Penktasis „Pekinas-Paryžius“ ralis startuos jau gegužės 28 dieną ir tęsis iki liepos 29-osios. Visas trasos ilgis apims 9300 kilometrų, du žemynus ir aštuonias valstybes, įskaitant pačius ekstremaliausius pavojus Žemėje.
Tikriausiai pačios sunkiausios automobilinės varžybos, nublankstančios „Dakaro ralio“, „Lemano lenktynių“ kontekste pirmą kartą buvo surengtos dar 1907 metais. Viskas prasidėjo nuo antraštės Paryžiaus laikraštyje „Le Martin“, kuri skelbė, jog kiekvienas žmogus su savo automobiliu gali padaryti ką tik nori ir važiuoti kur tik nori, todėl tam įrodyti ir buvo kviečiami drąsiausieji priimti šį iššūkį.
Iš pradžių į lenktynes užsiregistravo net keturiasdešimt komandų, tačiau tik penkios sugebėjo laiku nugabenti savo techniką į kitą pasaulio pusę – Pekiną. Tuo metu jokių ralio taisyklių nebuvo, tiesiog startuoji nuo Prancūzijos ambasados, o Paryžiūje tave pasitinka šūsnis gerbėjų su prabangiu šampanu. Viskas.
Galbūt 2013 metais pasiūlymas sudalyvauti ralyje iš Kinijos į Europą ir skambėtų, kaip protingai pasvertas nuotykis, tačiau prieš daugiau nei šimtmetį tai turėjo būti tikra beprotybė ir tiesioginis kelias 5 savižudybę! Žibalinės lempos, rankomis užkuriami varikliai, tik galiniai stabdžiai – tai 1907-aisiais dar buvo paskutinis žodis automobilių technologijoje, o dauguma mirtingųjų toliau sėkmingai eksploatavo arklius. Įsivaizduokite, koks smagumas turėjo būti lėkti nuo stataus kalno su į vežimą panašia mašina, turinčia medinius ratus. Arba pasiklysti Sibiro taigoje, kai skubi pagalba gali atkeliauti tik su žirgais. Drąsos ir nutrūktgalviškumo tikrai netrūko šio ralio dalyviams.
Visa trasa buvo išdėstyta palei telegrafo liniją – mobilieji tinklai dar buvo prilyginami ateivių technologijoms, o kas tam tikrą atstumą stovėjo pagalbos punktai, kuriuose buvo galima pasiimti degalų, išsiųsti žinutę į savo kraštą ar tiesiog gauti pirmąją medicininę pagalbą. Jei nutikdavo nelaimingas atsitikimas tarp šių punktų, pagalba atkeliaudavo pėsčiomis arba nešina arklių ar kupranugarių. Žinoma, lenktynėms persimetus į Europą, įskaitant ir Vilnių, dalyviai sulaukdavo ne tik pagalbos, bet ir prašmatnių sutiktuvių.
Taigi, pravažiavę beveik dešimties tūkstančių kilometrų pragarą, Paryžiuje pirmieji atsidūrė Princas Scipione Borghese ir Ettore Guizzardi, kurie vairavo didelį ir galingą „Itala“ automobilį. Džiugu tai, jog šias varžybas pabaigė dar trys iš penkių ekipažų, taip pat pavyko išvengti didesnių traumų. Visi finišavę buvo sutikti, kaip didvyriai, ir jų garbei ir drąsai pažymėti buvo surengta didžiulė puota apėmusi visą miestą.
Šių metų lenktynės bandys atkartoti senųjų šlovę, o į dalyvių sąrašus įsirašė jau per šimtą ekipažų. Tik negalvokite, jog jie važiuos su moderniais džipais – ralis yra suskirstytas į keturias klasikinių automobilių klases, todėl ir šių dienų varžybos reikalaus iš dalyvių didžiulės drąsos, o mes jiems linkime geriausios kloties ir sėkmingo finišo.
