Kaunietė savo dukrą pirmą kartą išvydo karste: apie tai prisipažino po daug metų

Norvegijos sostinėje gyvenančiai Vydmantei Solo (40) šiais metais Motinos diena buvo ypatinga – moteris pirmą kartą sau ir viešai išdrįso pripažinti, kad ji yra Mama. Mama to vaikelio, kurio negali apkabinti ir pabučiuoti, nes jos dukra paliko šį pasaulį vos gimusi.

Prieš 12 metų Vydmantė prarado dukrą, o apie tai išdrįso kalbėti tik dabar (nuotr. Gintarė Rabikauskytė)
9

Anksčiau į klausimą, ar turi vaikų, moteris dažniausiai atsakydavo neigiamai, nes neturėjo šalia dukros, kurią galėtų pristatyti aplinkiniams, parodyti jos nuotraukas arba kartais kartu su kitais pasidžiaugti dukros pasiekimais.

Neišgirdo nė garso

Prieš 12 metų, Vydmantė su vyru gyveno laukimu – jos pilve augo ir vystėsi mergaitė. Tai buvo pirmasis jos nėštumas, viskas ėjosi sklandžiai, tik vienintelis dalykas, kuris galbūt galėjo versti sunerimti, buvo tai, kad mergaitės svoris paskutiniais mėnesiais neaugo. Gydytojai būsimą mamą tuomet ramino, kad visi kiti tyrimai yra geri, o ir ji pati juk jaučiasi gerai.

(9 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Vydmantė dukrą prarado gimdymo metu

Suplanuotu laiku Vydmante su vyru atvyko į ligoninę ir netrukus gimdymas prasidėjo. Jo eiga keitėsi, prireikė gimdymą skatinančių vaistų, o vėliau Vydmantė skubiai buvo pervežta į operacinę, kur jai buvo atlikta Cezario pjūvio operacija.

„Kai moteriai daromas Cezario pjūvis, jauti, kad kažkas su tavimi daroma, bet tik tiek, nes suleidžiama vaistų, kurie prislopina visus pojūčius ir nuima skausmą. Atsimenu, kad mačiau, kaip išėmė mergaitę, bet neišgirdau jokio garso. Po to man suleido dar vaistų. Kai atsibudau, gulėjau toje pačioje operacinėje. Neužilgo atėjo gydytojai ir iš jų veidų supratau, kad dukra neišgyveno“, – gimdymo naktį prisimena Vydmantė.

REKLAMA

Moteriai buvo pranešta, kad gydytojai bandė gaivinti jos dukrą, bet nesėkmingai. Medikų ji nekaltina dėl nieko, bei viliasi, jog jie darė ir padarė tai, ką galėjo ir privalėjo. Pati Vydmantė pagal išsilavinimą yra slaugytoja ir prieš nėštumą dirbo ligoninėje, vaikų skyriuje.

„Apie vaikus ir vaikų ligas žinojau daug. Per eilę darbo metų susidūriau ir su sunkiai sergančiais ir mirštančiais vaikais, bei pasveikstančiais ir laimingais tiek vaikais tiek jų tėvais. Kad gali būti kažkokių komplikacijų, ar kad bus baigtis tokia, kokia buvo – niekuomet nepagalvojau.

Anksčiau buvau girdėjusi pasakojimų, kad kažkas kažkada galbūt mūsų giminėje laukėsi ir patyrė persileidimą ar pagimdė negyvą vaikelį, bet nebuvo net tokios minties, kad taip nutiks ir mums“, – sako ji.

Vyras karstą atnešė ant rankų

Po gimdymo Vydmantė buvo paguldyta intensyvios terapijos skyriuje. Iš ten gali atsiminti tik tiek, kad buvo labai skaudu, sunku ir daug ašarų. Gimdymo naktį moters gydytojai dar paklausė, kokį vardą nori suteikti dukrai, ir nors su vyru buvo sugalvoję visai kitokį vardą, Vydmantė mergaitę pavadino Marija.

Prieš 12 metų Vydmantė prarado dukrą, o apie tai išdrįso kalbėti tik dabar (nuotr. Gintarė Rabikauskytė)

„Tuo metu tai buvo aukščiausio lygio ligoninė Kaune. Tai įvyko prieš 12 metų, todėl, manau, jie darė taip, kaip mokėjo geriausiai, šiandieną manau jog moters užslopinimas vaistais nėra išeitis. Tai yra skaudu ir skausminga, bet kai esi užslopinama vaistais, dar labiau apsunkinamas suvokti, kas įvyko.

Liūdniausia tai, kad toje operacinėje man ir vyrui nebuvo leista pamatyti ir susipažinti su dukra. Dabar žinau, jog pirmas fizinis susitikimas padaro reikšmingą susijungimą moteriai su vaikeliu bei abiem tėvams. Tiek priėmimo skausmingos situacijos tiek vėlesniuose etapuose kurie veda į susitaikymą“, – pasakoja ji.

