Laidoje „Dėmesio centre“ „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis pasidalijo paguodžiančia prognoze ir sako, kad infliacijos pikas liko užnugaryje.
„Jau tai, kad infliacija Lietuvoje virš 20 proc., matome kelis mėnesius ir beveik pripratome prie to reiškinio, kuris, šiaip jau, yra pirmą kartą per daugiau negu ketvirtį amžiaus. Bet teigiama tendencija yra būtent infliacijos mažėjimo pokytis. Buvo infliacija priartėjusi prie 25 proc., dabar siekia 21,5 proc. Ir, turbūt, geriausiai tas infliacijos išsikvėpimas matosi žiūrint į mėnesinius kainų pokyčius. Nes pirmą šių metų pusmetį kiekvieną mėnesį padidėdavo kainos po 2,5 proc. O lapkričio mėnesio pokytis yra 0,3 proc. Tai yra mažiausias kainų padidėjimas nuo 2020 metų pabaigos. Tam yra daug priežasčių, bet jau tikrai galima sakyti, kad infliacijos pikas liko užnugaryje“ – sako N. Mačiulis.
Ekonomistas išskyrė, kas labiausiai brango: tai energetika, maisto produktai ir vartojimo prekės.
„Labiausiai brango trys kategorijos. Viena, visiškai nuo mūsų nepriklausanti, yra energijos ištekliai. Dujos ir elektra yra tai, už ką visi Europoje mokėjo brangiai. Kita prekių grupė yra maisto produktai, kur kyla daugiausiai klaustukų. Lietuvoje maistas brango dvigubai daugiau negu Europos Sąjungos vidurkis.
Taip pat pabrango daugelis vartojimo prekių, kas buvo šiek tiek susiję su popandeminėmis priežastimis: sutrikus tiekimo grandinėms, daugelis vartojimo prekių šiemet yra gerokai brangesnės. Brango žaliavos prasidėjus karui Ukrainoje. Tai nuvilnijo daugiausiai per prekes. Nes šiuo metu prekės yra dvidešimčia procentų brangesnės, nei buvo prieš metus. Paslaugos pabrango kukliau – apie 12 proc.“, – sako N. Mačiulis.
Tačiau kodėl maisto produktų brangimas kelia daugiausiai klausimų?
„Mes pabandėme pažiūrėti į tuos skirtumus. Visose Baltijos šalyse mes išsiskyrėme blogąja prasme tos didelės infliacijos. Tiesa, pavyzdžiui, Lenkijoje, kur buvo priimta daugiau kainų stabilizavimo priemonių ir mokestinės lengvatos, vis tiek infliacija yra gana didelė, apie 17 proc., tai nėra taip, kad jau čia tik Baltijos šalys kažkurioje vietoje išsišoko.
Apie pusę tos „nepaaiškinamos“ infliacijos paaiškina atlyginimų augimų skirtumai. Nes eurozonoje atlyginimai auga gana vangiai, maždaug 4 proc. Lietuvoje, privačiame sektoriuje, atlyginimai auga 16 proc. Tad darbo sąnaudų padidėjimas, panašu, atsidūrė galutinėse kainose.
Kuo blogąja prasme išsiskyrė Baltijos šalys, tie maisto produktai, trys didelės kategorijos, kurios yra pieno produktai, riebalai ir aliejai, bei duona.
Kodėl brango žaliavinis pienas? Labai sunku rasti atsakymą į šį klausimą. Bet istoriškai galima pasižiūrėti. Lietuvoje visad pieno kaina būdavo apie 10 centų mažesnė nei Europos Sąjungos vidurkis. Ilgą laiką buvo apie 30 centų, kai ES vidurkis buvo apie 40 centų. Dabar pirmą kartą susilygino. Ir dabar tas šuolis, žiūrint į dabartinę kainą ir lyginant su prieš metus buvusia kaina, yra 80 proc. pabrangęs žaliavinis pienas. Ir tai, aišku, nuvilnijo per visus pieno produktus.
