėjus kelioms savaitėms po to, kai viename Londono viešbučių išgėrė arbatos, į kurią buvo įpilta radioaktyvaus polonio.

Pakvietimas į „Sniego susitikimą“ yra vienas iš labiausia trokštamų bilietų Europos saugumo konferencijų kalendoriuje. Susitikimo vieta Lietuvos ežero pakrantėje intymi, o svečių sąrašas – ribotas. Kelios dešimtys nuolatinių svečių – politikų, pareigūnų, akademinio pasaulio atstovų, iš kurių dauguma žino vienas kitą jau ne vienus metus. Oficialių kalbų vos viena kita, o su jai būdingu sąžiningumo ir humoro lygiu kitoms konferencijoms sunku varžytis. Vienas iš pirmųjų juokų buvo apie Rusiją.

Saugumas, duomenų privatumas ir masinė migracija – galima suderinti bet kuriuos du iš jų, bet ne visus tris. Europai iškilo saugumo dilema, o padėtį reikia spręsti dabar, kol ji dar nepablogėjo. Kažką reikia aukoti. Daug metų europiečiai brangino saugumą ir griežtą privatumo apsaugą. Galbūt tai buvo įmanoma anksčiau, kai nebuvo išplitęs terorizmas, kai per 2015-uosius dar nebuvo atvykę daugiau negu milijonas pabėgėlių (dar daugiau jų tebėra pakeliui). Dabar tai tampa nebeįmanoma.

Lietuvos sprendimas viešai patraukti baudžiamojon atsakomybėn užsienio šnipus yra gera atgrasymo priemonė ir atspindi požiūrį į Rusiją kaip priešišką valstybę, sako knygos apie Rusijos šnipus autorius Edwardas Lucasas.

„Kas kartą mums suklydus, „Russia Today“ ir „Sputnik“ iš to išpūs muilo burbulą, nes jie nori pasakyti, kad Vakarai nėra geresni už Rytus. Tad geriausias būdas gintis nuo putinizmo – jo apraiškų ieškoti savo visuomenėse ir stengtis jas pašalinti“, – interviu „Pasaulio panoramai“ tvirtina „The Economist“ apžvalgininkas Edwardas Lucasas. Pasak britų žurnalisto, tos valstybės, kurios turi daugiausiai vidinių problemų, yra labiausiai neatsparios hibridiniam karui, kuris atkeliauja iš Rytų.

 Agnė Kairiūnaitė, LRT radijo laida „Lietuvos diena“, LRT.lt Šalyse, kurios yra gerokai piečiau nuo Lietuvos, Rusijos įtaka daug stipresnė. Tačiau Lietuva turi suvokti, kad ji – priešakinėje fronto linijoje. Taip mano britų žurnalistas ir „The Economist“ redaktorius Edwardas Lucasas. Pasak jo, turėtume žinoti, kad hibridiniame kare grėsmė nėra tik karinė.

Svarbu save apsaugoti ne tik nuo to, kas mums atrodo grėsminga, bet ir nuo to, kas svarbu Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, teigia britų žurnalistas Edwardas Lucasas (Edvardas Lukasas). „Mes turime būti atsargūs, nes grėsmė iš Rusijos nebūtinai yra tokia, kokios mes tikimės, tai grėsmė, kurią iš tiesų sukelia V.Putinas.

 Ukrainos krizei įgavus naują pagreitį, o Rusijos ir Vakarų konfrontacijai peraugus į rimtą geopolitinį lūžį, pasaulis susidūrė su vienu didžiausiu iššūkių per daugybę metų, teigia žurnalo „The Economist“ vyriausiasis redaktorius Edwardas Lucasas. „Matome rimtą konfrontaciją su Rusija, ypač grasinančia branduoliniais ginklais. Tokiu atveju yra keletas scenarijų. Pirmas – Rusija nusileidžia, kas mažai tikėtina.

„Padėtis Rytų Europoje yra labai sudėtinga, – pokalbį pradėjo „The Economist“ redaktorius Edwardas Lucasas. – Lietuva privalo laukti, kol pabus Vakarai ir galės pritaikyti labai griežtas sankcijas Rusijai. Manau, kad kol kas Vakarai nerimtai žiūri į besiklostančią padėtį.“ Pasak jo, Europos valstybės vengia didelių kivirčų su Rusija. „Čia svarbiausią vaidmenį atlieka Vokietija, kuri nenori jokių konfliktų su Rusija.