REKLAMA

Praėjus kelioms dienoms po gimdymo pas Vydmantę į palatą atėjo socialinė darbuotoja ir pasiteiravo ar ji nori pamatyti savo dukrelę. Tuo metu mergaitė jau buvo kelias dienas praleidusi ligoninės šaldytuve.

„Vyro neklausiau, kas įdėjo ją į karstą, bet jis pats atnešė ją man gulinčią karstelyje. Susitikome nedideliame kambaryje. Pabuvome, gal 5 minutes, o po to jis su giminėmis išvežė ją palaidoti“, – apie pirmąjį ir paskutinį susitikimą su dukra pasakoja Vydmantė.

Visą laiką po gimdymo ligoninėje moteriai buvo skiriami vaistai, kad nusiramintų. Psichologai ar psichoterapiautai, deja, tuo metu nebuvo kviečiami į pagalbą moteriai ir jos vyrui. Patarimo, kaip toliau gyventi po netekties, kur ieškoti pagalbos išėjus iš ligoninės, irgi negavo.

„Po dukros netekties vienintelė rekomendacija, kurią aš gavau išvažiuodama iš ligoninės, buvo gerti jonažolių arbatą, nes ji turi antidepresantinį poveikį. Galiu pasakyti ačiū ir už tai, bet, deja, to nepakanka“, – jautriai sako ji.

Drabužėlius saugojo 11 metų

Išleista iš ligoninės moteris sugrįžo į namus, kurių slenkstį tikėjosi peržengti su naujagime ant rankų. Moteris pradėjo galvoti, ką darys su tais daikteliais, kur juos reikės padėti. Lovytę ir vežimėlį jie grąžino į parduotuvę. Tačiau išvežti drabužėlių ranka nekilo.

„Rūbelius aš labai ilgai saugojau, nes tikėjausi, kad jie bus kitam mūsų vaikeliui. Kai iš Lietuvos išsikėlėme į Norvegiją, juos išvežiau pas tėvus.

Iš tikrųjų, tik pernai suvokiau, kad nebenoriu nieko saugoti ir atidaviau rūbelius ir kitas priemones tiems, kuriems jų reikia. Supratau, kad tas laikymas kitiems vaikams nėra naudingas. Man ir pačiai palengvėjo, nes suvokiau, kad su tuo baigta, o jeigu ateis daugiau vaikų – nupirksime naujus“, – pasakoja Vydmantė.

REKLAMA

Prieš 12 metų Vydmantė prarado dukrą, o apie tai išdrįso kalbėti tik dabar (nuotr. Gintarė Rabikauskytė)

Vis dėlto į namus grįžusi moteris suvokė, kad gyvenimas nesustoja. Dar 3 mėnesius moteris praleido namuose, vaiko priežiūros atostogose. Jų metu moteris ieškojo naujo darbo, nes į ligoninę grįžti nebenorėjo.

„Gal tai irgi buvo mano klaida, nes dariau tai iš nežinojimo. Neturėjau specialistų pagalbos atsidūrus tokioje situacijoje. Manau,  būtent tai galėjo daryti įtaką ilgiems procesams susijusiems su netektimi.

Kai bandydavau kam nors pasipasakoti, aš pirmiausiai verkdavau. Tapau labai emociškai jautri. Vėliau pradėjau skaityti saviugdos knygas, ėjau pas psichoterapeutą, lankiau seminarus bei holistinio gydymo specialistus. Pradėjau pastebėti ir suprasti, kad tas sielvartas daro įtaką mano visam gyvenimui ir šeimoje, ir darbe, bei sveikatai tiek fizinei, tiek psichinei“, – sako moteris.

Skaudžiausias klausimas

Per tuos metus Vydmantei ne kartą teko išgirsti klausimą – „O kada turėsite daugiau vaikų?“. Kartu su šiuo klausimu jausdavo ir aplinkos spaudimą, kuo greičiau jų susilaukti. Artimieji, kurie žinojo, visą Vydmantės ir jos vyro istoriją vis ragino juos nestovėti vietoje ir bandyti toliau, nuoširdžiai linkėjo vaikų.

„Man pačiai suvokimas, kad aš esu mama atėjo ne iškart. Ir visos tos moterys ar merginos, kurios patiria persileidimus arba jų vaikelis gimsta negyvas, visos jos yra Angelų Mamos. Galvojimas, kad mama yra tik tas žmogus, kuris gali parodyti tau savo vaiką, buvo labai sunkus.

„Tai aš tada ne mama“, – galvodavau, nes dukros neturėjau šalia savęs ir negalėjau parodyti net jos nuotraukų. Kai pradėjau gilintis į save, suvokiau, kad tai yra tik mūsų pačių proto žaidimai, kaip mes patys save matome“, – prisimena ji.

