Apie tai, laidoje „Dienos pjūvis“, diskutuoja pilietinio atsparumo specialistas Aidas Petrošius ir karybos ekspertas, Lietuvos kariuomenės atsargos majoras Darius Antanaitis.
Kaip galima padėti žmonėms jaustis ramesniems, kai jie susiduria su nerimu dėl hibridinių atakų, kylantį iš nepatikrintų informacijos šaltinių, pavyzdžiui, socialinių tinklų gandų ir baimių? Ar galėtume skatinti naudotis patikrintais informacijos šaltiniais, kurie užtikrintų saugesnę ir patikimesnę informaciją?
A. Petrošius: Nusiteikime tam, kad ramūs neišliksime, kai uždaromi oro uostai, kai dingsta elektra, kai nutraukiami ryšių kabeliai arba kai virš galvų skraido dronai, ir tai yra normali reakcija. Svarbu suprasti, kad ta mūsų reakcija į tokius įvykius yra visiškai normali.
Nerimas yra mūsų kūno įspėjimas apie gresiantį pavojų, kuris gali baigtis ir sunaikinimu – iš to nerimo kyla baimė, taip mūsų kūnas stengiasi mus apsaugoti nuo pražūties. Kai mes suprantame, kad ta mūsų reakcija yra reali, atsiranda laiko ne tik į tai reaguoti, bet ir pagalvoti, o kiek tai mane asmeniškai liečia.
Imkime šitą konkretų atvejį: skrendantys balionai ir dėl jų uždaromi oro uostai. Aš tikrai raginu žmones, kurie kreipiasi į mane su tokiais klausimais dėl savo nerimo, pamėginti patyrinėti: ar tai jus veikia asmeniškai? Ar jūsų gyvenimas nuo to keičiasi, ar keičiasi tik informacinė aplinka, kai visi socialiniai tinklai ir žiniasklaida užverda apie tai kalbėti?
Pamėginkite įsivertinti, jeigu neveikia, galbūt jums asmeniškai tai nėra toks jau baisus dalykas. Taip, jis yra nemalonus, taip, jis yra erzinantis, bet gal jums tai nėra asmeninė grėsmė. Taip pamėginti – kaip ir su skausmu, kai skausmą pamėgini įsivaizduoti ir apibrėžti kaip kažkokį objektą, daiktą – moksliniai tyrimai rodo, kad jis sumažėja. Lygiai taip pat mes galime elgtis su nerimu ir baime, kurią mums iššaukia hibridinės atakos.
Ar matote problemą, kad medijų raštingumo stiprinimas galėtų būti svarbi priemonė, ugdant visuomenės atsparumą ir padedant žmonėms pasirinkti patikimus informacijos šaltinius, kad jie nepatektų į dezinformacijos spąstus? Ar čia matote tiek iššūkį, tiek galimybę?
A. Petrošius: Medijų raštingumas yra nepaprastai svarbus dalykas šiandienos pasaulyje, tačiau turime pripažinti, kad jis įgijamas mokantis. Dauguma Lietuvos gyventojų to tiesiog nesimokė ilgą laiką.
Tokiems žmonėms aš rekomenduoju pirmiausia eiti kalbėtis su kitais žmonėmis ne į socialinius tinklus, o eiti į fizinį kontaktą, asmeninį kontaktą su kitais žmonėmis, tai leidžia pasiekti dviejų tikslų.
Pirma, išsiventiliuoti, išsikrauti tas savo neigiamas emocijas, pasipasakoti, kaip jautiesi išsigandęs arba kaip neramu dėl vaikų ar artimųjų. Kita vertus, tai leidžia iš kitų žmonių pasisemti emocinės paramos ir tuo pat metu atitraukia mus nuo to informacinio triukšmo, kuris neišvengiamai lydi kiekvieną hibridinę ataką.
Kai kalbame apie hibridines atakas, jūs paminėjote meteorologinius balionus, kurie nėra tik Lietuvos problema, nes su jais susidūrė ir kitos valstybės. Ar galėtų būti ir kitų hibridinių atakų variantų, kurių galėtume tikėtis Lietuvoje? Kokie dar galėtų būti galimi pavojai?
D. Antanaitis: Tam hibridinės atakos ir daromos, kai žmogus nepasiruošęs tam atvejui ir kažkas naujo sugalvoja. Pats labiausiai paplitęs hibridinių atakų būdas yra informacinės atakos arba gandų ir propagandos skleidimas, arba melo skleidimas. Kaip mes turėjome, pavyzdžiui, milžinišką melo skleidimą pandemijos laikotarpiu, kad skiepai kenkia, su įvairiais alternatyvios tiesos, nors alternatyvi tiesa yra melas, arba su visais pranašais, kaip reikia gydytis.
Indija su mėšlu gydosi, kodėl mes su mėšlu nesigydome? Tai turbūt pats paprasčiausias būdas. Žmonės paprastai ieško informacijos, kuri jiems staiga atrodo labai svarbi. „Visas pasaulis to nežinojo, aš pirmas sužinojau“ – ir pradeda platinti.
Manau, kad tas pagrindinis dalykas, toks kenksmingiausias, gal net blogiau negu elektros atjungimas, yra būtent gandai. Žmonės tada susikuria savo paralelinį suvokimą, paralelinę visatą, paralelinę realybę ir joje gyvena, tada tu negali jiems pasakyti, kad taip nėra, kad yra visai kitaip – jie nepasitiki valstybe.
O kas yra valstybė? Tai reiškia, mumis nepasitiki, kaip žmonėmis, nes valstybė mes ir esame. Manau, populiariausias būdas yra gandai, propaganda, melaginga informacija ir klaidinga informacija.
Ką patartumėte žmonėms, kurie mato, kad jų artimieji patenka į dezinformacijos ir melagienų ratą, pradeda bijoti, nepriima faktų ir užsidaro savo burbule? Kaip padėti tokiam žmogui, kai netgi šeimose gali kilti konfliktų, pavyzdžiui, dėl skiepų pandemijos metu? Kokie būtų jūsų patarimai, kaip padėti artimam žmogui, kuris turi skirtingą požiūrį, ypač kalbant apie hibridines atakas?
A. Petrošius: Neizoliuoti tokių žmonių ir nesistengti iš tikrųjų atversti jų į savo vienintelę tiesą. Mokslininkai nustatė, kad užtenka kelių savaičių dezinformacijos ir propagandos vartojimo, kad žmogaus mąstymas pasikeistų dažnai negrįžtamai. Tokiais atvejais mes imame lūžinėti kaip visuomenė, kaip bendruomenės, tokie žmonės jaučiasi atstumti savo artimųjų.
Mes patys jaučiamės nutolę nuo tokių savo artimų žmonių ir pradedame prarasti tarpusavio ryšį. Atsakymas į tai – surasti kitas temas, kurios galėtų mus jungti – tai gali būti mūsų vaikai ir anūkai, mūsų bendri prisiminimai.
Tiesiog bendravimas nevertinant, neteisiant ir nekritikuojant, bet ir nesileidžiant į tas temas, kurios skaldo. Net labiausiai įtikėjęs sąmokslo teorijomis žmogus, pamatęs, kad jis nėra persekiojamas savo paties šeimos, kad nėra mėginama pakeisti jo mąstymo, tikėtina pajus tam tikrą artumą ir norą bendrauti.
Nebūtinai skleisdamas savo sąmokslo teorijas, tai jam leis pasijusti žmogumi – tai yra vienintelis iš tikrųjų efektyvus būdas į žmogaus širdį. Jeigu mėginsime tik auklėti, rezultatas bus nuspėjamas: atstūmimas ir priešprieša.
Visą „Dienos pjūvio“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame teksto pradžioje.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