Penktasis „Pekinas-Paryžius“ ralis startuos jau gegužės 28 dieną ir tęsis iki liepos 29-osios. Visas trasos ilgis apims 9300 kilometrų, du žemynus ir aštuonias valstybes, įskaitant pačius ekstremaliausius pavojus Žemėje.
Tikriausiai pačios sunkiausios automobilinės varžybos, nublankstančios „Dakaro ralio“, „Lemano lenktynių“ kontekste pirmą kartą buvo surengtos dar 1907 metais. Viskas prasidėjo nuo antraštės Paryžiaus laikraštyje „Le Martin“, kuri skelbė, jog kiekvienas žmogus su savo automobiliu gali padaryti ką tik nori ir važiuoti kur tik nori, todėl tam įrodyti ir buvo kviečiami drąsiausieji priimti šį iššūkį.
Iš pradžių į lenktynes užsiregistravo net keturiasdešimt komandų, tačiau tik penkios sugebėjo laiku nugabenti savo techniką į kitą pasaulio pusę – Pekiną. Tuo metu jokių ralio taisyklių nebuvo, tiesiog startuoji nuo Prancūzijos ambasados, o Paryžiūje tave pasitinka šūsnis gerbėjų su prabangiu šampanu. Viskas.
Galbūt 2013 metais pasiūlymas sudalyvauti ralyje iš Kinijos į Europą ir skambėtų, kaip protingai pasvertas nuotykis, tačiau prieš daugiau nei šimtmetį tai turėjo būti tikra beprotybė ir tiesioginis kelias 5 savižudybę! Žibalinės lempos, rankomis užkuriami varikliai, tik galiniai stabdžiai – tai 1907-aisiais dar buvo paskutinis žodis automobilių technologijoje, o dauguma mirtingųjų toliau sėkmingai eksploatavo arklius. Įsivaizduokite, koks smagumas turėjo būti lėkti nuo stataus kalno su į vežimą panašia mašina, turinčia medinius ratus. Arba pasiklysti Sibiro taigoje, kai skubi pagalba gali atkeliauti tik su žirgais. Drąsos ir nutrūktgalviškumo tikrai netrūko šio ralio dalyviams.
Visa trasa buvo išdėstyta palei telegrafo liniją – mobilieji tinklai dar buvo prilyginami ateivių technologijoms, o kas tam tikrą atstumą stovėjo pagalbos punktai, kuriuose buvo galima pasiimti degalų, išsiųsti žinutę į savo kraštą ar tiesiog gauti pirmąją medicininę pagalbą. Jei nutikdavo nelaimingas atsitikimas tarp šių punktų, pagalba atkeliaudavo pėsčiomis arba nešina arklių ar kupranugarių. Žinoma, lenktynėms persimetus į Europą, įskaitant ir Vilnių, dalyviai sulaukdavo ne tik pagalbos, bet ir prašmatnių sutiktuvių.
Taigi, pravažiavę beveik dešimties tūkstančių kilometrų pragarą, Paryžiuje pirmieji atsidūrė Princas Scipione Borghese ir Ettore Guizzardi, kurie vairavo didelį ir galingą „Itala“ automobilį. Džiugu tai, jog šias varžybas pabaigė dar trys iš penkių ekipažų, taip pat pavyko išvengti didesnių traumų. Visi finišavę buvo sutikti, kaip didvyriai, ir jų garbei ir drąsai pažymėti buvo surengta didžiulė puota apėmusi visą miestą.
Šių metų lenktynės bandys atkartoti senųjų šlovę, o į dalyvių sąrašus įsirašė jau per šimtą ekipažų. Tik negalvokite, jog jie važiuos su moderniais džipais – ralis yra suskirstytas į keturias klasikinių automobilių klases, todėl ir šių dienų varžybos reikalaus iš dalyvių didžiulės drąsos, o mes jiems linkime geriausios kloties ir sėkmingo finišo.
