Misija – būti su tais, kuriems tavęs šiandien labai reikia

Skaityk lengvai

Kilni iniciatyva rūpintis ligoninėje dienas leidžiančiais vienišais vaikais, paliktais be tėvų ar globėjų priežiūros, gimė beveik prieš trejus metus. Per šį laiką 370 vaikų sulaukė rūpesčio ir globos. Šiandien VšĮ „Savanoriai vaikams“ vykdomame projekte „Niekieno vaikai“ dalyvauja per 200 savanorių. Šios iniciatyvos savanoriai sutiko pasidalyti savo patirtimi, papasakoti, ką jiems davė ši veikla, artima pažintis su įvairių negalių turinčiais vaikais. 

Projekto „Niekieno vaikai“ savanorė Renata Jokubaitytė su globotiniu. (nuotr. asm. archyvo)
10

Atėjau slaugyti vienos mergaitės, o radau dvi 

Šiaulietė Renata Jokubaitytė savanoriauja jau pusantrų metų. Prisimindama savo pirmąjį budėjimą pasakoja, kad tikėjosi slaugyti vyresnį vaiką, o jai teko vos keturių mėnesių mergytė – gražutė, trapi, ką tik paimta iš tėvų. 

REKLAMA

„Ką turėčiau daryti, man paaiškino prieš tai mergaitę globojusi savanorė, o visa kita pajutau intuityviai, – pasakoja Renata. – Pamačiusi kitą šalia mano globotinės gulinčią merginą, neslėpsiu, išsigandau. Nesupratau, ką ji kalba, ji nevaldė nei kojų, nei rankų, visą laiką šaukė „mamo, mamo“. Galėjau suprasti dar kitus du žodžius – „atia“ ir „ateik“.

(10 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Misija – būti su tais, kuriems tavęs šiandien labai reikia

Renata pagalvojo, kad mergina šaukia savo mamą, bet greitai išsiaiškino, kad mamos ji neturi, gyvena vaikų globos namuose. Pirmą dieną Renata bijojo net prisiliesti prie neįgalios merginos, nesuprato, ką ši kalba, tačiau grįžusi namo ilgai mąstė apie abi ligones. „Kuo ilgiau mąsčiau, tuo geriau supratau, kad ne tik mažam kūdikėliui, bet ir suaugusiai merginai reikia meilės, šilumos, dėmesio“, – sako Renata. 

Kitą dieną ji pati pradėjo kalbinti merginą ir sulaukė atsako: „Pasiimdavau savo globojamą mažylę ant rankų ir nešdavausi ją prie merginos lovos. Mačiau, kad ji reaguoja, jai patinka dėmesys. Mes pusę valandos drauge piešėme piešinį, nes tik porą minučių ji galėdavo palaikyti rankoje kreidutę. Išmokau ją pamaitinti, globos namų darbuotojų padedama pradėjau suprasti, ką ji nori pasakyti.“ 

Sužinojusi, kad neįgali mergina nepaprastai mėgsta batoną, Renata prašydavo pietus dalijančių slaugučių palikti jai porą riekelių. Kai merginai duodavo batono, toji plodavo rankomis iš džiaugsmo ir sava kalba dėkodavo. 

Renata pasakoja, kad judviejų draugystė truko savaitę, o vėliau savo naująją pažįstamą susitiko dar keletą kartų – kai tik sužinodavo, kad ji guli ligoninėje, eidavo jos lankyti, o mergina ją pažindavo. Renata sako, kad ši pažintis jai davė nepaprastai daug: „Išmokau branginti tai, ką turiu, ką galiu, ir pajutau, ką reiškia padėti kitam, silpnesniam už tave. Aš stiprėjau, augau. Pradėjau studijuoti kineziterapiją, ėmiau savanoriauti ir vaikų globos namuose.“ 

REKLAMA

Dabar merginai, kurią Renata globoja, 19 metų. Išmokusi su ja susikalbėti kartą paklausė, ar ši yra mačiusi katę, ežiuką. Pasirodo, katę ji buvo mačiusi, o ežiuko ne. Renatai kilo noras išvesti globotinius į lauką, nuvežti į mišką ir kuo daugiau jiems parodyti. 