 Sukurtas tinklalapis, skirtas remti Lietuvos pieno gamintojų produktus. Jame pateikiamos su šių produktų draudimu susijusios naujienos, žemėlapis su nuorodomis, kuriose Europos šalyse galima įsigyti lietuviškų produktų. "Rusija yra ne kartą uždraudusi į savo teritoriją įvežti įvairių šalių maisto produktus. Anksčiau buvo uždrausta įvežti vyną iš Gruzijos, šokoladą iš Ukrainos, viščiukų šlauneles iš JAV. Dabar atėjo Lietuvos eilė...", - rašoma tinklalapyje freedomcheese.com.

 Britų savaitraščio „The Economist“ tarptautinio skyriaus redaktorius Edwardas Lucasas ragina pirkti lietuviškus pieno produktus, kuriuos įvežti uždraudė Rusija. „Parodykite solidarumą. Pirkite lietuvišką sūrį ir sužlugdykite Rusijos prekybos karą“, – socialiniame tinkle „Twitter“ rašo žinomas žurnalistas. Savo paskyroje jis platina informaciją, kur galima įsigyti lietuviškų pieno produktų, ir ragina ambasadas daryti tą patį.

Lietuva garbingai ir drąsiai atidavė skolą Tibeto dvasiniam lyderiui Dalai Lamai, aukščiausiu lygiu priėmusi svečią Vilniuje ir nepaisydama galimo Kinijos protesto, ketvirtadienį rašo Briuselio laikraštis „European Voice“. Straipsnio autorius Edwardas Lucasas (Edvardas Lukasas) primena, kad Dalai Lama buvo vienas iš nedaugelio, viešai parėmusių lietuvius, kai šie pirmieji paskelbė nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos 1990 metais, ir įkvėpė pavergtus žmones visoje blogio imperijoje.

Kaip šios dvi šalys, turinčios bendrą istoriją ir daugybę bendrų interesų,  gali taip prastai sutarti? Ar tai tik asmeniniai nesutarimai taip kai kurių aukštųjų pareigūnų, ar vis dėlto, viskas remiasi į draudimą rašyti lenkiškas pavardes originalo kalba? – klausia The Economist“ apžvalgininkas Edwardas Lucasas. Sunku būtų rasti bet vieną lietuvį, pritariantį, kad Vilniaus valdžios organai nuo pat pradžių tobulai sprendė minėtąją problemą.

Pirmas kartas – atsitiktinumas. Antras – nesėkmė. Trečias – priešiškas veiksmas. Taip trumpai galima apibūdinti Amerikos elgesį su savo dar vakar stipriausia ir svarbiausia sąjungininke Europoje, Lenkijos bulvariniame laikraštyje „Fakt“ rašo apžvalgininkas Edwardas Lucasas. Pirmasis įžeidimas Lenkijai buvo mestas Radekui Sikorskiui kandidatuojant į NATO generalinio sekretoriaus kėdę. Jo šansai buvo nedideli, bet jis vis tiek nusipelnė pagarbaus elgesio iš Amerikos pusės.

Galbūt lenkams atrodo, kad pastaruosius 60 metų Didžioji Britanija su jais elgėsi negarbingai... Tegul jie pamąsto, kaip galėjo jaustis mažų Baltijos valstybių gyventojai.

Eurokomisarė Dalia Grybauskaitė būtų puiki kandidatė į prezidentus, mano britų savaitraščio „The Economist“ korespondentas Vidurio ir Rytų Europos šalims Edwardas Lucasas (Edvardas Lukasas). Tai jis pareiškė kalbėdamas Lietuvos televizijos laidoje „Redakcija“. „Pamatysime, bet manau, kad ponia D.Grybauskaitė būtų puiki kandidatė. Norėčiau paraginti ją grįžti iš Briuselio ir kandidatuoti“, - sakė daugiau nei 20 metų apie Vidurio ir Rytų Europą rašantis žurnalistas.

Apžvalgininkai šiandien kelia klausimą: kam buvo naudingos riaušės Vilniuje? Abejoti netenka, kad jos kažkam buvo naudingos, kadangi tam, kas nenaudinga, iš anksto nesiruošiama. O kad nevaldomam siautėjimui gatvėse buvo pasiruošta – akivaizdu. Ir tai patvirtina ne vien provokuojančiu elgesiu išsiskyrę demonstrantai. Kam riaušės buvo nenaudingos? Lengviau atsakyti į klausimą, kam riaušės buvo nenaudingos. Jos nenaudingos buvo visų pirma Lietuvai.