Galima sakyti, kad taip ir turėtų būti. Kodėl pas mus žaliavinis pienas turi būti pigesnis? Bet žemė pigesnė, darbo jėga pigesnė, todėl ir žaliavinis pienas buvo pigesnis. Tačiau to nebeliko. Tiesiog yra žaliavinio pieno trūkumas, jo neprimelžiama, todėl kaina kyla. Todėl, kai neturi atsakymo, atsakymas dažniausiai yra, kad paklausa yra didesnė už pasiūlą.
Aliejaus brangimas siejamas su Ukraina. Ir kuo Lietuva šituo klausimu išsiskyrė ir kodėl Lietuvoj taip pabrango maisto produktai, tai vienintelė tokia objektyvi priežastis yra, kad iki karo Ukrainoje mes dešimtadalį maisto produktų ir žaliavų importuodavom iš Rusijos ir Ukrainos. <…> Ir praktiškai per dieną juos reikėjo kažkuo kitu pakeisti.
Iš Ukrainos buvo tiekimo sutrikimas ir grūdų, ir aliejaus, tad visa tai staiga reikėjo pakeisti. Aš puikiai atsimenu pavasarį, kai viena iš pagrindinių diskusijų buvo apie tai, kaip greitai pakeisti tuos produktus ir visame pasaulyje buvo diskusija, ar čia nebus didelės bado, maisto trūkumo bangos, kai nepavyks iš Ukrainos išgabenti maistinių žaliavų.
Kai reikėjo staiga pakeisti tas prekes, kaina buvo nebe kriterijus. Ir panašu, kad mes turėjome tokį periodą, kai ir pirkėjai, gamintojai, tarpininkai pirko už didesnę kainą, negu pirko anksčiau, ir galutiniam vartotojui perleido su tam tikra marža apsidrausdami, o kas bus, jeigu nebus tų prekių“, – aiškino N. Mačiulis.
Pasigirsta nuomonių, kad kainos kai kada auga nepagrįstai. Tačiau ekonomistas teigia, kad tai lėmė verslo siekis apsidrausti neapibrėžtoje situacijoje.
„Gal neuždedant vertybinio atspalvio ir nemoralizuojant, aš visų pirma mačiau apsidraudimą. Vis tiek, pripažinkime, verslas buvo dideliam neapibrėžtume ir dėl to, kokias žaliavas reikės nusipirkti ir iš kur, ir kokia bus situacija su energetika. Mes juk turėjome dienų, kai megavatvalandė kainavo tūkstančiais eurų. Visa Europa kalbėjo, kad ruoškimės normuoti, kiek kokia valstybė galės ar pramonės šaka galės suvartoti dujų ir elektros žiemą. Tai toje aplinkoje, aišku, buvo keliamos kainos apsidraudžiant, kokios bus sąnaudos.
Ir, kas padėjo toms kainoms kilti Baltijos šalyse, tai, kad paklausa buvo labai stipri: kylant kainoms nesumažėjo vartojimas. Dabar jau pradėjo mažėti, pastaruosius 5 mėnesius matome mažėjimą. Bet vertinant tai, kiek padidėjo kainos, buvo galima tikėtis, kad gyventojų vartojimas kris 5-10 proc., tai vartojimo tendencijos kol kas išliko nuosaikios. Tačiau ateina žiema, laukia didesnės sąskaitos, todėl metų pradžioj matysime prastesnius rezultatus.
Dabar, kas jau pradeda spausti ir spaus turbūt daugelį vartotojų, tai kylančios palūkanų normos. Gyventojai, dešimtį metų nematę teigiamo Euriboro, dabar jis jau 2,5 proc. ir gali artėti prie 3 proc., tai vidutinę būsto paskolą turinčiam gyventojui tai yra papildomi 2 tūkst. eurų išlaidų per metus“, – pastebi N. Mačiulis.
Auga kainos ir palūkanos, daugeliui tai gali atrodyti rimta problema. Kaip vertinti ECB sprendimą dėl Euriboro?
„Nuoširdžiai vertinant, mes patiriame maisto kainų šoką, paslaugų kainų šoką, energetikos kainų šoką ir greta to ateina smūgis dėl didesnės pinigų kainos. Tai čia galima gal užuojautą pareikšti Europos Centriniam bankui, jo pagrindinis mandatas yra kainų stabilumas. Ir tai yra instrumentas, su kuo jis gali tą kainų stabilumą užtikrinti.
Bet čia yra bėda tame, kad, net ne ekonomistai tai turbūt supranta, kad su didesnėm palūkanų normom mes nei dujų, nei elektros nei maisto kainų nesumažinsi. Gali sumažinti kainas, sukeldamas recesiją. Tiek pakelti palūkanų normas, kad nebegali vartotojai įpirkti būstų, nebegali vartoti, krenta paklausa, didėja nedarbo lygis, tada prie tokios krentančios paklausos mažinamos kainos arba, bent jau, jos nebekeliamos ir sumažėja infliacija. Toks kilnus tikslas, bet priemonės makabriškos“, – sako N. Mačiulis.
Viešojoje erdvėje publikuojamos etikečių nuotraukos su lygiai tais pačiais produktais Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, kur Lietuvoje tos pačios prekės rodomos kaip pačios brangiausios. Kuo tai galima paaiškinti?
„Paklausa. Yra žmonių, kurie už tai moka. Yra keli niuansai. Vienas yra, kad mes tikrai galime rasti pigesnių maisto produktų Lenkijoje dėl mokestinių lengvatų ir ekonomikos masto.
Tačiau, mes galime pamatyti pavyzdžių, kai ne Lietuvoje ar Lenkijoje pagaminta prekė, tarkime, saldainių dėžutė, Lietuvoje kainuoja 10 eurų, o ten kainuoja 5 eurus. Tai čia tam tikras oportunizmas, kai pardavėjas pasiūlo tokią dovanėlę, kažkas nupirks, kažkas nepirks, po to pasiūlysiu 50 proc. nuolaidą ir tikrai nupirks. Tai tokių reiškinių yra, bet aš nemanau, kad čia jau toksai universalus reiškinys“, – sako N. Mačiulis.
Kaip atilieps ECB sprendimas dėl Euribor būsto rinkai? N. Mačiulis teigia, kad kol kas tai rezultatų neduoda.
„Kol kas nebuvo beveik jokio poveikio, sandorių skaičius sumažėjo ir grįžo į 2019 metų lygį, kas tuo metu buvo rekordinėse aukštumose. Yra tam tikrų ženklų, kad kainos mažėja“, – kalba N. Mačiulis.
Pinga žaliavos: metalai, mediena. Ekonomistas sako, kad tai anksčiau ar vėliau pasieks vartotojus.
„Tikiuosi, anksčiau ar vėliau tai pasieks ir galutinius vartotojus. Pramoniniai metalai, mediena, žaliavos, netgi kai kurios maisto žaliavos. Transportavimas iš Kinijos, tai yra vienas iš tokių rodiklių, kurį aš dabar su malonumu stebiu, tai kiek dabar kainuoja atgabenti laivu konteinerį iš Šanchajaus uosto į Roterdamo uostą. Praėjusių metų vasarą kainavo 15 tūkst. eurų. Buvo rekordinės aukštumos. Dabar – 2000 eurų. Nukrito kaina daugiau nei 80 proc.
Kol kas vartotojai to nemato, kol kas matome tokias kainas, kokias mokėjo ir tada, kai gabenimas kainavo 15 tūkst. eurų. Tai matysis po poros mėnesių. Ir dėl to, mano nuomone, infliacijos mažėjimas užprogramuotas visuose frontuose“, – sako N. Mačiulis.
Jei vis dar nori vadintis ekonomistu, parašyk savo fb, kad neteisingai ištarei pirmas tris raides žodyje "didėjimas".