Kam skiriamas universalus dizainas?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Turintiems judėjimo negalią
Turintiems bet kokią negalią
Visiems
BALSUOTI
REZULTATAI
Kam skiriamas universalus dizainas?
Turintiems judėjimo negalią
11.9%
Turintiems bet kokią negalią
21.6%
Visiems
66.4%

REKLAMA

Neviltį keitė prasmės suvokimas 

Rūta Zaveckienė šiltai prisimena savo pirmąjį globotinį – šešių mėnesių berniuką, gulėjusį ligoninėje net pusę metų. „Mes, visos savanorės, pamilome vaikutį, tiesiog negalėjome jo pasidalinti“, – tikina Rūta. Vaikučio raida buvo sulėtėjusi, jis anksčiau net apsiversti negalėdavo, o globojamas savanorių išmoko. „Tikiu, kad tarp mūsų ir vaiko užsimezgęs emocinis ryšys padėjo jam vystytis“, – neabejoja savanorė. 

Moteris augina tris savo vaikus. Į ligoninę eina rytais, kai savi vaikai mokykloje. Kai mato, kad nesuspės, prašo pakeisti budėjimo grafiką. Kartą jai teko budėti prie vaiko, kuris nieko negirdėjo ir nematė. „Aš glostydavau jo galvytę, rankytę ir jausdavau, kad berniukas nurimsta, išsitiesia“, – prisimena moteris. 

Vienu metu Rūta slaugė tik sunkią negalią turinčius vaikus. „Žinojau, kad jie niekada nevaikščios, nekalbės, negebės patys pavalgyti, – sako savanorė. – Neslėpsiu, apimdavo neviltis. Klausdavau savęs, ką aš čia darau, jeigu nieko negaliu pakeisti.“ Galiausiai atsakymą į savo dvejones moteris rado bejėgio vaikučio šypsenoje, su kuria ją pasitikdavo globojamas vaikas. „Supratau, kad prasmė yra padaryti šviesesnį tą laiką, kuris jam skirtas“, – sako Rūta. 

Ji džiaugiasi, kad jos vaikai ją supranta ir jos pasirinkimui pritaria: „Kartais jie labai daug klausinėja apie mažuosius ligoniukus, bet kartais jiems būna sunku klausytis mano pasakojimų. Negraudinu liūdnomis istorijomis. Tiesiog noriu, kad mano vaikai žinotų, jog gyvenimas nėra tik toks, kokį jie mato savo aplinkoje, noriu, kad išmoktų dalintis ne tik materialiais dalykais.“ 

REKLAMA

Vaikams įdomu, kai slaugyti ateina „dėdė“ 

Arvydas Linartas – vienintelis vyras tarp 65 kauniečių savanorių moterų, o ir kituose miestuose savanorių vyrų kol kas neatsirado. Arvydas sergantiems vienišiems mažyliams emocinę paramą teikia jau dvejus metus. „Esu įsipareigojęs per mėnesį savanorystei skirti penkias valandas, bet prireikus būnu ir ilgiau, yra tekę ir visą parą budėti“, – pasakoja Arvydas. 

Anksčiau žiniasklaidos ir televizijos versle sukęsis vyras šiuo metu gali daugiau laiko skirti savanorystei. Beveik dvejus metus Arvydas buvo laikinas globėjas, bet pasikeitus aplinkybėms jis šios veiklos turėjo atsisakyti. „Vis dėlto noras dirbti su vaikais, kurie neturi tėvų ar globėjų, nedingo. Atvirkščiai – tokios veiklos trūko“, – prisipažįsta Arvydas. Išgirdęs apie iniciatyvą „Niekieno vaikai“ nusprendė prisidėti, baigė mokymus ir pradėjo savanoriauti Kauno ligoninėse. 

„Vaikams įdomu, kai pas juos ateina „dėdė“, – šypsosi pašnekovas. – Vieniši vaikai į ligoninę dažniausiai patenka iš socialinės rizikos šeimų, globos namų, daugumos jų raida būna sutrikusi. Įsiminiau visus savo globotinius, nė vieno negalėčiau išskirti, visų jų gyvenimo istorijos liūdnos.“ 

Arvydas pasakoja, kad kiekvieną kartą pradėjęs globoti ligoniuką, stengiasi atrasti raktą į vaiko širdelę. Tai nėra paprasta, per kelias savo budėjimo valandas turi suprasti, ko vienam ar kitam vaikeliui reikia, o jie visi labai skirtingi: vienas nori tik švelnumo, apsikabinimo, kitam skauda ir turi jam padėti iškentėti tą skausmą, jeigu jo negalima numalšinti. 