REKLAMA

Praėjus 3 metams po netekties moteris su vyru išvyko gyventi į Norvegiją, kūrėsi naujoje šalyje ir mėgino susilaukti daugiau vaikų, čia kreipėsi pagalbos ir į medikus, tačiau visos pastangos buvo bevaisės. Tai buvo ir fiziškai ir psichologiškai sunkus etapas.

Prieš 12 metų Vydmantė prarado dukrą, o apie tai išdrįso kalbėti tik dabar (nuotr. Gintarė Rabikauskytė)

„Norvegijoje sutikau dvi moteris, kurios buvo palaidojusios savo pirmąjį vaiką, vieną iš jų vėliau susilaukė dar 3 vaikų, o kita – dar vieno sūnaus. Šie susitikimai pakeitė mane ir mano požiūrį. Man buvo labai gera su jomis bendrauti, nes jos man sakė, kad buvo ten, kur aš esu, supranta, ką aš jaučiu. Tie pasidalinimai ir pokalbiai padarė gydančią įtaką, bei padėjo pamatyti kitokią netekties pusę, per šviesą ir meilę“, – šypsosi Vydmantė.

Pripažino ir pati sau

Atradusi psichiatrės Elizabeth Kübler-Ross rašytas knygas, Vydmantė suprato, kad jos jaučiami jausmai yra normalūs ir su šoku, neigimu, pykčiu, savęs kaltinimu, depresija ir sumišimu susiduria visos vaikus praradusios moterys. Tačiau paskutinį, susitaikymo, etapą ji pasiekė tik šiemet. Šių metų Motinos dienos proga Vydmantė nufilmavo sveikinimą, kuriame sveikino visas mamas, kurių vaikučių šioje žemėje nebėra.

„Darydama tą įrašą aš pati garsiai sau prisipažinau bei dar labiau pradėjo suvokti netekties reikšmę. Aš dariau tą įrašą vedama širdies. Tuo metu dalyvavau programoje apie viešą kalbėjimą ir man pamažu pradėjo aiškėti, apie ką aš turėčiau ir norėčiau kalbėti.

Vedina vidinio pasitikėjimo ir pamačiusi sveikinimus mamoms, nusprendžiau pasveikinti ir tas mamas, kurios neturi vaikų šalia savęs. Bet jos yra Mamos – Angelų mamos. Aš džiaugiuosi, kad tai padariau, nes tai paskatino ir mane pačią ir kitus kalbėti apie tai garsiau“, – pasakoja ji.

REKLAMA

Prieš 12 metų Vydmantė prarado dukrą, o apie tai išdrįso kalbėti tik dabar (nuotr. Gintarė Rabikauskytė)

Dabar moteris savo patirtimi bei žiniomis dalinasi su kitais tėvais, kurie susidūrė su vaiko praradimo skausmu. Moteris veda individualias konsultacijas ir su savo partnere Vika Avlasonavičiene tinklaraščio „Angelo Mama” įkūrėja, rengia internetinius mamų ratus, kiekvieno mėnesio paskutinį antradienio vakarą. Kurių metu moterys saugioje, jaukioje erdvėje gali pasidalinti savo istorija bei jausmais ir atlikti dailės terapiją su specialiste Daiva Jodkauskiene.

Vydmantė pastebi, kad tie, kuriems niekada neteko patirti šio skausmo, dažnai nesupranta, kodėl žmonėms svarbu juo dalintis ir apie jį kalbėti.

„Po pirmo pasidalinimo lietuviškoje spaudoje, komentaruose kai kurie žmonės stebėjosi, kodėl apie tai reikia kalbėti ir kam čia pasakotis, juk taip nutiko ir viskas. Yra seni įsitikinimai, kad nekalbėjimas yra geriau nei kalbėjimas. Tikiu, jog  kalbėdami mes gydome tiek save, tiek padedame kitiems praeiti tai, ką jie praeidinėja dabar, galime pamatyti šios patirties reikšmę ir svarbą“, – sako moteris.


Rašyti komentarą...
R
RAIMONDA
2020-10-22 21:09:46
Pranešti apie netinkamą komentarą
Kas to nepatyre,niekada nesupras tokio skausmo...
Atsakyti
-4

Z
Zina
2020-10-22 20:55:16
Pranešti apie netinkamą komentarą
Netekties skausmas islieka visa gyvenima.Taip mes danguje turime savo angelelius.
Atsakyti
-7

A
Anonimas
2020-10-23 02:53:00
Pranešti apie netinkamą komentarą
Net nepatyres to skausmo suprantu tai yra labai žiauru kai laukies vaiko ir poto sužinai kad kažkas ivyko neto kas turėjo ivykti, džiaugiuos kad mano vaikas ši pasaulį išvydo gyvas.
Atsakyti
-5

SKAITYTI KOMENTARUS (12)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų