Apie visa tai – atviras pokalbis su „Go3“ atstovu Žilvaru Zinkevičiumi.
Dariau, kiek šiuo metu jūsų karjeroje vietos užima aktorystė, o kiek – renginių ar televizijos laidų vedimas? Gal galite pasidalinti proporcijomis?
- Pačiam netikėtai šiais metais sugrįžau į teatrą po maždaug aštuonerių metų pertraukos. Dabar vaidinu komedijoje „Pereinamasis miegamasis“ kartu su Ineta Stasiulyte, Ainiu Storpirščiu, Tadu Gryn ir kitais kolegomis. Buvo labai malonu vėl pajusti scenos jaudulį, žiūrovų energiją, pabendrauti su aktoriais. Renginių vedimas – tai sritis, kuri mane lydi nuo antro kurso studijų laikų. Galima sakyti, tai mano pagrindinė profesinė veikla, iš kurios gyvenu. Net jei kartais nebūna teatro ar televizijos, renginiai visada išlieka – tai nuolatinė mano duona.
Gal renginių vedimas tapo ne tik jūsų profesija, bet ir kūrybine erdve?
- Taip, tikrai. Pradėjau kaip vedėjas, bet dabar jau dirbu plačiau – nuo renginio koncepcijos iki režisūros. Turiu galimybę matyti visą renginio paveikslą, ne tik vedėjo poziciją. Tai leidžia kurti šventes visapusiškai.
O televizijoje? Pastaruoju metu jūsų nematyti serialuose – ar tai sąmoningas pasirinkimas?
- Dažnai žmonės klausia: „Kur tu dingai?“ Nes jei tavęs nėra seriale, tai tarsi tavęs nėra visai (juokiasi). Bet iš tiesų turėjau labai malonią patirtį – dvejus metus vedžiau laidą „Maisto kelias“ per TV3. Keliavome, ragavome, bendravome. Ir tuo pačiu turėjau galimybę kurti, režisuoti įvairias situacijas čia ir dabar. Tai buvo man ne tik vedėjo darbas, bet ir kūrybinis procesas.
Ar iki „Ekstrasensų iššūkio“ esate turėjęs patirties su realybės šou?
- Ne, tai pirmas kartas. Iki šiol vedžiau pažintines, pramogines laidas – keliones po Lietuvą, maisto ragavimus. Taip pat teko dirbti tiesioginiuose eteriuose, pavyzdžiui, iš Signatarų namų,
kur tikrai privalai būti itin atsakingas ir susikaupęs. Bet realybės šou – tai visiškai nauja patirtis.
Ar galima būtų pasakyti, kad „Ekstrasensų iššūkis“ tapo savotišku sugrįžimu į ekraną?
- Aš pasakyčiau, kad tai sugrįžimas, bet visai kitame amplua. Tai ne vaidmuo, o buvimas šalia žmonių, kurie gyvena visiškai kitokioje realybėje. Man tai buvo labai įdomus iššūkis – ne tik profesinis, bet ir žmogiškas.
Ar prieš sutikdamas vesti šį projektą turėjote kokių nors vidinių abejonių? Galbūt dėl temos – dvasių pasaulis, šeštasis jausmas – ar net religinių įsitikinimų?
- Su prodiuseriu (aut. past. Darius Dapkus) esame dirbę ne viename projekte, pasitikėjimas visa komanda buvo natūralus. Į šį darbą žiūrėjau kaip į profesinę misiją. Mano pozicija buvo neutrali – nevertinau, neteisiau, tiesiog atlikau vedėjo funkciją, sujungdamas skirtingus šou elementus. Man nereikėjo peržengti jokių ribų – tai buvo dar vienas darbas, tik kitokioje situacijoje.
Kaip apibūdintumėte pačią atmosferą filmavimų metu? Ar jautėsi įtampa, konkurencija tarp dalyvių, ar tai labiau išryškės tik stebint ekrane?
- Įtampos tikrai buvo – ypač nežinomybės. Net aš pats apie dalyvius sužinojau tik vos ne išeidamas į sceną, pradedant filmavimą. Ta informacija buvo saugoma, ir manau, kad tai buvo labai geras sprendimas. Pats netgi prašiau, kad man nieko neatskleistų – nenorėjau, kad pasąmoningai kažką išduočiau, savo intonacija užduočių eigą ar panašiai. Kaip ir visuose realybės šou, ilgainiui įtampa atsiranda. Pradžioje visi džiaugiasi susitikimu, bet kai tikslas tampa nugalėti – prasideda žmogiškieji faktoriai. Ir būtent tai kuria šou – kulminacija, nugalėtojo titulas, patirtys, kurias kiekvienas išsineša.
Ar pats gyvenai kartu su dalyviais Taujėnų dvare? Kiek pavyko pajusti jų kasdienybę?
- Ne, mes gyvenome šalia – viešbutyje, netoli dvaro. Tiesioginio jų gyvenimo neteko patirti. Sąmoningai vengdavau klausytis, ką jie kalba „čia ir dabar“. Norėjau išlikti neutralus, neįsivelti į jų vidinį pasaulį. Kūrybinė komanda taip pat laikėsi pagarbos – nebuvo nei tyčinio, nei netyčinio įsikišimo į jų asmeniškumus. Jie gyveno savo gyvenimą, mes – savo.
Ar nebuvo šiek tiek „balto pavydo“, kad dalyviai gyvena dvare, gal net kartu su mistiniais jo gyventojais, o pats – viešbutyje?
- Na, jei norėčiau gyventi dvare, turėčiau būti vienas iš jų – turėti tas „ekstra galias“, kurias jie demonstruoja. Bet aš į tai žiūriu profesionaliai. Tai mano darbas. Kad neišsimiegojau istorinėje lovoje – nieko tokio. Žiūrovui juk neįdomu, kur miegojo vedėjas – ar toje pačioje lovoje, kur kadaise ilsėjosi grafas ar grafienė. Finale to neparodys.
Kaip vertinate mistinius reiškinius? Ar tiki tuo, ko nemato akis?
- Manau, kiekvienas turi teisę tikėti arba ne. Galiu užtikrinti – niekas nebuvo surežisuota. Nei ekstrasensai, kaip ir žiūrovai nežinojo užduočių iš anksto. Ir būtent tada, kai atsakymai būdavo labai taiklūs, pats likdavau nustebęs. Asmeniškai tikiu, kad yra žmonių, turinčių ypatingų galių ir pojūčių. Klausimas tik – kaip jie tas galias naudoja. Man tai – ne mistika, o žmogaus išskirtinumas.
Ar nebuvo baisu būti vienoje patalpoje su žmonėmis, kurie, tikėtina, turi ryšį su anapusiniu pasauliu?
- Būtent todėl labai svarbus buvo neutralumas. Šis projektas reikalavo dėmesio, susitelkimo ir tam tikros emocinės higienos. Kaip operuojantis gydytojas negali verkti operacijos metu, taip ir aš negalėjau leisti sau įsivelti į emocijas. Turėjau būti dėmesingas, bet ne paveiktas. Daugeliu atvejų ekstrasensai nieko nepasakoja – žiūrovas mato, kad kažkas vyksta, bet nesupranta, kas. Mano užduotis buvo subtiliai ištraukti informaciją, įgarsinti tai, kas vyksta, bet nepažeisti jų erdvės.
Ar turėjote kokių nors apsaugos priemonių – simbolinių ar praktinių?
- Ne, jokių česnakų, druskos ar švęsto vandens (juokiasi). Darbas – pati geriausia apsauga. Kai esi susitelkęs į užduotį, nelieka vietos baimėms ar įtakai. Jei kam nors rudeninė depresija – rekomenduoju susirasti darbą. Valyti langus, tvarkyti namus – tai irgi apsauga nuo keistų minčių...
Ar dalyviai bandė paveikti jus – gal savo charizma, gal subtiliai, kad palenktų į savo pusę?
- Visi buvo labai susitelkę į savo užduotis. Aš buvau tarsi „ateinu – išeinu“ figūra. Išskyrus vieną užduotį, kur pats buvau dalyvis – reikėjo nustatyti, kuri iš penkių nuotraukų vaizduoja gyvą žmogų. Bet net ir tada – niekas nebandė manęs paveikti. O jei ir bandė – gal tiesiog nepastebėjau.
Ar jau teko matyti pirmąsias laidas, ar laukiate premjeros kartu su žiūrovais?
- Laukiu premjeros kartu su visais. Mačiau tik anonsą, bet jau iš jo suprantu, koks tai didžiulis darbas – apdoroti visą dienos informaciją, sumontuoti užduotis, parodyti gyvenimą po jų, išgryninti esminius klausimus. Manau, žiūrovams bus labai įdomu pamatyti ne tik veiksmą, bet ir ekstrasensų „virtuvę“, kuri dar niekada nebuvo taip plačiai atskleista.
Ką pats išsinešėte iš šio projekto? Ar jis pakeitė požiūrį į žmones, intuiciją, gal net į tai, kas nematoma?
- Man tai buvo labai įdomi patirtis. Šis projektas – tai tarsi žmonių psichologijos laboratorija.
Stebėti, kaip žmonės reaguoja į nežinomybę, kaip keičiasi jų elgesys, kai atsiranda spaudimas, konkurencija, emocijos... Tai ne tik šou – tai gilus žvilgsnis į žmogaus vidų.
Realybės šou „Ekstrasensų iššūkio“ metu pirmąkart Lietuvoje ekstrasensai buvo filmuojami 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, tad jų tyrinėjimus ir darbo detales žiūrovai pamatys be jokių uždangų ir paslėptų kadrų. Sapnai, dvasių pasaulis, šeštasis jausmas ir užkeikimai – tai tik dalis paslaptingų reiškinių, kurių mokslas paaiškinti negali. Tačiau tikima, kad dalis žmonių turi ypatingus pojūčius ir mato daugiau nei kiti. Šeši tokie dalyviai apsigyvena istoriniame Taujėnų dvare. Čia jie turės pasinerti į tamsiausias Lietuvos paslaptis ir atlikti neįtikėtinas užduotis, kurios nustebins net didžiausius skeptikus.
Intriguojantis mistiškas realybės šou „Ekstrasensų iššūkis“ – nuo lapkričio 17 d. tik per „Go3” televiziją.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