REKLAMA

Sunkiausia, anot Arvydo, kai vaikas negali pajudinti nei kojų, nei rankų, nekalba – būdamas šalia jo ir pats neretai pasijunta bejėgis. Savanoris prisipažįsta niekaip negalįs suprasti, kaip tėvai gali išsižadėti sunkiai sergančio vaiko. „Nenoriu būti tokių tėvų teisėju, vis dėlto likimo nuskriaustas vaikas nėra tik jo šeimos, bet visų mūsų rūpestis“, – sako Arvydas. Jo manymu, neužtenka, kad likimo nuskriaustu vaikeliu ligoninėje rūpintųsi nevyriausybinė organizacija, turėtų būti sukurta visa sistema, kaip padėti nelaimės ištiktiems ir be globos likusiems vaikams. 

Pasitaiko, kai ligoninės personalas priekaištauja, jog savanoriai rodydami dėmesį įpratina vaiką būti nešiojamą, nuolat kalbinamą, todėl paskui darbuotojoms būna sunku suspėti visus vaikus nuraminti. „Visgi esu įsitikinęs, kad gerumas, švelnumas gydo, kad vaikas ar kūdikis iškart pajunta gerumą ir įsimena visam laikui“, – sako Arvydas. 

Ne visi gali tapti savanoriais 

Psichologė, organizacijos „Savanoriai vaikams“ vadovė Ieva Šuipė pasakoja, kad šiuo metu organizacijoje dirba 14 žmonių: po dvi savanorių koordinatores kiekviename mieste, vadovė, plėtros vadovė, psichologė, lėšų pritraukimo specialistė. Savanoriai prieš pradėdami veiklą pereina atrankas, dalyvauja mokymuose, atvejų aptarimuose, jų veikla nuolat koordinuojama, teikiamas palaikymas budėjimuose ir po jų. „Svarbu savanorius palaikyti emociškai, kad jie neperdegtų, nes budėti prie neįgalaus vaiko išties nelengva“, – sako Ieva. 

Pasak psichologės, pastaruoju metu savanoriai globoja ligoniukus iš globos namų, dažniausiai turinčius įvairių raidos sutrikimų, sunkesnę ar lengvesnę negalią. Įprasta budėjimo pamaina yra 5 valandos per dieną. Savanoriai keičiasi, ir taip užtikrinamas budėjimas prie ligoniuko visą parą. 

REKLAMA

Ieva pasakoja, kad sužinojusi apie šią gražią iniciatyvą iš pačių idėjos autorių nedvejodama nusprendė prisidėti prie jos veiklos. „Iš pradžių, kai savanorių trūko, šiek tiek ligoninėje budėjau ir pati. Tai buvo labai naudinga patirtis, pamačiau, ką savanoriams tenka išgyventi“, – pripažįsta vadovė. 

Pasak jos, „Niekieno vaikų“ veikla per karantiną stabtelėjo. Pasibaigus pirmajam karantinui, savanoriai buvo grįžę budėti, kai tik ligoninėse atsirado vienišų, emocinės paramos reikalingų vaikų. 

Ar bet kas gali tapti „Niekieno vaikų“ organizacijos savanoriu? Ievos teigimu, svarbu, kad norintis savanoriauti turėtų žinių ir patirties, kaip būti su vaiku, pasižymėtų tinkamomis asmeninėmis savybėmis ir įsivertintų laiko galimybes – ar galėtų budėjimams skirti po 5 valandas bent 5 dienas per mėnesį.

Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.


Rašyti komentarą...
A
Auksė
2020-11-15 20:56:43
Pranešti apie netinkamą komentarą
Geras, iniciatyvą skatinantis straipsnis. Kiek iš tiesų reikia vaikučiui dovanoti meilės, šilumos, jėgų! Kaip atstoti tėvus? Puiku, kad atsiranda savanorių, kurie atlieka tokią kilnią misiją.
Atsakyti
0

R
Regina
2020-11-16 16:52:33
Pranešti apie netinkamą komentarą
Puiku, kad yra tokių savanorių. Gerai, kad apie tai rašote. Ačiū.
Atsakyti
0

D
Danutė
2020-11-21 14:05:40
Pranešti apie netinkamą komentarą
Koks gražus gali būti net tragiškas gyvenimas... Ačiū, Egle :)
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (3)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų